Mūsų tautos susiskaldymas skatina ir emigraciją, ir mažą gimstamumą ir…
Lietuva kartu su 2 milijardais pasaulio gyventojų stebėjo ir grožėjosi vaizdais iš ką tik įvykusių Didžiosios Britanijos karališkos šeimos vestuvių. Buvo malonu matyti didžiules džiūgaujančių žmonių minias Londono gatvėse. Prasminga klausytis turiningų nacionalinės televizijos komentarų apie Anglijos konstitucinę monarchiją ir jos reikšmę valstybei ir paprastiems šios šalies gyventojams. Įsimintinas mūsų tautiečio, gyvenančio Londone jau 16 metų, pastaba: britai savo karališką šeimą nuoširdžiai gerbia, ja didžiuojasi; jiems ši tradicija – tai jų valstybės ir tuo pačiu jų – gyvenimo simbolis.
Būtent tokiais momentais neišvengiamai nukrypsti mintimis į savo Tėvynę Lietuvą ir susimąstai: o kuo mes galime didžiuotis? Ir svarbiausia – o kas gi mus vienija? Turiu mintyse gilesnes, dvasingas vienybės gijas, kurios mus sujungia taip, kad veikti ir būti kartu tampa vertybe. Be to, tai sukuria pakilią emocinę nuotaiką, kuri padeda ir sunkius darbus nudirbti, ir šventes švęsti.
Esame sena Tauta su giliomis tradicijomis. Manau, retas kuris mano, kad mums tik tūkstantis metų. Tai tik Lietuvos vardo paminėjimas rašytiniuose, išlikusiuose šaltiniuose. Baltų gentys šioje žemėje gyveno tūkstantmečius ir buvo labai plačiai paplitę net iki Dniepro aukštupio. Mažai tyrinėta buvusios didžios ir gana išsivysčiusios valstybės Sarmatijos istorija, kurios palikuonys mes esame. Bet šiandien noriu pakalbėti apie šiuolaikines aktualijas. Kodėl turėdami gilias kultūrines, mokslo, pagaliau – papročių tradicijas mes pastaraisiais dešimtmečiais taip sparčiai degraduojame?
Sakysite, per stipriai pasakyta? Nemanau. Jeigu Lietuva leidžia sau prabangą nekreipti dėmesį į tokias rimtas problemas, kaip tautos išlikimas, jei mes ir toliau garsėjame pasaulyje didžiausiu (santykinai) savižudybių skaičiumi, masine taikos metu emigracija iš savo šalies ir ties kritine riba atsidūrusiu gimstamumu, tai kas laukia mūsų istorinėje perspektyvoje? Bet…valdžia sau, žmonės – sau; gal kaip nors savaime viskas išsispręs. Vadovaujantis sveiko proto logika aišku kaip dieną: savaime niekas nepasidarys. O daryti neleidžia problemų problema – tai mūsų mažos tautos susiskaldymas.
Lietuvių tautos vienybės problema, vienintelė galinti išgelbėti mus nuo išnykimo, kaip niekada istorijoje šiandieną iškilo visu aštrumu. O vienybė negalima be mūsų protėvių ir tėvų tradicijų ignoravimo.
Susimąstykite, kodėl mes sugebėjome išgyventi ir neprarasti savasties per 123 carinės Rusijos imperijos okupacijos metus? Juk per šį laikotarpį užaugo ir išmirė bent šešios kartos. Lygiai kaip ir nemaža dalis dabartinės Lietuvos gyventojų, gimę Sovietinėje Lietuvoje, ir apie nepriklausomybę žinojome tik iš tėvų ir senelių pasakojimų. Išgyvenome ir nenutautėjome, nors buvo visa tai naikinama net nesislapstant. Manau, kad pagrindinė priežastis, leidusi mūsų seneliams ir mums išgyventi, – buvo per amžius patikrintų tradicijų puoselėjimas ir visų mūsų gyvenimo būdo kūrimas jų pagrindu. Kas gi atsitiko per pastaruosius dešimtmečius?
Dvi strateginės valdančiųjų klaidos
Drįstu teigti: atkūrus nepriklausomybę buvo padarytos dvi esminės egzistencinės klaidos. Tai padarė oficiali valdžia. Pirma – neleistinai viena grupė viešai pasisavino sau meilės Tėvynei Lietuvai monopolį, o visus kitus (didesnę dalį tautos) padarė lyg tai antrarūšiais, kurie vadintini „šunauja“, komunistais – kėgėbistais, visiškai nesigilinant į šių etikečių prasmę bei kam jos segamos. Į viešumą buvo pasiųsta žinia: mes esame (nors taip pat augę sovietinėje Lietuvoje ir ten gavę mokslo laipsnius bei jais besipuikuojantys ) geriečiai o anie, žinokite, – blogiečiai. Negana to, pirmoji grupė prisiėmė ne tik tiesos monopolį, bet ir teisėjų vaidmenį.
Čia atsirado uolių pataikūnų iš žiniasklaidos, kuri iš sovietinės greitai virto privačia (ją prichvatizuojant) ir uoliai prisitaikė prie naujų šeimininkų. Pataikavimo ir padlaižiavimo meną jie išmanė gerai, ko nepasakysi apie rimtesnes moralines nuostatas ar net paprasčiausią padorumą. Prasidėjo ne tik tautos suskaldymas, kurį dar labiau išryškino masinėmis tapusios valstybinio turto vagystės, bet ir viso, kas iš sovietinių laikų, niekinimas. Čia pat pradėta brukti ir garbinti neaiški mišrainė iš vakarietiškos realiti šou ir miesčioniško lietuviško popso. Tradicijos nuniveliuotos į kaimo kultūrnamio ir oficiozinių parodomųjų švenčių lygmenį. Be to, tradicijas pas mus valdžia ir žiniasklaida susiaurina senovinių dainų ir drabužių samprata.
Kas gi gali mus suvienyti ir tuo pačiu – padėti išlikti?
Bet mes galime ir turime į savo šių dienų problemų sprendimą pažvelgti per amžių išminties prizmę – aktyviam mūsų ne ten nukrypusiam gyvenimui pertvarkyti. Įvairių mokslinių tyrimų įrodyta: tik vieninga tauta, siejama bendrų tradicijų ir ateities tikslų, turi galimybę išlikti per amžius. Ir ne tik išlikti, bet ir susikurti tokį gyvenimą, kurio geranoriškai sieks ir kiti.
Pagrindų pagrindas yra vienybė, o vienybė yra įmanoma, kai dauguma šioje teritorijoje žmonių sąmoningai veikia bendrai, kurdami ir puoselėdami amžinąsias žmonijos vertybes. Tai yra – jie susivienija vertybiniu pagrindu. Esminiai kiekvienos tautos išlikimo pagrindai yra nepajudinami kaip uola:
*šeima – pradinė bendruomeniškumo bendro gyvenimo ir veikimo kartu pagrindų pagrindas. Šeimai alternatyvų nėra. Visa kita, kas siūloma, tai yra tik surogatai.
*tradiciniu vertybiniu pagrindu formuojama tautos pasaulėžiūrą besiremianti dvasingu Tikėjimu ir pripažįstanti visą mus supančią tikrovę kaip bendros visumos dvasingo ir materialaus pradų harmoniją .
*darbas kaip būtinybė ir kaip kūrybinis žmogaus galimybių realizavimas ir mūsų materialios egzistencijos pagrindas.
*kolektyvo, bendruomenės, sociumo pripažinimas ir bendras veikimas; nes tik tarpusavio veikoje asmenybės gali pasiekti kuo geresnių rezultatų. Iš čia ir kildinamas draugiškumas bei gera kaimynystė .
* tradicijų, atskirų patirčių bei įvairių kultūrų geranoriškas suderinamumas, siekiant bendro tautos tikslo – kuo dvasingesnio ir materialai pilnaverčio gyvenimo visai tautai.
Tai esminiai dalykai, dėl kurių reikia susitarti, nes nesusitarus dėl jų, vyksta resursų (tame tarpe ir žmoniškųjų) neproduktyvus švaistymas. Atsisakykime pagaliau sparčiai plintančios pamėgdžiojimo „kultūros“. Ypač agresyviai veikiama prieš šeimą ir dirbtinai supriešinami vyrai su moterimis. Ciniškai agituojama įteisinti moterų vergiją, legalizuojant prostituciją, vietoj to, kad spręstų socialines ir skurdo problemas. O kur dar propaguojama absoliuti individo laisvė be atsakomybės, valstybės vaidmens menkinimas, tradicinių vertybių niekinimas?
Rimta problema itin suįžūlėjąs neatsakingos žiniasklaidos suvulgarėjimas bei jos spekuliacinis lindimas į visas šalies ir žmonių gyvenimo sferas, ypač veikiant jaunų žmonių sąmonę. Tai gimdo nihilizmą, ciniškumą, atima vertybinį jauno žmogaus pasaulėžiūros formavimo pagrindą ir gamina nemąstančius vartotojiškos visuomenės produktus. Toks gyvenimo būdas lietuvių tautai niekada nebuvo būdingas.
Mes esame darbšti kūrėjų tauta. Esame draugiški ir skubantys vieni kitiems į pagalbą.
Mes – prastesni už britus? Nė kiek!
Lygiai taip pat sugebame ne blogiau už britus ir pasilinksminti. Tiesiog mes pasimetėme, išsilaisvinę iš okupacijos. Labai nuoširdžiai ir aklai pasitikėjome Vakarais, o ypač – savais „pranašais“. Per pastaruosius metus mes per daug gavome surogatinių daiktų ir tiesų, kurias mums bando įkišti kaip vertingas.
Būtina atsikratyti žiniasklaidos brukamų vartotojiškos visuomenės „gyvenimo principų“.
Gerbdamas britų tautos tradicijas ir jų neblogai sutvarkytą gyvenimą, tikiu, kad mes, lietuviai ateityje ne blogiau, o gal ir geriau susitvarkysime savo gyvenimą. Tada į Didžiąją Britaniją mes vyksime kaip turistai, o dirbsime (ir uždirbsime europietišką atlyginimą), čia, Lietuvoje. Tai priklauso tik nuo mūsų laisvo pasirinkimo.
Dr. Algimantas Matulevičius
