Giedrė Gorienė
Įsiūtis. Siutas. Pyktis. Tokiais trimis žodžiais buvo galima apibūdinti savijautą sužinojus, kad Rusijoje nužudyta žurnalistė. Ne kokia nors lėlė Barbė, tik pasivadinusi žurnaliste ir teturinti tik tiek proto, kad parašytų: “tas pasakė tą, tas pasakė aną”, arba “pasak to, ir pasak ano”. Ne. Buvo nužudyta Žurnalistė iš didžiosios raidės. Principinga, sąžininga, padori, drąsi žurnalistė – viena iš tokių, ant kokių ir laikosi šis pasaulis. Nes tokių nenupirksi ir nesustabdysi – nebent tokiu būdu, kaip šeštadienį Maskvoje buvo “sustabdyta” Ana Politkovskaja…
Todėl pikta. Apmaudu ir pikta, nes tokių šiame pasaulyje liko vienu mažiau…
Tokių dažnai klausia: vardan ko visa tai? Nes, atseit, šuo loja, o karavanas eina – tai dažnai mėgsta kartoti ir kai kurie mūsų politikai.
Tokie atsako: jei ne mes, tai kas? Juk svarbu ne kiek nugyvensi, bet kaip nugyvensi. Nes gali ir aštuoniasdešimt metų gyvendamas taip ir nepajusti, kad gyvenai…
Tačiau šiandien pikta ne vien dėl nužudytos Anos – pikta, kad pas mūsų tokių anų beveik nėra. O juk mes pagal korupciją – pirmi Europoje… Panašių į Aną – taip. Tačiau ir juos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų… Tiesa – tokius suskaičiuotume ir ant vienos rankos su keliais nukapotais pirštais…
“Nėra žmogaus, nėra problemos”, – mėgo sakyti gruzinas Josifas Stalinas. Taigi sulig Anos nužudymu kažkas išsprendė ir savo problemą…
Lietuva – ne Rusija, todėl tokio pobūdžio problemos čia sprendžiamos kiek kitaip: tokius kaip Ana pas mus tiesiog “neutralizuoja” . Ir tai padaro ne koks samdomas žudikas, tykojantis aukos gyvenamojo namo laiptinėje, o tiesiog Valstybės saugumo departamentas. Be grasinimų, be kulkų ir be šurmulio. “Neutralizuoja” tyliai ir profesionaliai. Taip, kaip dar dirbo sovietinė KGB…
KGB? Teisingai. Nėra čia ko stebėtis – juk būtent buvusieji iš KGB ir įkūrė lietuviškąjį VSD. O dabar lietuviškajam VSD irgi vadovauja buvęs KGB…
Kai kas – turbūt iš prokagėbistinės VSD – dabar siaubingai pasipiktins: nesąmonė! Jei kas kur tokius ir “neutralizuoja” – tai čia ne mūsų darbas!
-Melagiai, – atsakysime mes, nes Jurgis Jurgelis, buvęs VSD vadovas, prieš kelias savaites žiniasklaidai tiesiai šviesiai pasigyrė, kaip dirba lietuviškasis VSD – esą įmonės, apie kurias saugumas “turi duomenų”, subankrutuoja, taip ir nesuprasdamos, kas čia atsitiko…
“Juk saugumas tam ir yra, kad dirbtų slapta”, – aiškino saugumo darbo vingrybes buvęs saugumo vadovas.
Galėjo ir neaiškinti – tas lietuviškojo saugumo darbo “subtilybes” “Karštas komentaras” patyrė savo kailiu: darbuotojų kiršinimas, maitinimas dezinformacija, psichologinis ir finansinis spaudimas: reklamos užblokavimas, sąskaitų užšaldymas… Tarsi burtininko lazdelei pamojus, teisėjai sukasi kaip vijurkai, o po kiekvieno “Karšto komentaro” numerio išėjimo atskridusi saugumo departamento gegutė eilinį kartą beviltiškai suplazdėdavo sparneliais: ach, neužsidarėt? Ach, laikraštis išėjo? Šitokia blokada, o jis – išėjo?…
Taip kad apie saugumo departamento metodus Jurgis Jurgelis gali kalbėti kam nori, tik ne “Karštam komentarui”. Nes “Karštas komentaras” ir pats gali apie tai papasakoti, net pailiustruodamas konkrečiais pavyzdžiais. Kokiais? Turėkite kantrybės. Kol kas pasakysime tik tiek, kad į saugumo planą, kaip tyliai sudoroti “Karštą komentarą”, buvo pasitelkta net Lietuvos ambasados Rusijos Federacijoje vertėja.
Sakysit, o koks ryšis tarp tos vertėjos ir lietuviškojo saugumo? Patys pagalvokit: ar gali ambasadoje, ir dar Rusijoje, vertėja dirbti ne saugumo kapitonė?…
Štai taip ir gyvename, bandydami atstovėti nepriklausomos Lietuvos saugumo departamento represijas, nes nepriklausomos Lietuvos saugumui kažkodėl vaidenasi, kad didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui – tai “Karštas komentaras”. Drumsčia vandenį, bjaurybė, nors tu ką… Matot, jiems vanduo dvokia – per tą dvoką Lietuvoje, atseit, kvėpuoti laisvai negalima! Pamanykit, didelis čia daiktas, kad vanduo dvokia! Visi kiti tą smarvę uosto, visiems gerai, tik “Karštas komentaras”, matot, negali neuostyti. Negali neuostyti – nekvėpuok. Ach, nesutinki? Niekis – priversim…
Taip, kaip kad gyrė saugumo darbą Jurgis Jurgelis: įmonės subankrutuoja ir nesupranta, kas čia atsitiko. O kadangi saugumas tam ir yra saugumas, kad dirbtų slapta, tai saugumo ausų tokiuose procesuose nukentėjusieji dažnai ir nepamato…
Tačiau “Karštas komentaras” pamatė ir … džiaugiasi: ačiū pociams, damuliams ir petkams, kad su “Karštu komentaru” ir jo redaktore yra dorojamasi būtent tokiomis “demokratinėmis” priemonėmis – kad pas žurnalistę su šaunamuoju ginklu kol kas nepasiunčiamas koks nors čečėnas ar arabas, po Valstybės saugumo departamento priedanga įsikūręs Lietuvoje, dalyvaujantis Valstybės saugumo departamento nešvariose provokacijose ir pasiruošęs bet kuriuo momentu patarnauti savo šeimininkui, vos tik šis mestels: fas!…
Aišku, šis “ačiū” – tai juokas pro ašaras, nes Anos Politkovskajos nužudymas privertė giliai susimąstyti: kur jūs, Lietuvos anos politkovskajos? Ar Lietuva būtų pirma pagal korupciją šalis Europoje, ar saugumas suiminėtų žurnalistus, atskleidžiančius aukštų valdžios vyrų korupciją, ar Lietuva būtų pavirtusi policine valstybe, o jos piliečiai – specialiųjų tarnybų persekiojimo objektais, ar Lietuvoje šiandien būtų tokia nomenklatūrinė diktatūra ir ar Lietuva būtų tokia, kokia yra dabar, ir ar iš jos būtų išvažiavę virš pusės milijonų gyventojų, jei tokie kaip sotvarienės, kvedarai, valatkos, vasiliauskai ir kiti į juos panašūs ne šoktų pagal to paties valstybės saugumo simuliakro dūdelę, bet atliktų tikro žurnalisto priedermę – rašytų tiesą ir kovotų už tiesą? “Karštas komentaras” įsitikinęs – jei ketvirtoji valdžia nebūtų vergavusi ir nebūtų tarnavusi saugumo simuliakrui, to nebūtų.
Todėl dėl to, kad Lietuva murdosi korupcijos liūne ir kad Lietuvos politikos padangę temdo nomenklatūrinės diktatūros ir sovietinių saugumo struktūrų mutantai, kalti tikrai ne Vytautas Landsbergis, ne Algirdas Brazauskas, ne Valdas Adamkus ir ne Artūras Paulauskas. Kalta korumpuota, parsidavusi, politikų ir spec.tarnybų manipuliavimo objektu pavirtusi žiniasklaida, kuri per visą tą šešiolika nepriklausomybės metų neatliko visuomenės “sarginio šuns” vaidmens ir leido politikos antžmogiams įvykdyti patį didžiausią Lietuvos istorijoje genocidą – per šešiolika nepriklausomybės metų Lietuva neteko milijono savo piliečių: vieni dingo be žinios, kiti pabėgo iš Lietuvos, dar kiti – iš nevilties nusižudė, prasigėrė, o dar kiti buvo perleisti per teisėsaugos girnas – buvo neteisėtai areštuojami, nekaltai nuteisti, kankinami policijos areštinėse, verčiant prisipažinti tai, ko nepadarė… Kiek tokių – nukentėjusiųjų nuo teisėsaugos? Jei skaičiuotume ir nukentėjusiųjų šeimos narius (nes ir jie dėl to patyrė didžiules moralines traumas, o tuo pačiu – ir nusivylimą Lietuvos nepriklausomybe), tai tokių – apie 700 tūkstančių.
Taigi kur mūsų sotvarienės, valatkos, kvedarai ar vasiliauskai, kai jų reikia Lietuvai, reikia paprastam Lietuvos žmogui? Nei Lietuvai, nei paprastam Lietuvos žmogui jų nėra – jiems jie yra akli ir kurti. Vietoj to yra tik pasipūtę, arogantiški “žurnalistikos elito” veidai televizijos laidose, nes žiniasklaida, kaip ir mūsų politika ar saugumo struktūros, nepriklausomoje Lietuvoje išsigimė – šiandien žiniasklaida atlieka ne visuomenės, bet valstybės saugumo simuliakro ir Artūro Paulausko “sarginio šuns” vaidmenį. Mat pastarasis vis dar naiviai tikisi vieną gražią dieną tapti Lietuvos Prezidentu, o valstybės saugumo simuliakras šitą “valstybininko”, kaip jį vadina Valatka, triumfą turi garantuoti… Bet ar lietuviškasis Artūras Paulauskas nėra čečėniškasis Ramzanas Kadyrovas, kurio valdžia paremta vien tik ginkluotais junginiais (pas mus gi “specialiųjų tarnybų tėvu” vadinamas Artūras Paulauskas), ir ar tai nėra baltu angelu apsimetęs juodas velnias, nuo kurio, o ne kurį kaip tik ir turi saugoti ketvirtoji valdžia? Vien ką reiškia Artūro Paulausko “praregėjimas” po beveik dešimt metų, kad “Juro Abromavičiaus nužudymą trukdė tirti konservatorių valdžia”… Kur jis, “dorovingasis valstybininkas”, buvo anksčiau? Ogi buvo dar neišverstas Seimo pirmininkas…
Taigi kur mūsų lietuviškosios anos politkovskajos? Gal dabar, po įvykių Rusijoje, vertėtų susimąstyti būtent tiems, kurie gyvena ir rašo pagal principą: svarbu kiek, ir koks skirtumas, kaip – nes po manęs, nors ir tvanas! Nes tik nuo to – ar mes liksime savimi, ar parduosime velniui savo dūšią – ir priklausys mūsų vaikų ir mūsų vaikų vaikų ateitis. O tokia gyvenimo realybė ateinančioms Lietuvos kartos nieko gero nežada…
Atsipeikėkit, išgėrę nuodingo valstybės saugumo simuliakro gėrimo!
