Aidas Gedvilas
Nors nuo pirmojo koronavirusu užsikrėtimo Lietuvoje praėjo truputį mažiau negu trys metai, daug ką mes jau primiršome. Atmintyje liko tik blankūs prisiminimai apie nežinomybės ir baimės jausmą, apėmusį pirmaisiais pandemijos mėnesiais, įvedamus judėjimo ribojimus, darbą ir mokymąsi nuotoliniu būdu, nuolatinius testavimus ugdymo įstaigose, priverstinį kaukių nešiojimą patalpose ir net lauke, galimybių pasus, padalinusius visuomenę į dvi puses, priverstinę vakcinaciją, žmonių nepasitenkinimą, protestus, ieškinius teismams dėl antikonstitucinių Vyriausybės veiksmų ir t.t.
Atrodo, kad visa tai vyko ne prieš keletą metų, o kažkokiame kitame amžiuje, net ne mūsų gyvenime, o gal net ir sapne. O gal visa tai tęsiasi?
Korona išsikvėpė tik Europoje?
Be abejo, įtakos tam, kad pamirštume pandemiją, turėjo prasidėjęs karas Ukrainoje. Jis užgožė tiek pandemiją, tiek visas kitas problemas, kurios tiesiog nublanko, lyginant su nežmogiška agresija ir skausmu, kuriuos tenka patiri Ukrainos žmonėms jau devynis mėnesius. Tačiau taip pat apie koronavirusą pamiršome, o gal ir jis pats pamiršo apie mus Lietuvoje? Keista, nes Kinijoje ir vėl fiksuojami didžiausi užsikrėtusiųjų skaičiai, nors ir skiepytų gyventojų procentinė dalis itin didelė. Tad belieka viltis, kad pandemija ir toliau apeis karo zonas, o pandemija krečiamos šalys, tokios kaip Kinija, išvengs karo veiksmų. Kita vertus, keistai įdomūs sutapimai.
Tuo tarpu Lietuvoje Korona išsikvėpė. Staigiai kritęs dar šių metų gegužės mėnesį, hospitalizuotų kovidu sergančių ligonių skaičius nedidėja. Dar daugiau, nors premjerė Ingrida Šimonytė virusą prilygino sezoniniam gripui, net ir toks palyginimas atrodo nekorektiškas, nes atėjus rudeniui ir tradiciniam susirgimų sezonui, užsikrėtimų kovidu skaičius net sumažėjo, palyginus su rugpjūčio arba rugsėjo mėnesiais.
Ar tai reiškia, kad korona mirė? Ar kartu su jos mirtimi sprogo ir aplink ją pūstas milžiniškas informacinis burbulas? Norėtųsi tikėti, kad taip, tačiau mūsų Vyriausybė, kuri nemaža dalimi prisidėjo prie baimės, susijusios su korona skleidimo, laikosi kitos nuomonės. Ir nors pačios koronos jau beveik nėra, žmonių teisių suvaržymo planų šios Vyriausybės kuluaruose yra apstu, gal net daugiau, negu buvo pandemijos metu.
Vyriausybė ir toliau griežtina karantino valdymo sąlygas!
Šiomis dienomis Seime buvo svarstomas Vyriausybės paruošas įstatymų pataisų paketas, kuris nesulaukė didelio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio. Atlikusi didelius „namų darbus“, Vyriausybė Seimui pristatė Civilinės saugos įstatymo pakeitimus, kuriais siekiama tobulinti pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms ir jų valdymo mechanizmus bei pagerinti civilinės saugos sistemos subjektų veiklos civilinės saugos srityje koordinacija. Skamba nuostabiai, tačiau, kaip visada, velnias slypi detalėse.
Nuodugniau panagrinėjus siūlomus įstatymų projektus tampa akivaizdu – jais Vyriausybė siekia dar labiau apriboti žmonių teises ir laisves, lyg to, kas vyko pandemijos metu, jai neužteko. Štai vos keli perliukai iš siūlomų lydinčiųjų Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pakeitimų, kuriuos kažkodėl paruošė net ne Sveikatos apsaugos, o Vidaus reikalų ministerija, kas jau kelia nemažai klausimų.
Jais numatoma, kad Sveikatos apsaugos ministro sprendimu, karantino metu gali būti laikinai apribota asmens judėjimo laisvė, ūkinės veiklos laisvė, privataus gyvenimo neliečiamumas ir nustatyti ūkinės veiklos, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimai: riboti ar laikinai uždrausti ūkinę veiklą, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimą; įvesti teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su asmens judėjimo laisvės ir privataus gyvenimo ribojimu.
Taip pat numatoma, kad Sveikatos apsaugos ministras karantino metu gali nustatyti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo organizavimo ir šių paslaugų teikimo tvarką, neatsižvelgdamas į tokių įstaigų pavaldumą bei teisinę formą.
Sprendžiant iš tokių įstatymų pakeitimų logikos ir formos, susidaro įspūdis, jog apribojimų, numatytų nepaprastosios padėties ir ekstremalios situacijos metu valdantiesiems yra negana ir jie siekia dar labiau reguliuoti, kontroliuoti ir kištis į žmonių gyvenimą, negu iki šiol.
Tad neišvengiamai kyla klausimas – kodėl tuo metu, kai publikuojama vis daugiau straipsnių ir tyrimų, kuriuose įrodoma ribojimų žala šalies piliečiams, o pats kovidas traukiasi ir net Lietuvos teismai nebenagrinėja bylų dėl karantino metu įvestų apribojimų, tokių kaip pvz., galimybių pasas arba privalomos kaukės pradinukams, nes patys apribojimai jau yra panaikinti, Vyriausybė toliau linkusi griežtinti ir riboti žmonių gyvenimus, suteikiant nepagrįstus ir nepaaiškinamus įgaliojimus sveikatos apsaugos ministrui?
Kaip gyvensime rytoj?
Ar tai reiškia, kad Vyriausybė turi neoficialių žinių apie tai, kad artimiausiu metu mus užklups kažkoks naujas, iki šiol nematytas virusas, ar kovidas smogs nauja jėga? Ar tai tiesiog eilinį kartą įrodo, kad įsisukusi į draudimų, apribojimų, suvaržymų ir žmogaus teisių nepaisymo sūkurį ši Vyriausybė tiesiog negali sustoti.
Atrodo, kad teikdama šias pataisas, Vyriausybė aiškiai signalizuoja savo piliečiams, kad jais nepasitiki, nelaiko žmonėmis, galinčiais kritiškai ir blaiviai mąstyti bei patiems priiminėti atsakomybę už savo veiksmus ir gyvenimus, arba tiesiog keršija už savo nuomonės turėjimą.
Keisčiausia yra tai, kad šios pataisos Seime, svarstymo stadijos metu, ne tik nesulaukė didesnio Seimo narių susidomėjimo, bet ir nubalsuota už jas buvo be diskusijos ir platesnio aptarimo, automatiškai – suprask, žmonių teisių suvaržymai tapo tokia nuvalkiota tema šiai valdžiai, kad net ir kalbėti nėra apie ką.
Atkreipsiu dėmesį į tai, kad svarstymo stadijoje buvau vienintelis Seimo narys užsirašęs kalbėti motyvams Prieš tokius pakeitimus, tačiau Seimo posėdžiui pirmininkaujantis kolega Julius Sabatauskas, net nesuteikė galimybės oponuoti. O ir Prieš tokius griežtinimus balsavo vos du Seimo nariai, kurių vienas esu buvau aš pats.
Tai yra liūdnos ir be galo pavojingos tendencijos, kai ryžtingai ir atkakliai kovojusi už savo laisvę tauta į savo laisvės suvaržymus jau net nereaguoja. Tai galima būtų pavadinti demokratijos grimasomis, bet labiau tai panašu į susitaikymą – kelis metus kentėję nuo valdžios arogancijos, žmonės yra pavargę kovoti tiek prieš ja, tiek už savo laisvę. Ar galima tai vadinti Vyriausybės pergale? Vargu! Verčiau tai yra milžiniškas ir esminis šios Vyriausybės pralaimėjimas, kai žmonių net nedomina sprendimai ir įstatymų projektai, kuriuos ji teikia Seimui. Vienintelis dalykas, kurio laukiama – šios valdžios pasitraukimo.
