Savaitės pastebėjimai: Lietuvos niekinimas ir puota karo metu

Ada Sabaitytė

Pirmas pastebėjimas

Koks mūsų požiūris į Valstybę ir Tėvynę? Ar mes šitas sąvokas suprantame? Ar jas supranta mūsų vaikai? Jei supranta, tai ar taip pat, kaip ir mes? Kas daro įtaką mūsų suvokimui? Tokios mintys kilo lapkričio 23 dieną, paklausius Marijos radijo laidos „jaunimui“. Laidoje dalyvavo ateitininkų valdybos narys Matas Bandzevičius, jo bendražygis Nojus Narauskas. Vyrukai guviai klausinėjo ateitininką kunigą iš Argentinos Domingo Avellaneda Cabanillas. Ir viskas ten būtų buvę, kaip ir neblogai, bet ateitininkas, matyt, kad labiau išaukštintų savo pašnekovą, pasirinko tiesiog klasikinį padlaižių naudojamą būdą – menkinti viską, kas lietuviška! Anksčiau nekreipiau dėmesio į tokias, atrodytų, smulkmenas, bet aiškėja, kad tai yra kryptinga veikla, iš kurios susikuria labai gaji mąstysena.

Tokios laikysenos ir tokios nuostatos esmę labai gerai parodė ateitininko, klausimas užsieniečiui misionieriui. O klausiama buvo taip: koks buvo jūsų įspūdis, kai sužinojote, kad važiuosite į Lietuvą – Europos užkampį? Na, o užsienietis – nebūtų užsienietis, kad nepradėtų rodyti savo pranašumo. Jis leido sau papostringauti apie Lietuvos klimatą, maistą ir pan. Be to, pranešė dėkingiems klausytojams, kaip jo niekada nedomino Lietuva ir kaip jis nenorėdavo apie ją klausyti, kai jo, berods, moksladraugis jam bandydavo apie Tą Lietuvą papasakoti. Žodžiu, toje grynai katalikiškoje radijo laidoje labai nepagarbiai nuskambėjo tiek vedančiųjų, tiek ir klausinėjamo užsieniečio pasisakymai apie mūsų Lietuvą!

Abi pusės šnekėjo apie Valstybę. Vieniems šnekėtojams tai yra jų Tėvynė, o kitas yra tos Valstybės svečias. Ir abi pusės savo pasisakymais leido sau Lietuvą apkalbėti. Ateitininkas dar jaunas vaikinas, kunigas – brandesnis žmogus – kaip jiems pavyko taip pasikalbėti? Svarbiausia, kad abu tokią pašnekesio kryptį laikė visai normalia – ir kas čia tokio? Bet tai nėra nieko tokio! Jaunuolis ateitininkas ne tik parodė, kaip mato savo Valstybę / Tėvynę, bet ir pademonstravo savo ir žmogiškąją, ir tautinę savimonę, o kitas – atvykėlis, kurio niekas čia nekvietė – jis yra tik svečias, pasirodė, kaip tas žmogus, iš Švento Rašto, kuris atvykęs į svečius prigeria, privalgo ir išeina burnodamas!

Na, gerai, tarkim, kad tas atvykęs žmogus dar nelabai moka kalbą, tai gal tas pasisakymų grubumas ir kilo iš tos aplinkybės, nors, paklausius, susidarė įspūdis, kad žmogus „serga“ klasikine misionierių liga, niekinti viską, kas yra priimančioje šalyje. Bet jaunasis ateitininkas – čia gimęs, čia augęs ir visa tai, kas yra jo pagrindas, jo ateities garantas – kas jį vargšą auklėjo ir augino, kad jis taip lengvai, kaip savaime suprantamą dalyką ėmė ir visa tai suniekino! Ir šitame jo pasakyme atsispindi ne vien neįvykdyti auklėjimo uždaviniai jaunuolio šeimoje, bet ir nevykdomi ateitininkų organizacijos uždaviniai! Juk šita organizacija save pristato štai kaip:

„Ateitininkų organizacija – tai jaunuolių, turinčių stiprią tautinę ir katalikišką savimonę, gebančių aktyviai ir kūrybingai reikštis įvairiose gyvenimo ir kūrybos srityse, sąjūdis, kuris daro ženklią ir teigiamą įtaką šiuolaikinei Lietuvos jaunimo kultūrai.“

O jei pažiūrėtume, ką reiškia žodis „savimonė“, tai matome, kad tai yra „savęs išskyrimas iš aplinkos, savęs vertinimas, savo veiksmų, jausmų, elgesio motyvų, interesų ir savos vietos visuomenėje įsisąmoninimas. Savimonė būdinga tiek individui, tiek visuomenei ar jos daliai. Ji atsiranda sąmonei pasiekus tam tikrą išsivystymo lygį. Savimonė – būtina asmenybės formavimosi sąlyga.“ Yra skiriama: Žmogaus ir Tautinė savimonė.

Rašytiniuose šaltiniuose pabrėžiama, kad gyventojų tautinės savimonės nykimas yra didelė grėsmė valstybei, kad žmogus nežinantis, nevertinantis savo tautos istorijos, nelaikantis vertybe Tėvynės, yra tuščias, o Valstybė, kurioje jis gyvena, jo supratime, praranda savo simbolinę, žmones vienijančią prasmę ir lieka tik didesne ar mažesne teritorija (regionu), kur gyvena panašiai kalbantys ir atrodantys žmonės – tik tiek! Ir toks žmogus niekada negins savo Tėvynės, o kilus menkiausiam neaiškumui ar grėsmei bailiai pabėgs arba ims padlaižiauti, kaip buvo šioje laidoje: vaikinas pats nuvertino savo Tėvynę prieš svetimšalį postringautoją, tuo uždegdamas jam „žalią šviesą“.

Ir tada kliuvo mums visiems: ir klimatas mūsų šaltas – ne toks (o kaip kitaip? – juk Dievas mums tokį klimatą paskyrė! – ar ne?), ir mūsų maistas! – vien šaltibarščiai ko verti: spalvą dar būtų galima pakęsti, bet, kad „ten pilamas raugintas pienas ar kefyras!“ svetelio šalyje tokį dalyką meta lauk, kaip sugadintą, nevalgomą produktą! Ir dar visokių pastabų, kurių mandagiomis ar maloniomis tikrai negalima pavadinti.

Tik vieną teiginį supratau, kaip pusiau gerą atsiliepimą – kad atvykėlį nustebino tai, jog laukiniai lietuviai iš Europos užkampio į mišias eidami pasipuošia. O čia tai bent! Pasirodo, Europos Užkampio gyventojai eidami susitikti su Dievu (nes mišios juk tam ir yra skirtos?) pasipuošia! Tikrai ne taip, kaip kultūringieji Pietų Amerikos ar vadinamosios vakarietiškos kultūros atstovai. Tai toks buvo šitų dvasningų ir Dievo apšviestų vyrų pokalbis.

Jei pažiūrėti į tokio pokalbio esmę, tai ji niekuo nesiskiria nuo dviejų liežuvautojų pašnekesio, kai nėra jokių svarbesnių reikalų, kai domėjimasis kuo nors yra labai žemo lygio, nes ir patys šnekėtojai neturi aukštesnių tikslų dėl menko savo kultūrinio lygio. Gal toks pašnekesys išsirutuliojo dėl jauno vaikinų amžiaus, kai norima pasirodyti kuo geriau ir nežinoma, kaip tai padaryti, o kunigas įsivėlė į tokį netinkamą pašnekesį dėl, kaip minėjau aukščiau, netobulo kalbos mokėjimo, tačiau, kaip ten bebuvę, bet tokie pokalbiai yra visiškai netinkami nei tokio luomo žmonėms, nei tokių organizacijų, informavimo priemonėms.

Tik primenu, kad Katalikų bažnyčia skelbiasi, kad ji yra dvasinis autoritetas ir užsiima žmonių sielovada. O ateitininkai skelbiasi, kad užsiima teigiamos įtakos darymu jaunimo kultūrai??? Jau vien dėl šitokių deklaratyviai skelbiamų savo tikslų, reikėtų vengti veiksmų ar kalbų, kai stengiamasi padaryti didelį įspūdį klausytojams, neturint tam reikiamų duomenų. Nes tas dirbtinumas ir pasipūtimas bei susireikšminimas visada atrodo labai blogai. Tokią laidą vertinčiau, kaip nemandagų ir neapgalvotą išsišokimą. Tik tiek.

Antras pastebėjimas

Nesulaikomai artėja krikščioniška šventė – Kalėdos. Ši šventė iki krikščionybės, vadinosi Žiemos Saulėgrįža. Krikščionys laukia mistinio Kristaus gimimo, na, o lietuviai Saulės, einančios Rėdos Ratu, sugrįžimo. Kaip tai šventei ruošiasi krikščioniškasis vakarietiškos civilizacijos pasaulis? – ogi, kaip visada – taško pasiskolintus pinigus! Kokia tai tuštybių tuštybė pasimatė dabar vykstančių įvykių šviesoje: Vilnius. Eglės įžiebimas. Berods, skelbta, kad visą kompoziciją sudaro 700 000 lempučių, kaina viso to gražumo, tik 231 000 eurų – Savivaldybei tai ne pinigai! Žmonėms, matyt, taip pat „ne pinigai“! Žodžiu, „žaidimų“ valdžia parūpina, o duonos galite prasimanyti patys.

Bet keisčiausias dalykas, vertinant blaiviu protu, buvo tai, kad tuose renginiuose tiek Kaune, tiek Vilniuje vis sukosi kalbos apie karą Ukrainoje, apie tai, kaip „mes palaikome“, „esame kartu“ ir t.t. ir pan. ir, tuo pačiu, taškomasi ir žaidžiama tais, kaip skelbiama, „gyvybiškai svarbiais“ dalykais: elektra, vandeniu, gyvais medžiais ir pan.

Valdžią galima suprasti: jai naudinga pūsti tą burbulą, nes visame tame spindesyje, žmonės paprastai pameta galvas. Tokiomis progomis masiniai renginiai ir daromi tam, kad sukeltų nenatūraliai pakilią eilinių žmonių savijautą, kuriai būdingas padidėjęs aktyvumas ir sumažėjęs kritiškumas. O tai ir yra dar viena valdžios pergalė prieš tuos pačius žmones. Sakysit, kad kabinėjuosi, norėdama atimti iš žmonių džiaugsmą? – visai ne! Tiesiog bandau pažvelgti į dalykus iš esmės. Kodėl ir kam reikia tokios išpūstos prašmatnybės, tokių lėšų, tiek lempučių ir t.t. ir pan? Kodėl? Ypač girdint baisius gąsdinimus apie brangią ir vis brangstančią elektrą, apie jos trūkumą.

Keistai atrodė ir tas vyrukas, kur taip pat papasakojo, kad ukrainiečiai neturi elektros ir ta proga, paragino visus įsijungti telefonuose žiburėlius ir tokia žiburėlių jūra „pamojuoti“ Ukrainai, kuri neturi elektros. Gal ir geras sprendimas, nors man jis labiau panašus į tokią padėtį, kai vienas žmogus pasiguodžia kitam, kad jau kelias dienas nevalgęs, o tas kitas sako, kad „tu nesijaudink, aš tai valgau bandeles su sviestu“ ir dar parodo, kaip jis valgo. Tai, va, panašiai palaikyta Ukraina Vilniuje, prie eglutės – torto.

Kiti įvykiai- Kaune. Eglutė, kaip eglutė – ką apie ją šnekėti: tik 350 000 lempučių (berods) ir kaina beveik 100 000 mažesnė, nei Vilniuje. Bet užtat Matijošaičio renginys Žalgirio arenoje – Oho! Tik nelabai aišku, kokia jo esmė, jei žiūrėtume visuomenės akimis? Matėme gyvus nupjautus didelius medžius panaudotus, kaip dekoracijas scenai. Manyčiau, kad visų pirma, žmonės, kurie yra ir kada nors buvo prieš pavienių medžių ir miškų kirtimą, neturėtų pritarti tokiam „dekorui“. Jau atmetus tai, jog medžiai, kaip bežiūrėtum, yra gyvosios gamtos atstovai ir su jais taip žaisti negalima!

Taip pat nepamirškim, kad visi dabar kaukte kaukia apie ekologiją, žalią žalumą ir kažko saugojimą? Ko saugojimą? Nesimato, kas čia būtų saugoma! Didžiulių medžių suvilkimas į sceną ir išvilkimas iš jos – taip dar sugalvoti reikia. Ar čia tiesiog priemonė šventės biudžeto pakėlimui į reikiamą lygį? Bet tam „lygiui“ sukelti gal būtų užtekę tų smėlio maišų? Tiesiog reikėjo paimti ne 2022 smėlio maišus (ar kaušus), o pvz.: 2x 2022, 4×2022 ar dar daugiau?

Kitas dalykas: 40 tonų vandens „scenoje“. Vėlgi, kam to reikia? Juk vanduo yra gyvybiškai svarbus mums visiems ir tokių įvykių akivaizdoje, kuriuos mums rengia „elitarijai“, ir į kas kalbama apie vandenį pasaulyje, tikrai neturėtume pritarti ir palaikyti tokių renginių. O gal čia tokia vieša žinia, skelbianti: „taškykitės, kol leidžiame!“ – paskui bus, kaip tiems ukrainiečiams, kuriems nebeužtenka geriamojo vandens.

Ir vėl iškyla Ukraina: visi visi ją palaiko, bet tuo pačiu dalyvauja visose įmanomose puotose, vykstančiose „maro metu“. Didžiūnams, aišku, savi reikalai ir rūpesčiai, na, o visiems kitiems žmonėms, matyt labai svarbu pasitrainioti netoli tų didponių ir taip pasijusti panašiais į juos! Vis nuo didžiūnų stalo nukrenta koks trupinys ar šlakelis! Ir bėginėja bėdini žmogučiai, tikintys mokslu, demokratija, XXI amžiaus žmogaus civilizuotumu, kaukėmis ir panašiais blėnimis. Be to, jie yra labai labai išsiilgę reginių – neduok jiems valgyti, leisk pažiopsoti ir pasigirti: „ir aš ten buvau“! Taigi, bėginėkite, kol uodegų durys neprispaus! O gal klystu? Gal čia ir prasideda „inkliuzyvinio kapitalizmo“ ištakos? Juk žodis „inkliuzija“ reiškia uždarymą, įsiterpimą, intarpą, tai ir stengiasi tie žmonės tapti intarpais bet kur ir bet kokiuose reikaluose, o taip bėginėdamas ir įsiterpinėdamas, nespėsi apsižiūrėti, kai tapsi tuo inkliuziniu kapitalistu, švabų ir skvernelių draugužiu?!

Visai pabaigai: primenu, kad Žiemos Saulėgrįžos šventės yra šeimos šventės, švenčiamos artimųjų rate, šeimose. Tai yra (turėtų būti) labai jaukios gimtųjų namų šventės. Gal verta pabandyti? Gal tikrai reikia bent pabandyti susikurti šventę savuose namuose ir saviems namams? Tai daug geriau, negu švaistyti savo jėgas valkiojimuisi pakiemiais!

Ir tikrai gaila tų bėdinų žmogelių „labiau išsilavinusių, su aukštesnėmis pajamomis, nekaimiečių“, kurie, atrodo, neturi nei namų, nei tėvų, nei vaikų, nes veržiasi šiame pasaulyje pamatyti nors ką nors gero ir dėl to įsivaizduojamo „gero“ sutemose lekia į vėjų perpučiamas, šaltas turgaus aikštes ir ten, prie viešos eglės, susitinka tokius pat bėdinus benamius, nerandančius sau vietos ir sudaro „vienišų minioje“ žmonių sambūrį, prižiūrimą policininkų ir kamerų. Tada tai miniai po nosimis ir virš galvelių pašaudoma petardomis ir visokiais fejerverkais, didžponiai ar jų pataikūnai pasako bauginančias valdiškas kalbas, dvaro dainorėliai pamuzikuoja, o publika net pamėlusi (kaip buvo Kaune) spokso į 700 000 arba 350 000 lempučių uždegimą, 40 tonų vandens taškymą, 2022 kaušus smėlio, etc. Ir tada tie, vietos nerandantys „valdiškų vietų“ intarpai, apsimeta, kad žiauriai linksmai pašventė! O ant galvų jiems sninga sninga sninga…