Per pastarąsias kelias savaites Libijoje įvyko daug naujo. Visų pirma pasikeitė toks aiškus karinės operacijos pavadinimas. Kaip pamenate, karinė operacija vadinosi „Odisėjo aušra“. Šis pavadinimas labai aiškiai rodė, kad Odisėjas yra ne kas kitas, kaip europietis agresorius, ir kuria ataką prieš Tripolį – atsiprašau, Troją. Aš manau, kad šita pavadinimo klaida buvo pernelyg aiški, todėl pavadinimą teko pakeisti į „Apsijungusį gynėją“.
Taigi, kaip šią dieną atrodo „Apsijungęs gynėjas“?
Pradedant bet kurią karinę agresiją, tiek JAV, tiek jos sąjungininkai NATO stengdavosi sukurti pakankamai rimtą palaikymą visuomenėje. Pradedant kampanijas Irake ir Afganistane, visuomenės palaikymas vienu atveju buvo 90 proc., kitu – 76-77 proc. (panašiai ir Europoje, ir JAV).
Tuo tarpu šią dieną Europoje yra 45 proc. palaikančių atakas prieš M.Gadafį, o JAV – 47 proc.
Akivaizdu, kad toks ilgas ir sunkus darbas, sukuriant mitą apie tai, kad blogasis Gadafis naikina opoziciją ir bando sunaikinti civilius žmones, rezultato jau nebedavė.
Tačiau šita situacija turi ir savo teisinę pusę. Kaip žinot, kampanija prieš Gadafį buvo pradėta gavus Jungtinių Tautų rezoliuciją Nr.1973, kuri įvedė neskraidymo zoną virš Libijos. Tačiau sąjungininkų naikintuvai, sąjungininkų aviacija kažkodėl pradėjo daužyti visiškai neskraidančius objektus. Kaip suprantat, nei Gadafio būstinė, nei Gadafio tankai nėra skraidantys dalykai. Žinoma, galima pateisinti radiolokacinės įrangos, priešlėktuvinės gynybos, aerodromų ir ten stovinčių lėktuvų sunaikinimą, – nepaisant to, kad Gadafis, vos tik Jungtinėms Tautoms įvedus šią rezoliuciją, paskelbė, jog jisai nutraukia bet kokius skrydžius.
Taigi, šie su aviacija susiję įrenginiai buvo sunaikinti, bet kuo čia dėti tankai?
JTO rezoliucija – tik priedanga karinei atakai
Pasirodo, yra ir kita reikalo pusė. Paaiškėjo, jog dar gerokai iki Jungtinėms Tautoms priimant rezoliuciją, Libijoje jau veikė JAV, o taip pat Didžiosios Britanijos komandosai, kurie yra ne kas kitas, o karinių pajėgų dalis. Taigi, rezoliucijos dar nepriėmus, Vakarų valstybių įtaka Libijoje jau buvo.
Kaip žinote, anglų komandosai grasinosi Gadafį pagrobti arba nužudyti. Taigi, klausimas, mano nuomone, yra akivaizdus: kokia teise remiantis? Kokia demokratija gali įteisinti svetimos valstybės vadovo, priimto Jungtinėse Tautose ir broliškai apkabinto visų Europos vadovų, nužudymą be teismo sprendimo?
Taigi, teisinė pusė čia stipriai braška, nes komandosų ir CŽV agentų veikimas Libijos teritorijoje akivaizdžiai laužo JT rezoliucijos nuostatas. O tie maždaug 4 tūkstančiai jūros pėstininkų, kuriuos amerikiečiai laiko savo desanto laivuose prie Libijos krantų, yra gavę informavę, kad sugrįš tiktai 2012 metais. Tai nepaisant Roberto Geitso, JAV gynybos sekretoriaus, pareiškimų, kad jisai neleis, jog būtų vykdoma Amerikos kariškių pagalba antžeminės operacijos dalis, panašu, kad vis tik įsibrovimas į Libijos teritoriją, panaudojant sausumos pajėgas, bus. Taigi, kaip tada su Jungtinių Tautų rezoliucija?
Panašu, kad niekas niekada ir negalvojo šitos Jungtinių Tautų rezoliucijos laikytis. Ji buvo reikalinga kaip aiški priedanga, kaip maskuotė, kad būtų pradėta operacija, ir toliau ji jau gyvena savo gyvenimą. Na, rusai prabalsavo, kiniečiai prabalsavo, ir daugiau jau jų paslaugų ir nereikia. Taigi, karas vyksta pilnu tempu. Aš sakau „karas“, kadangi JAV kongresas ir senatas, kvalifikuodamas prezidento veiklą, paskelbė, jog prezidentas pradėjo karą be kongreso ir senato žinios, be kongreso ir senato sutikimo. Taigi, tai yra dar vienas įdomus teisinis aspektas, vertinant šios karinės kampanijos būklę.
Kai kas gali galvoti, kad teisė nėra svarbi. Deja, teisėtų veiksmų nebuvimas anksčiau ar vėliau atsirūgsta pakankamai skaudžiai – ypač valstybėms ir jų vadovams. Aš manau, kad tiek šiandieninis JAV prezidentas, tiek ir Didžiosios Britanijos Ministras pirmininkas prisimins skandalus, kurie kilo aplink Tonį Bleirą ir Bušą, kurie akivaizdžiai klastojo duomenis, leidžiančius priimti Jungtinėse Tautose nutarimus įsiveržti į Iraką. Kas neprisimins JAV atstovo, kratančio Jungtinėse Tautose mėgintuvėlį ir šaukiančio, jog čia yra duomenys, liudijantys, kad Irakas turi masinio naikinimo ginklą?
Taigi, manau, šiandien situacija Libijoje yra analogiška buvusiai.
Libijoje – rimtas sukilimas ar surinkta grupuotė?
Dar įdomu yra ir tai, ką galima pavadinti šio karo logika ir skaičiais. Štai keletas jų.
Robertas Geitsas pareiškė, kad sąjungininkai per porą savaičių sunaikino 25 proc. Gadafi armijos.
Tuo pat metu Didžioji Britanija paskelbia, kad per visą konflikto eigą žuvo tūkstantis žmonių.
Taigi, jeigu skaičiuotume, kad žuvo ne tiktai Gadafi žmonės, tai absurdas akivaizdus.
Tačiau kuo toliau, tuo dar įdomiau. JAV jungtinių štabų viršininkas paskelbia, jog Gadafio pajėgas sudaro 15 tūkstančių žmonių ir kad jie kaunasi su sukilėliais 1 prie 10 Gadafi naudai.
Nesunku paskaičiuoti, jog jungtinių štabų viršininkas teigia, kad sukilėlių yra ne daugiau, negu 1500.
Tai apie kokias rimtas sukilimo pajėgas eina kalba tokiu atveju, jeigu iš viso kaunasi ne daugiau kaip 1500 žmonių?
Akivaizdu, kad tiek žmonių gali būti surinkta, lengvai apmokoma grupuotė, kuri vykdo jai iš anksto iškeltą užduotį. Ir tai, mano nuomone, ir vyksta.
Gadafį palieka užsienio slaptųjų tarnybų agentai
Taigi, ką davė šitas karas per dvi savaites abiems pusėms?
Mano nuomone, vien tai, jog Gadafi išliko savo poste, yra pakankamai didelis ir psichologinis laimėjimas.
Kaip žinote, nuo Gadafio pabėgo, kaip atrodytų, trys raktinės figūros: užsienio reikalų ministro pavaduotojas, žvalgybos viršininkas ir ministras, kuravęs naftos verslą. Atrodytų, Gadafį išduoda artimiausi žmonės.
Aš jums pasakysiu savo požiūrį – aš manau, kad tai buvo kaip tiktai tie žmonės, kurie turėjo būti užverbuoti prieš keliolika metų JAV arba sąjungininkų. Ką gi daugiau verbuoti, jeigu ne užsienio reikalų ministerijos vadovybę, naftos išgavimą kontroliuojančios institucijos vadovus ir, žinoma, žvalgybos vadovus?
Įsivaizduočiau, kad konflikto eigoje jie toliau nebegalėjo žaisti dvigubo žaidimo ir jiems teko pabėgti.
Kita vertus, Gadafi išaugino pakankamai didelį palaikymą ne tiktai arabų kraštuose, bet ir Europoje bei visame pasaulyje – per dvi savaites jo šalininkų skaičius akivaizdžiai išaugo.
Taigi, tenka sutikti su JAV gynybos sekretoriumi, jog laimėjusios karinę konflikto fazę, JAV politinės fazės nelaimi. Apie ką aš ir kalbėjau praėjusiame savo interviu.
Sekime įvykius Libijoje toliau.
Audrius Butkevičius
