Lietuvoje valdant esamai Vyriausybei, turėjome kelias krizes, tačiau jos buvo valdomos panašiai blogai, nes būsimoms krizėms nesiruošiama, esamos krizės gilinamos ir naujos dirbtinai sukuriamos. Toliau pateikiamas krizės pavyzdys su Kinija.
Iki Anūko atsiradimo URM Lietuva su Kinija nekonfliktavo – Lietuva nebuvo Kinijos priešas, nebuvo ir draugas, tiesiog egzistavo neutralūs santykiai. Tiesą pasakius, Kinija tiesiog nežinojo, kas ta Lietuva. Tačiau Anūkui atsiradus URM ir pradėjus ,,dirbti“, Kinija ir jos piliečiai turėjo progą geriau ,,pažinti“ Lietuvą. Buvo neoficialiai deklaruojamas Taivanio savarankiškumas, kryptingai einant ta linkme link aukštesnio statuso, oficialiai ir neoficialiai vykdant prieš Kiniją nukreiptą politiką, partijos nariams priešiškai apie ją atsiliepiant. Tuomet Anūkas neva nustebo, kodėl Kinija galėjo supykti dėl tokios vykdomos nedraugiškos politikos.
Kinija pagrįstai teigia, kad sprendimas pavadinti Vilniuje atidarytą atstovybę „taivaniečių“ vardu rodo Taivanio mėginimus veikti kaip nepriklausomai valstybei, o tai, šios valstybės atstovų įsitikinimu, prieštarauja „Vienos Kinijos“ politikai.
Būtina pabrėžti, kad yra viena oficialiai pripažįstama Kinija, ta nedemokratinė, bet ją tokią pripažįsta visas pasaulis. Taivanis yra tarsi 2-oji Kinija, neoficialioji, bet demokratinė. Garsiai įvardijant Taivanį kaip atskirą subjektą, kaip gerą Kiniją, ypač atstovybės pavadinime, automatiškai pasakoma, kad tai nepriklausoma, tikroji geroji Kinija, o ta kita Kinija – gal neteisėta, gal netikra ir bloga.
Bet kaip negali būti dviejų Lietuvų, taip negali būti ir dviejų Kinijų. Čia nereikia būti genijumi, kad tai suprastum.
O kodėl dabartinė Kinija negera? Kad komunistinė? Jei senelis kovojo su rusų komunistais, tai gal ir Anūkas pakovos su kiniečių komunistais – šeimos tradicija, gal paveldima. Gal tai priežastis? Be to, Anūko partijai reikia pastoviai turėti priešą, kad populiarintų savo partiją bei suvienytų partiečius aplink nebūtinai stiprų lyderį.
Kinija komunistinė buvo seniai, kai Anūko dar gimusio nebuvo, bet net tuomet JAV su ja bendravo, gamyklas perkėlė, investavo – nesugriuvo Kinija kaip Sovietų Sąjunga, transformavosi, tapo galinga, bet per daug galinga.
Taigi problema ne demokratija ar nedemokratija, komunistai ar liberalai, nes pasaulyje daugybė ne demokratinių valstybių. Vertinimas pasikeitė, nes pasikeitė oficiali Kinijos pozicija – iš paprastos gamyklos ji panoro tapti pasauline lydere, konkuruojančia su JAV.
Anūko URM nieko gudraus nesugalvojo, tiesiog pažiūrėjo į JAV ir atkartojo JAV vykdomą politiką, tik pamirštant, kad svorio kategorija ne ta – kai skruzdė kutena drambliui užpakalį, bandydama pasauliui kažką įrodyti, tik prajuokina visus.
Prisidengiant vertybine užsienio politika ir kitom nesąmonėm, buvo bandoma įrodyti ar parodyti, kad Anūko URM vykdoma politika išskirtinė, kitokia, nors vertybinė užsienio politika kaip ir komunizmas – neegzistuojantys dalykai, kitu atveju Lietuva apribotų santykius su daugybe ne demokratinių pasaulio valstybių, nors to nedaro ir nedarys.
Tai nukopijuota, ne originali užsienio politika, įvyniota į blizgantį popieriuką su skambiu pavadinimu, skirta kvailesniems rinkėjams ir savireklamai bei galimai tarptautinei karjerai.
Žinoma, reikia nepamiršti, kad norint būti geresniais už visą pasaulį, pirmūnais, ta politika vykdoma itin uoliai, perspaudžiant, nes reikia gi įrodyti savo tariamą pseudolyderystę.
Anūkas kartoja, jog tai Kinija bloga, Kinija kalta, ji puola Lietuvą, taiko ekonomines sankcijas. Kaip reaguotų Lietuva, jei Kinija pasakytų, kad pasaulyje yra dvi Lietuvos ir pradėtų bendrauti su kita Lietuva, kuri lyg geresnė, tikresnė, smagesnė su geresne valdžia? Gal nebūtų labai jau džiugu?
Žinoma, galima buvo ignoruoti Kiniją, tai nebūtų blogiau, tai būtų tikrai geriau, tiesiog dabar buvo dirbtinai sukurta ir kuriama problema.
URM sukurta problema Lietuvai, kuriai sprendimo nėra, ypač, kol URM sėdi Anūkas ir kol yra šita valdžia, kuri norėtų, kad tokią ydingą politiką vykdytų ir būsimos valdžios.
Anūkui su komanda iš URM labai pasisekė, kad prezidentūroje šiuo metu nėra Grybauskaitės lygio Prezidento su tikro lyderio charakteriu, nes tokiai jų ,,politikai“ ne tik, kad nebūtų pritarta, Anūkas niekada nebūtų net paskirtas URM ministru. Kaip nebūna 2 Lietuvų ar 2 Kinijų, taip negali būti ir 2 užsienio politikos vykdytojų.
Vienas žmogus Lietuvoje teoriškai turėtų būti atsakingas už užsienio politiką – tai prezidentas. Dabartinis susidvejinimas visuomet kuria chaosą, nors ta partija ramiai ir negali egzistuoti. Taip vadinamas diplomatijos vadovas kartais pasijaučia tarsi nerinktu prezidentu, nors tėra tik itin nepopuliarus politikas, vienos itin susireikšminusios partijos pirmininkas.
Taigi, arba Anūkas ir jo laikinai valdoma URM pasikeis, arba Kinija taps tokia, kaip anksčiau – nors ir nebūtinai demokratine, bet draugiška, paklusni, nesieks vadovauti pasaulyje, bus rami didelė gamykla be ambicijų. Nesukels konkurencijos JAV, kovos kartu su bendrais priešais. Toliau gamins pigiai ir daug. Tokia, kokia visad turėjo būti vardan pasaulio stabilumo ir tvarkos.
Ar realu, kad Kinija pasikeis? Ypač dėl to, kad Anūkas ir jo URM to panorėjo? Abejotina, kad dėl kažkokio mažai pasaulyje žinomo Anūko pasikeis. Anūko, kartojančio, kad kamuolys Kinijos pusėje. Žinoma, reikia vietiniams draugams ir priešams paaiškinti savo politikos nesėkmes, apkaltinant dėl savo sukeltų problemų kitą pusę. Deja, bet iki Anūko atsiradimo URM, Lietuvos ir Kinijos santykiai buvo normalūs arba jie buvo bent jau neutralūs. Tad savo kamuolį gali pasilaikyti – jis pats sau ar partijai labai svarbus, tačiau tarptautiniuose vandenyse jis neturi jokios reikšmės.
Beje, Anūkas pripažino, kad Kiniją vertina savaip, kažkodėl vis kišdamas Lietuvą, nors URM ar Anūkas nėra ir niekada nebus Lietuva. Pasak jo, Anūko URM laikosi vienos Kinijos politikos – tokios, kokią jis ir jo laikinai administruojama URM supranta. Taigi jis supranta kažkaip kitaip, savaip, skirtingai nuo pačios Kinijos. Jei jis iš tikrųjų laikosi vienos Kinijos politikos, kodėl tuomet Kinija to nemato?
Kokia yra vienos Kinijos politika? Anūkas supranta vienaip, o Kinija kitaip.
Žinoma, šito tariamo genijaus, unikalios užsienio politikos (kuri neva tikrai nėra JAV kopija) formuotojo pavyzdžiu turbūt turėjo pasekti ir Vokietija ar kitos didesnės ES valstybės. Tačiau Vokietija – ES lyderė – visgi pasirinko tęsti normalius santykius su Kinija, kuri ateityje gali būti galingiausia valstybė pasaulyje. Vienaip ar kitaip, ekonominiai dalykai yra svarbūs, ypač, kai darbuotojai rinkėjai taps bedarbiais ir nebus patenkinti vykdoma politika.
Esminis skirtumas tarp Vokietijos URM ir Anūko URM – tai, kad Vokietijos URM atstovauja savo valstybei, žiūri nacionalinių interesų, o Anūko URM formuoja politiką, paremtą iliuzijomis, kurios nieko bendra su Lietuvos interesais neturi.
Dėl vienokių ar kitokių priimtų sprendimų, net jeigu nuo jų nukentės kažkas, bus apkaltinti patys verslininkai, dirbę su X valstybe (nes kitu priešu gali būti bet kas).
Lietuvoje valdžia niekada nebus kalta, kaip ir sovietiniais laikais. Čia politikas ir biurokratas – didžiausia vertybė, o jų daromos klaidos nurašomos į nuostolius, kuriuos padengia eiliniai mokesčių mokėtojai.
Netgi galima daryti išvadą, kad Lietuva tarsi neturi savo nacionalinių interesų, nes turime partijos, valdžios interesus, o kadangi jie galvoja, kad yra kartu ir Lietuva, tai natūralu, kad visi, kas prieš šventą partiją ar šventą Anūką – priešai, patys kalti, kad nepritaria vykdomai genialiai politikai.
Po to tokie genijai nesupranta, kodėl jų reitingai dugne, kodėl daug kas jų ne tai, kad nemėgsta, bet tiesiog nekenčia, balsuoja už bet ką, tik ne už tokius veikėjus.
Dauguma vietinių gyventojų senokai pripratę, kad reikia kovoti už save patiems, dauguma nedalyvauja rinkimuose, dauguma nemėgsta Anūko, tačiau Anūkas atstovauja Lietuvą kažkur ir kažkaip diegia kažkokią mistinę pseudovertybinę užsienio politiką, kovoja su Kinija, bet vietiniai nekreipia dėmesio, pripratę prie valdžios vykdomų nesąmonių. Iš valdžios tikimasi ne gerų darbų, bet kuo mažiau žalos.
Ar yra viltis, kad Lietuvos URM vėl taps solidžia institucija ir vykdys subalansuotą politiką?
Arnas Bernotas
