Prof. Rasa Čepaitienė
Lapkričio 10 d., lygiai prieš 40 m. mirė Leonidas Iljičius Brežnevas. Jo laidotuvės ne tik žymėjo perėjimą į galutinę – sistemos puvimo stadiją, žinomą kaip пятилетка пышных похорон, bet ir kardinalių pokyčių priešaušrį. Šis faktas atrodytų lyg eilinis įrašas kalendoriaus lapelyje, jei ne pastarosiomis dienomis vis dažniau ir plačiau „musyse“ išgirstamas – „grįžtame į sovietmetį“.
Ar tikrai grįžtame? Atrodytų, išties atsikuria modelis viena partija-vienasvadas-vienatiesa, suklesti ordinų dalyba saviškiams, o kitaminčiai ne tik rutiniškai skelbiami „liaudies priešais“, bet vėl kišami į psichiatrines „pasitikrinti“ psichinę sveikatą, jau nekalbant apie siūlymus „nelojaliems“ atimti pilietybę arba garbių teisininkų raginimus viešai persekioti už „netinkamas“ pažiūras.
Pasiaiškinkime, ar šios nuojautos ir istorinių paralelių braižymas turi nors kokį pagrindą.
Žinoma, čia bus ne akademinė analitika ir komparatyvistika, kuriai reikėtų kitokių instrumentų ir, be abejo, duomenų, o veikiau neįpareigojanti kultūrologinė improvizacija, kurios tikslas, – nepretenduojant į galutinę tiesą, paskatinti susimąstyti ir pamėginti geriau susivokti, kuriame Istorijos tėkmės taške dabar atsidūrėme ir kur ji mus neša.
Ir šiai improvizacijai pasitelksiu analogiją, grakščią koncepciją, kurios autorius yra žydų kilmės architektūrologas, vėlyvuoju sovietmečiu emigravęs į JAV ir ten iki šiol gyvenantis Vladimiras Papernyj.
Rinkdamas medžiagą ir rašydamas disertaciją apie stalininę architektūrą (tiesą sakant, ir emigravo dėl to, kad suprato jos Maskvoje negalėsiantis apsiginti), jis pastebėjo, kad sovietinėje visuomenėje karts nuo karto viena kitą keitė tai, ką jis pavadins „kultūra 1“ ir „kultūra 2“.
„Kultūra 1“ – tai į ateitį nukreipta egalitarinė, t.y. į žmonių lygybę orientuota revoliucinė kultūra, kai visame kame griaunamos sienos, per kraštus veržiasi kūrybiškumas ir verčiamos bet kokios taisyklės ir apribojimai. Kur gali iškilti bet kas gabesnis ar sumanesnis ir tam nėra jokių kliūčių.
„Kultūra 1“, pasak Papernyj, Rusijoje pasireiškė ankstyvuoju bolševikiniu periodu, iki Stalinui įsigalint, taip pat chruščiovmečiu ir prasidėjus M.Gorbačiovo reformoms. Mene ji įgavo naujų, įdomių, avangardinių, jokių ankstesnių kanonų nepaisančių, eksperimentinių, laisvų formų, pavyzdžiui, tokių kaip rusų konstruktyvizmas.
Tuo tarpu „kultūra 2“ aiškiai būdinga stalinmečiui ir brežnevmečiui, kada tos laisvės ir veržlumo lieka vis mažiau, jis tramdomas represiškai ir biurokratiškai.
Ši kultūra išsikvėpusi, nebeturinti ateities planų nei didingesnių siekių, savipakankama ir save įsimylėjusi, nukreipta į praeitį arba dabartį, jai būdingas polinkis į hierarchiškumą („kiekvienas žino savo vietą sistemoje“ ir žino, kad prieš ją nepašokinės).
Jai reikia ordinų, apdovanojimų ir titulų, padedančių geriau susigaudyti, kas yra kas, nes kitaip juk tai būtų neaišku. Socialiniai liftai, anksčiau lengvai švilpdavę aukštyn, dabar ima strigti arba kelti tik saviškius. Atsiranda daug ritualų, tuščios retorikos ir parodomosios veiklos, suvaržymų, bet kokių valdžios nesankcionuotų iniciatyvų slopinimo, rašytų ir nerašytų taisyklių, biurokratizacijos, „pokazuchos“, fasadizmo ir imitavimo – jie neišvengiami ten, kur laisvės improvizacijai ir kūrybai, nebent sau, „į stalčių“, beveik nebelieka, už ją demonstratyviai baudžiama išstūmiant į visuomenės paraštes. Mene įsigali kanonas, nukrypimai nuo kurio nepageidautini ir smerktini. Net architektūrinės formos perteikia stabarėjančią laiko dvasią – stalininių bokštų viršūnės laiptuotos, hierarchiškos.
„Kultūra 2“ neišvengiamai sensta, pūzrėja, kriošta, kol, anksčiau ar vėliau, iki tol slopintos kūrybinės jėgos ir protesto balsai ūmai prasiveržia ir įvyksta nauja revoliucinė situacija, atsiveria langas pokyčiams. Vėl ateina „kultūra 1“. Ir taip šis ratas sukasi toliau. Putinizmas irgi atstovautų antrąją kultūrą, galbūt esame jos galutinės degradacijos etapo stebėtojai.
Jeigu šią „dviejų kultūrų“ koncepciją pamėginsime pritaikyti postsovietinei Lietuvai, manding, gausime štai ką. „Kultūra 1“ pas mus atitiktų Sąjūdžio epochą ir laiką iki maždaug 2004 m. – įstojimo į ES.
Kai kuriems iš mūsų, įskaitant mane, pavyko pasinaudoti tuo metu buvusiomis galimybėmis, nors, žinoma, daug žmonių tapo ir skausmingo bei komplikuoto postsovietinio perėjimo proceso pralaimėtojais. Po to, pamažu, vis labiau, ima įsigalėti „kultūra 2“.
Šiandien, manyčiau, išgyvename jos apoteozę, tegul mūsų neapgauna jauni vyriausybės mergaičių veideliai. Su visais gerontokratinio režimo marazmais ir svaičiojimais apie „avangardą“ ir „kosmoso įsisavinimą“ (pastarasis, beje, buvo „kultūros 1“ pasiekimas).
„Kultūrai 2“ būdingas rimtumas, tariamas solidumas, monumentalumas ir pompastika. Kaip ir paminklų dar gyviems asmenims statymas, kai tuo tarpu „kultūra 1“ labiau linkusi juos griauti.
Aišku, galima būtų temą plėtoti, bet paliksiu vietos jūsų mintims, argumentams ir vaizduotei.
Pabaigai įkelsiu nuotrauką, kuri, nors ir keliaujanti po feisbukus, kažkodėl dar nesulaukė platesnio aptarimo. O vertėtų.
Pirma, paminklas dar gyvam asmeniui, greta kitų įamžinimo atributų, mano giliu įsitikinimu, yra ryškiausias ir patikimiausias asmens kulto požymis.
Antra, gyvas asmuo atsisėda prie savo bronzinio antrininko ir tuo aiškiai didžiuojasi, be lašo tokioje konfūziškoje situacijoje jį vienintelės galinčios išgelbėti (auto)ironijos.
Ir, galiausiai, trečia, sėdėjimas ant dviejų kėdžių, atrodo, yra esminis minimo herojaus veikimo būdas. Kitaip kaip jis būtų buvęs tuo pat metu ir sklandžiai karjerą daręs tarybinis profesorius, ir „disidentas“, ir Sąjūdžio kūrėjas, ir jo dvasią bebaigiančios nūnai sutrypti partijos įkūrėjas, ir „faktinis šalies vadovas“, ir kuklus pensininkas…?
Turime čia ir šventines kalbas iš kremliaus balkonėlio, atsiprašau, tribūnos. Ir savąjį „mažosios žemės“ ciklą, tiesa, kinematografiniu pavidalu, privalantį įrodyti ir iškelti mūsų Leonido Iljičiaus nuopelnus virš visų kitų.
Taigi viskas kaip priklauso…
Vienintelė bėdužė yra ta, kad, tokioje garbingoje, karaliaus ir prezidento, draugijoje prisėdus, kažkaip tampa neparanku prisiminti, jog aniems valdant Lietuva tai plėtėsi ir vystėsi, o dabar plečiasi tik mūsų naujųjų bajorų kišenės…
