Mergaitė galėjo padaryti tai, ko nepajėgė guviausi žurnalistai, politologijos autoritetai, įtakingiausi laikraščiai ir net TV ekrano vilko Arūno Valinsko liaudiški juokeliai – sugriauti Dalios Grybauskaitės įvaizdį.
Net tais retais atvejais, kai prezidentės nekentėjams pavykdavo iškapstyti kokį nors jai nepalankų faktą, jis visuomenės būdavo atmetamas kaip iš piršto laužtas pramanas, nes neatitikdavo to įvaizdžio. Bet štai prasidėjo Garliavos įvykiai, kurių pagrindinė herojė – mažoji Kedžio dukra savo likimu nebyliai, tačiau neatremiamai šaukte šaukia, jog Lietuvoje viskas po senovei, niekas nesikeičia, net ir po prezidentės pradėtos teisėsaugos vadovų rotacijos.
Ta rotacija, pašalinant labiausiai susikompromitavusius veikėjus, vyksta tik dėl rotacijos, tiksliau – dėl reitingų ir garo – pritvinkusio visuomenės pasipiktinimo – nuleidimo. Tačiau naujai paskirtieji yra ne ką vertesni, o kartais priverčiantys stvertis už galvos. „Kokią dar Dunką pasirinks?“- nusišaipė mano buvęs profesorius, nūnai bičiulis, išvydęs kandidatės į generalines prokurores nuotrauką. Čia jis perfrazavo dar studijų Maskvoje laikų auksinę puikaus dramaturgo Aleksandro Volodino frazę „Pusti Dunkų na Evropu“ (“Išleisk Dunką į Europą“). Nors dėl tos prokurorės buvo laiku susigriebta, tačiau tokių „Dunkų“ prezidentei pernelyg dažnai pakišama, ypač – teisėsaugos srityje. Gal kai kurios patarėjos prezidentūroje yra kaip ta Dunka, išleista į Europą?
Antai savo svarų žodį visą Lietuvą įaudrinusioje istorijoje paskelbė ir naujoji vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė (tai ne prezidentės, o Seimo pirmininkės Irenos Degutienės pasirinkimas). Stojusi į Laimutės Stankūnaitės gynėjų gretas, E.Žiobienė pabandė moralizuoti, kad Kedytės artimieji neturėtų nuteikinėti mergaitės prieš mamą. Neblogas būtų patarimas, jeigu jis būtų duotas bent prieš gerus metus, kai dar nebuvo Drąsiaus Kedžio kraupaus „filmo“ ir laiškų, kur pati mergaitė pasakoja apie motiną, dėdes ir jų didelius „sysalus“. Bet smarkiausiai naujoji vaiko teisių apsaugos kontrolierė apsijuokė, kai užsimojo visu įstatymo griežtumu smogti Kauno miesto Vaiko teisių apsaugos tarnybai, nepateikusiai teismui išvadų dėl L.Stankūnaitės gyvenamosios vietos, į kur turi būti perkelta jos dukra. Tačiau kauniškės tarnybos moteriškės galėjo apžiūrėti tik L.Stankūnaitės tėvų namus, kuriuose ji seniai nebegyvena.
Mat Kėdainių teisėjas Bronius Varsackis, priėmęs nutartį dėl Kedytės gyvenamosios vietos nustatymo ir dėl skubos tvarka šios nutarties įvykdymo, iš tikrųjų nustatė mergaitės gyvenamąją vietą nežinia kur esančią. Teisėjas pasiuntė mergaitę į niekur. Juk saugomos L.Stankūnaitės adresas yra įslaptintas. Ar ji jau pasirūpino vaikiško dydžio neperšaunama liemene, ar sargybiniai jau prisipirko lėlių ir kitokių žaislų, tikiuosi, tai nebus ginklai. Juokai juokais, tačiau Kėdainių teisėjas pasmerkė vaiką gyventi bemaž kalėjimo sąlygomis.
Tiesa, L.Stankūnaitė anksčiau viešai žadėjo su dukra emigruoti. Bet jeigu egzistuoja pedofilų tinklas, ar jis nenorės atsikratyti dviejų svarbiausių savo nusikaltimo liudininkių, kurioms kada nors gali kilti pagunda juos šantažuoti?
Ar tada neatrodys, kad teisėjas mergaitę skubiai pasiuntė į mirtį? Ir kieno užsakymu? Pedofilų tinklas suinteresuotas, kad L.Stankūnaitė dukrą – svarbiausią kaltinimo liudytoją baudžiamojoje byloje – kuo greičiau išsivežtų iš Lietuvos nežinoma kryptimi, kaip jau buvo išdanginta antroji auka ir liudytoja – nužudytos L.Stankūnaitės sesers dukra. Tai buvo padaryta, be abejo, dėl vaiko interesų, siekiant jį apsaugoti. Tik ar tas apsaugotas vaikas dar tebėra gyvas?
Todėl įtartina ta isterija reikalaujant tuoj pat atimti mergaitę iš globėjos ir atiduoti L.Stankūnaitei. „Net geriausia teta neatstos blogiausios mamos“, – graudeno visuomenę vaikų psichiatras Linas Slušnys. O jeigu ta mama mėgsta gulėti lovoje trise – su dukra ir dėde? Šie koktūs įtarimai nei patvirtinti, nei išsklaidyti, nes jų niekas dorai ir netyrė, prokurorai dėl nežinomų priežasčių užmiršo viešai TV studijoje duotą pažadą – paskelbti L.Stankūnaitę įtariamąja.
Tačiau kodėl tie teisės žinovai, besipiktinantys teisiniu chaosu ir nihilizmu, užmerkia akis, kad civilinė byla, išnagrinėta Kėdainių teisme, yra gelbėjimosi ratas pedofilų baudžiamojoje byloje – grąžinus Kedytę L.Stankūnaitei, ta byla praranda paskutines perspektyvas. Nėra mergaitės – nėra problemos.
Įdomiausia, kad tie patys veikėjai reikalavo nedelsiant vykdyti teismo sprendimą atimant ir Ingos Rinau mergaitę, piktinosi teisiniu nihilizmu, kai šios nutarties vykdymą laikinai sustabdė Aukščiausiasis Teismas. Tada tie veikėjai nekalbėjo apie tai, kad vaikas turi likti su motina, reikalavo nedelsiant perduoti jį vokiečiui tėvui.
Dabar tie patys teisės ir vaikų psichiatrijos bei teisių apsaugos žinovai, surinkti į TV studiją tos pačios Ritos Miliūtės, tais pačiais žodžiais reikalavo nedelsiant vykdyti teismo nutartį ir atiduoti mergaitę L.Stankūnaitei. Vėl nepranokstamas buvo Egidijus Kūris, kuris šįkart net juokavo. Bet tai buvo pakaruoklio humoras, nes faktiškai buvo reikalaujama imtis represijų prieš Lietuvos žmones. Visą praėjusią savaitę viešojoje erdvėje tvyrojo sunkiai paaiškinamas šovinizmas, agresyvumas, kraujo troškimas. Sunkiai paaiškinamas todėl, kad valdžią spaudė įvesti tvarką Garliavoje kai kurie intelektualai ir dar neseniai liberalios demokratijos vertybes gynęs laikraštis.
Be abejo, teismo nutarimą vykdyti būtina, jeigu jis nepriimtinas – skųsti jį aukštesniam teismui. Kito kelio teisinėje valstybėje nėra. Tačiau Garliavoje mes susidūrėme su reiškiniu, kurio neatpažino teisės profesorius E.Kūris, nes tokio dalyko sovietinių universitetų programose nebuvo, socialistinė teisė jį ignoravo. Visa Lietuvos laimė, kad policijos, prokuratūros vadovai ir net paprastas antstolis pasirodė didesni mąstytojai nei Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesūra ir nesileido išprovokuojami, atsispyrė galingam spaudimui griebtis jėgos prieš savo piliečius.
Garliavoje mes išvydome tipišką pilietinio nepaklusnumo aktą, kilusį anaiptol ne staiga, į jį eita beveik dvejus metus, kai visos teisėtos priemonės išbandytos, visos viltys pasiekti teisingumą prarastos. Viskas prasidėjo nuo pirmojo D.Kedžio pareiškimo Kauno policijos komisariatui. Po to tų pareiškimų būta kelios dešimtys – jie stebina savo teisiniu raštingumu, tai brandžios teisinės sąmonės kūriniai (neabejotina, kad skundų autoriui padėjo teisininkai giminaičiai). Ir tik tada, kai visi teisiniai keliai baigėsi aklaviete, Kaune nuaidėjo šūviai. Tai nebuvo išeitis, tik dar viena paskutinė, pati baisiausia aklavietė.
Nedrįsčiau aklaviete vadinti įvykių Garliavoje, nors situacija yra kebli ir toli gražu nedžiuginanti, galinti išsprūsti iš kontrolės ir sukelti anarchiją. Tokios situacijos – visuomet žaidimas su ugnimi. Bet nedera perlenkti lazdos, gąsdinant visuomenę „kumščio teise“ ir net Hitleriu. Juk pilietinis nepaklusnumas gali būti produktyvus atnaujinant visuomenę net tokiose senų tradicijų pozityvistinės teisės valstybėse kaip Amerika (Martino Lutherio Kingo Transporto įstatymo boikotas). Garliavoje regėjome visus pilietinio nepaklusnumo požymius – taikų neprievartinį protestą (protestuotojai policiją sutiko klūpėdami), viešumą (pasirūpinta net tiesiogine transliacija internete). Svarbiausia, iš visos Lietuvos į Garliavą suvažiavo žmonės iš moralinių paskatų, nusivylę ir pasipiktinę neteisingumu. Gindami mergaitę, kurios net nepažįsta, jie nesiekė naudos sau, kuo Andriaus Ūso ir L.Stankūnaitės gynėjai bando apkaltinti Kedžius ir Venckus. Lietuvos žmonės atsisako paklusti neteisingai ir nežmoniškai tvarkai, taikstytis su teismų ir visos teisėsaugos išsigimimu, galiausiai – neleidžia nuslėpti nusikaltimo ir išsaugoti pedofilų tinklo.
Tad mažoji mergaitė Garliavoje iš tikrųjų yra prezidentės sąjungininkė, be agitacijų ir net kvietimo sukvietusi Lietuvos žmones, trokštančius tėvynėje tikrų permainų, išdrįsusius kraštą pavergusiems valdantiems klanams ištarti: gana. Prezidentė, nors ir atsargiai bei apgalvotai ardanti tą iki pamatų supuvusią teisinę sistemą, sulaukia įnirtingo pasipriešinimo ir atsakomųjų smūgių. Kuo ji gali pasitikėti ir pasiremti? Tik Lietuvos žmonėmis, kurie pasiryžę iki galo ginti savo teisingumo viltį – mažąją našlaitę.
„Lietuvos žinios“
2010-05-25
