Išgirdome liūdną naujieną. Nusižudė daugelio TV laidų vedėjas Aurimas Dautartas, jaunas ir iš pažiūros sėkmingą gyvenimą gyvenęs žmogus. Gaila jo ir jo artimųjų, bet tokia nūdienos bedievių dominuojamo pasaulio sėkmės kaina.
Kuo daugiau bedievių tuo daugiau savižudybių. Tai aksioma. Jie neturi prasmės gyventi, nes viskas, ko jie sieka, tai žmogaus godumo ir garbėtroškos sukurta bevertė tuštybė. Kai bedievis titaniškomis pastangomis, paaukojęs viską, kas įmanoma, pasiekia savo įsivaizduojamos tuštybės idealą ir pamato, kad jis bevertis, gyvenimas netenka prasmės. Tas pats nutinka, kai bedievis niekaip nesugeba pasiekti savo tuštybės idealo, tada jam taip pat gyvenimas tampa našta. Vienintelė išeitis, kurią bedieviui kužda jo pažeista sąmonė, yra mirtis, kaip problemos sprendimas.
Jėzumi Kristumi tikintis žmogus niekada nesižudys, nes mūsų tikslas Danguje, mes čia tik svečiai ir visi pasaulio vertybių brukami tikslai, pastangos ir siekiamybės mums sukelia tik šypseną ir gailestį, matant bergždžią aplinkinių erzelį kankinant save, savo artimus ir savo aplinkinius.
Gaila žmogaus, bet tai taip pat yra ir mūsų šiuolaikinio, žmogiškais priesakais apaugusio, ataušusio krikščioniško mokymo kaltė. Mes, krikščionys, paskendę ramybės ir Dievo duodamos gausos konforte, leidžiame šiai tuštybės propagandai dominuoti ir atrodyti žmonių akyse protingu pasirinkimu. Būtent todėl daugelis jaunų žmonių pasirenka šiuos pasaulietinius niekalus, o ne gyvybės ir sėkmės paženklintą Jėzaus Kristaus kelią.
Būtent apie tokį ataušusį bažnyčios mokymą kalbama Apokalipsės (Apreiškimo) knygoje:
„Laodikėjos bažnyčios angelui rašyk: „Tai skelbia Amen, ištikimasis ir tikrasis Liudytojas, Dievo kūrinijos pradžia. Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia“, – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.“ (Apr 3,14-20)
Tikras Jėzaus Kristaus mokinys visada privalo prisiminti, ką Dievas sakė pranašui Ezekieliui:
„Žmogaus sūnau, Aš paskyriau tave sargybiniu Izraelio namams. Ką išgirsi iš manęs, pranešk jiems mano vardu. Jei Aš sakysiu nedorėliui: ‘Tu mirsi’, bet tu neįspėsi jo ir nepamokysi, kad jis paliktų savo nedorą kelią ir išliktų gyvas, nedorėlis mirs dėl savo nusikaltimų, bet jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankų. Jei tu įspėsi nedorėlį, bet jis neatsivers nuo savo nedorybių ir nepakeis savo kelių, jis mirs dėl savo nusikaltimų, bet tu išgelbėsi savo sielą. Jei teisusis, nusigręžęs nuo teisumo, darys pikta, Aš padėsiu jam kelyje suklupimo akmenį, ir jis mirs. Jei nebūsi įspėjęs jo, jis mirs dėl savo nuodėmės ir jo teisių darbų nebus atsiminta, bet jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankų. Jei tu įspėsi teisųjį, kad jis nenusikalstų, ir jis nenusikals, jis išliks gyvas, nes paklausė įspėjimo, ir tu išgelbėsi savo sielą“. (*Ez 3,17-21)
P.S. Visada prisiminkite, kad Biblija nedviprasmiškai moko, jog Dievo reikia klausyti labiau negu žmogaus. Net jeigu ataušusį, susitaikėlišką, pragmatišką ir tolerantišką mokymą jums dėsto labai išsilavinę ir dideles pareigas užimantys teologijos ir bažnytinės hierarchijos autoritetai.
Vladimiras Troščenka
