Algimantas Rusteika
Žinau, ne visiems patiks, ką parašysiu, bet aš juk ne mergaitė vakarėlyje. Mano tikslas ir nėra patikti visiems – tai, anot klasiko, pats kvailiausias noras. Tiesiog kalbuosi su jumis, ką galvoju, ką jaučiu, kas man atrodo svarbu.
Žmogus ir po mirties lieka žmogum, užbaigusiu gyvenimą, kurio kūnas susilieja su gamta. Tačiau ir po tūkstantmečių randa palaikus, nustato gyvenimo epochą, lytį, amžių, mirties priežastis, atkuria veidą, gal greit galės iš genų ir klonuoti… Nežinau, kaip jums, bet man tai svarbu ir asmeniška, nors to ir nepajusiu, kada pasibaigsiu.
Taip, degino įvairios tautos, ir mes senovėj deginom. Tik vienas skirtumas – tada, ikikrikščionybėj, kremacija buvo šventa apeiga, turėjo tikėjimo ir amžinybės prasmę, buvo Ugnies ir Saulės kulto, kaip vieningo pasaulio vyksmo, neatskiriama dalis. Ir indai, ir kitos tautos, kurios kremuoja mirusiuosius, taip pat tai laiko sielos išlaisvinimo ritualu, turinčiu sakralumą ir dvasinę prasmę.
Mirštančioje Vakarų civilizacijoje to nebeliko, nes tradicijoje to niekada ir nebuvo. Kremavimas tapo tik buitiniu faktu, kada atsikratoma problemos būdu, keliančiu mažiausiai rūpesčių. Čia mirusiojo kūno deginimas nėra jokia apeiga, jam neteikiama jokia gilesnė prasmė, išskyrus utilitarią. Tiesiog taip tiesiog patogiau, ar ne?
Taip mąstant tiesiog sudeginamos atliekos, viskas labai racionalu, itin robotiška ir labai žaliai ekonomiška.
Gal kam tai priimtina ir pažangu, man – ne, man gimimas ir mirtis nėra vien biologinis ir ekologinis faktas. Nors suprantu tuos, kurie taip vertina, bet jau tikrai niekada nesuprasiu tų „kolumbariumų“.
Ką žmogus turi jausti tame pastovėjime prie senovinių geležinkelio stočių bagažo saugojimo kamerų ar šiuolaikinių sporto klubų persirengimo spintelių? Tų „modernių“ sekcijų su rakinamomis durelėmis, kaip daiktų saugojimo spintelėse prie „Maximų“? Kur nėra nei tavo mirusiojo sielos pėdsako, nei jo kūno atminties, nei nieko, tik spintelė?
Normalūs, tikri ir mylintys žmonės seniai tą problemą išsprendė ir jiems daiktų pasaugos spintelių nereikia. Arba palaidoja urną šeimos kape, kas dar leistina. Arba tyliai išbarsto pelenus šeimai ir išėjusiajam brangioje vietoje, kas draudžiama. Ir niekam to nepasakoja ir nerodo.
Tokie žmonės kuria savo šeimos, tik jai žinomus ir brangius, tik jiems šventus ritualus ir vietas, kuriuos prisimins iki mirties ir perduos anūkams. Juos suprantu, gerbiu ir pritariu, net jei niekada nepritarsiu deginimui dėl patogumo.
