Vertinant esamą situaciją, peršasi dviprasmiškos išvados dėl teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos (Ewelina Dobrowolska) kreipimosi į Advokatų garbės teismą, priėmus jai sprendimą iškelti advokatui Ignui Vėgėlei drausmės bylą. Norėtųsi atkreipti ne tik advokatų, bet ir kitų pilietiškų mūsų visuomenės narių dėmesį į ministrės argumentų nepagrįstumą ir jos sumanymui įgyvendinti pasirinkto būdo netinkamumą.
Pastebėtina, kad profesorius Ignas Vėgėlė, kaip šalies valstybingumo kultūrai neabejingas pilietis, savo publikacijoje iškėlė prielaidą dėl galimai dvejopų standartų taikymo Valstybinės mokesčių inspekcijos veikloje, tikrinant skirtingų asmenų renkamos labdaros ir paramos panaudojimą. Į šią I. Vėgėlės užuominą jautriai sureagavo televizijos laidų vedėjas Andrius Tapinas, įžvelgęs profesoriaus abejones dėl skaidrumo, panaudojant paramai surinktas lėšas. Tikėtina, jog tokių įtarimų vedinas, A. Tapinas kreipėsi į teisingumo ministrę dėl drausmės bylos profesoriui Ignui Vėgėlei iškėlimo.
Kyla pagrįstas klausimas, kodėl A. Tapinas, įžvelgęs nesuasmenintą, bet dalies faktinių aplinkybių sutaptimi galimai jo vykdomą veiklą atitinkantį aplinkybių apibūdinimą, dėl subjektyviai suprasto pakenkimo jo reputacijai, kreipėsi ne į teismą, kurio konstitucinė priedermė ginti teisingumą ir teisėtumą, o į teisingumo ministrę, kurios funkcinė kompetencija nesuderinama su teismų veikla, ginant žmogaus orumą? Dar keisčiau atrodo bakalauro teisinį išsimokslinimą turinčios teisingumo ministrės sprendimas, kuriuo ji savo pilietinę poziciją pareiškusį asmenį bando įvertinti advokatų savivaldos organų nustatyta procedūrine tvarka, skirta išimtinai tik advokatų profesinei veiklai vertinti.
Pažymėtina, kad bet koks bandymas kliudyti žmogaus saviraiškai, skleidžiant informaciją, taip pat piliečio persekiojimas už valstybės įstaigų kritiką yra LR Konstitucijos atitinkamai 25 ir 33 straipsnių šiurkštus pažeidimas. Pravartu priminti, kad pagal Konstitucijos 7 str. 1 dalį negalioja joks aktas (nagrinėjamu atveju – teisingumo ministrės sprendimas iškelti advokatui I.Vėgėlei drausmės bylą) priešingas Konstitucijai.
Suprasdamas, kad gautą teisingumo ministrės sprendimą Advokatų garbės teismas turi apsvarstyti ir atitinkamai įvertinti, šiuo atviru laišku atkreipiu ne tik Advokatų garbės teismo, bet ir Advokatų tarybos dėmesį į šios naujai mūsų valstybėje bandomos diegti praktikos teisinių ir pilietinių padarinių pavojingumą advokatūros savarankiškumui ir advokato funkciniam nepriklausomumui.
Tenka pripažinti, kad pagal Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 2 dalį teisingumo ministro pareiginė padėtis suteikia jam teisę praktikuojančiam advokatui iškelti drausmės bylą. Tačiau tai reikėtų vertinti, neatsisakius sisteminio požiūrio, t.y. nebandant ištraukti kokią nors atskirą normą iš teisinio konteksto. Sisteminis požiūris reikalauja į visa tai žvelgti per pilietinės visuomenės vertybinių nuostatų ir teisinės valstybės principų prizmę.
Tokį požiūrį lemia galiojančios, 1992 metais priimtos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulės nuostata, jog lietuvių Tautos siekis – atvira, teisinga, darni pilietinė visuomenė ir teisinė valstybė. Ši konstitucinė nuostata nagrinėjamu atveju reikalauja įvertinti ar advokato Igno Vėgėlės elgesys yra pilietiškas ir ar jis atitinka teisinės valstybės dvasią.
Tai, kad advokatui reiškiamos pretenzijos nesiejamos su jo profesine veikla, tokiam elgesiui netaikytinos Lietuvos advokatų etikos kodekso nuostatos, nes šio dokumento 1 straipsnio norma nustato, jog kodeksas „reglamentuoja advokato elgesį vykdant profesinę advokato veiklą bei elgesį, susijusį su profesine veikla ir advokato profesijos vardu“. Tai reiškia, jog susiduriama su tam tikra paradoksalia situacija, kai asmens pilietinę poziciją bandoma vertinti jo profesinės veiklos vertinimo procedūrų kontekste. Analogiškai elgiantis teisme, būtų galimybė civilinį ginčą nagrinėti pagal baudžiamojo proceso kodekso normas.
Tačiau plečiamai aiškinant Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 punkto normą, kuri be profesinių advokato pareigų (laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų) nustato tam tikrą advokato elgesio priedermę ir už profesinės veiklos ribų: „elgtis dorai bei pilietiškai“.
Tačiau žmogaus dorovės normų laikymosi priežiūrą atlieka ne Advokatų garbės teismas, o to žmogaus bendrabūvio aplinka. Todėl Advokatų garbės teismas, neturėdamas įstatymu jam suteiktų platesnių nei profesinė funkcinė kompetencija galių, bet ėmęsis vertinti advokato dorovingumą, išeitų už jam priskirtų profesinės kompetencijos ribų. Tokiu savivaliavimu, pasirinkus teisinio nihilizmo kelią, būtų pamintas advokato profesijai itin svarbus teisės viršenybės principas.
Todėl tenka konstatuoti, jog toks Advokatų garbės teismo elgesys reikštų šios profesinės institucijos išėjimą už jos kompetencijos ribų. Kadangi tokia veikla būtų akivaizdžiai neteisėta, platesnė diskusija tuo klausimu neturi prasmės.
Asmens elgesio pilietiškumą gali vertinti tik pilietinė aplinka. Čia tenka susidurti su tokiomis kategorijomis kaip pilietis ir pilietinė visuomenė. Sociologinė doktrina, susisteminusi pilietiškumo reiškinių požymius, pilietį apibrėžia kaip prigimtinai ar įgytinai etnokultūrines bendrabūvio vertybes priėmusį bendruomenės narį, kurio prigimtines ir sutartines teises pagal socialines normas imasi ginti bendruomenės organizuota viešoji institucinė sistema, išlaikoma iš piliečių sukuriamo visuminio produkto dalies, skiriamos viešiesiems reikalams tvarkyti.
Pilietinę visuomenę minėta doktrina apibūdina tokiais požymiais – tai tautinė ar nevienatautė bendruomenė, savo bendrabūvį tvarkanti pagal pilietinės daugumos pasirinktą savivaldos modelį, grindžiamą tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos racionalia darna, teisingumo ir teisės viršenybės principais.
Kadangi Advokatų garbės teismas neatitinka pilietinės aplinkos, galinčios vertinti asmens elgesio pilietiškumą, esminių požymių, jis nėra tinkama institucija Igno Vėgėlės ar bet kurio kito advokato elgesio pilietiškumui vertinti, kai jo veikla nesusijusi su profesinėmis funkcijomis.
Dėl nurodytų aplinkybių reikia pripažinti, jog teisingumo ministrė savo sumanymui realizuoti pasirinko ydingą procedūrinį kelią, todėl advokatams nederėtų pasiduoti liokajiško konformizmo paskatoms. Elgiantis profesionaliai ir principingai, teisingumo ministrės sprendimas iškelti Ignui Vėgėlei drausmės bylą motyvuotu nutarimu turėtų būti paliktas nenagrinėtu.
Šiuo atviru laišku kviečiu kolegas advokatus nesidrovint pateikti savo poziciją Lietuvos advokatūros savivaldos institucijoms dėl valstybiško mąstymo stokojančių pareigūnų bandymo diegti šalyje antidemokratinę praktiką, valstybės institucijoms neteisėtai kišantis į advokatų profesinę veiklą.
Advokatas Jonas Ivoška
