Dr. Algimantas Matulevičius
Galima daryti įvairias prielaidas, remtis teorinėm prielaidom, pagal kurias valdžia priklauso Tautai, o valdo ji per savo atstovus, kuriuos renka laisvuose rinkimuose. Pabandykim apsidairyti, ką matome aplinkui.
Jeigu į aplinką žvelgsim be rožinių akinių ir vadovaudamiesi sveiko proto logika, turėsim pripažinti, kad visa tai tik geri norai ir gražios iškabos. Realybė kur kas paprastesnė ir žiauresnė. Jau pirmas mūsų Konstitucijos straipsnis, kuriame įteisinta demokratija, yra tik tuščias užrašas ant popieriaus. Pripažinkime, turime tik fasadinę demokratiją. Nėra lygių, nevaržomų ir laisvų rinkimų. Nėra dėl keleto priežasčių. Nėra laisvos spaudos, politinių kampanijų dalyviai finansiškai diskredituojami, dalyviai neturi vienodų galimybių save pristatyti rinkėjams, neveikia efektyvi kontrolės ir bausmės sistema už nelegalių lėšų naudojimą rinkimams finansuoti.
Nesiplečiant, manau, retas ginčysis, kad mūsų žiniasklaida tarnauja tiems politikams, kurie turi daug pinigų arba yra naudingi tos žiniasklaidos savininkams. Įdomus atvejis, iliustruojantis mūsų spaudos “laisvę”, kai vykstant rinkimams į laisvą Seimo nario vietą Šilalės-Šilutės apygardoje – daliai kandidatų “Šilalės artojo” laikraštis neleido net už pinigus jame reklamuotis. O net redakciniuose straipsniuose be jokių skrupulų agitavo už vienintelį kandidatą, kurio net būstinė buvo įsikūrusi redakcijos patalpose. Vyriausioji rinkimų komisija nubaudė, bet žala padaryta, ir niekas net nesiruošia daryti kokių nors išvadų. Faktas – lygių galimybių prisistatyti visiems kandidatams vienodai nebuvo sudaryta.
Ką jau kalbėti apie rinkimų finansavimą, kai vienos partijos gauna milijonines lėšas (net sunkmečiu) iš biudžeto, o kiti dalyviai iš kur patys prasimano. Apie bandymą kovoti su nelegaliais “juodais” pinigais, mėtomais rinkimams net nekalbama. Labai aktualus aukščiau minėtas pavyzdys su rajoniniu laikraščiu, atsisakiusiu gan solidžios legalios sumos, nepriėmus reklamos net iš penkių kandidatų, o kur dar baudos. Kas tokiu atveju gali paneigti, kad nebuvo už tai atsilyginta neoficialiai. Tai apie kokius tikrai demokratinius rinkimus mes galime kalbėti?
Rinkimus pas mus todėl ir laimi žmonės, turintys problemų su teisėsauga, kaip, pvz., V.Uspaskich, A.Zuokas, R.Žilinskas, A.Gapšys, A.Valinskas ir pan. Negi tik tokie veikėjai gali ir sugeba geriausiai atstovauti Tautai ir ar tikrai būtent Tauta tik tokius labiausiai myli? Manau, kad didžiausiais akibrokštais mūsų apsileidusiai Generalinei prokuratūrai ir jos vadovui buvo V. Uspaskich bylos tempimas iki nesuprantamų terminų (o gal laukiant senaties), kai pono frakcija Seime pareikalavo generalinio prokuroro “galvos” dėl jo sesers problemų su teisėsauga. Kas baisiausia, tokie įvykai Lietuvoje jau tapo norma. Išvada labai liūdna: mūsų teisėsauga ir politinė valdžia gyvena pagal kriminalinio pasaulio taisykles. Tik neturėkit utopijų – ne pagal senąsias, kur buvo kažkokia menama tvarka, o pagal dabartines, kur jokių taisyklių nėra ir būt negali, nes lygiai kaip tarp nusikaltėlių, taip, deja, ir tarp dalies prasiveržiančių į politiką bei teisėsaugą, egzistuoja labai ilgai puoselėtas ciniškos jėgos kultas pilnąja šio žodžio prasme. Jėga, kur reikia pademonstruojama net tiesiogine fizine prasme, bet dažniausiai tai rafinuotas pinigų ir valdžios galių mišinys. Gal būtų tai įvardyti ne kaip valdžios galias,o įtakos galių, kurios apima visas įmanomas sferas administracines, teisėsaugos institucijų, tarp jų – specialiųjų tarnybų ir žiniasklaidos galimybes, savo savanaudiškiems tikslam pasiekti. Išoriškai tai pateikiama kaip demokratinės sistemos ir laisvos rinkos ypatumai ir didžiausias žmonijos iškovojimas. Tai laisva valia pasirinko Lietuvos žmonės. Ir tai dalis tiesos. Taip, žmonės norėjo ir nori gyventi demokratinėje visuomenėje. Tik ne surašytoje ant popieriaus, o realiai veikiančioje.
Anksčiau pateiktas įrodymas, kad mes gyvename ne demokratinėje, o biurokratinėje – oligarchinėje santvarkoje. Mūsų rinkimų sistema priklauso nuo pinigų ir tų, kurie turi žiniasklaidą, nes taip jie lengvai manipuliuoja žmonių protais,o ypač emocijomis.
Tai kartu su įsišaknijusia oligarchų visagalybe mes neturime Tautą atstovaujančios politinės valdžios. Vietoj jos jau eilę metų yra marionetinė rinkimų imitacija, kurios pasekmė – oligarchams ir jų klanams besistengiantis įtikti marionetinis Seimas ir tokia pat mėgėjiška Vyriausybė. Šios dvi institucijos taip save pastaruoju metu sukompromitavę, kad net nereikia didelių pastangų iš oligarchų pusės reikalui esant juos keisti kaip pirštines, vos tik panorėjus. Daroma tai labai paprastai, sukeliant eilinį skandalą spaudoje. Taip buvo, kai reikėjo pakeisti A.Paulauską arba V. Muntianą, o ką jau kalbėti apie A.Valinską. Ir niekas nepajėgus jiems pasipriešinti. Chrestomatinis pavyzdys yra A.Brazausko vyriausybės nuvertimas (2006m.). Tai labai “elegantiškai” atliko A.Januška su dujų magnatu R.Stoniu, suprantama, padedant jiems tarnaujančios žiniasklaidos ir net VSD. Tai pilnai įrodyta mano vadovauto parlamentinio Seimo NSGK(2006m.) tyrimo medžiagoje ir esančiuose spec. tarnybų dokumentuose. Tokių pavyzdžių pavyzdėlių nors vežimu vežk. Kadangi politinė valdžia ne savarankiška ir profesionaliai nepasiruošusi valstybės valdymui, tai daroma laikinai ir vis skubant kaip gaisrą gesinti.
Praktikoje susikūrė keli stiprūs oligarchų klanai, kurie pagrindiniu savo pasipelnymo šaltiniu pavertė pačią valstybę. Nuo jų neatsiliko ir biurokratai, kurie sugebėjo per šiuos dvidešimt metų, neturėdami konkrečių ir rimtų vadovų, patys įsikurti šiltai ir sočiai, visa tai sustiprinę savo teisių gynimu per jau galutinai supuvusią ir su jais suaugusią teisėsaugą. Tai nuostabiai iliustruoja neseni kruvini Kauno įvykiai, jau nusinešę dviejų žmonių gyvybes ir suluošinę mažyčių mergaičių likimus.
Čia verta pastebėti kaip atsiskleidė parsidavėliška, korumpuota žiniasklaida: pradžioje rašiusi ir rodžiusi vienaip ir po to, lyg stebuklinga lazdele mostelėjus, jau viską išvertė atvirkščiai. Net šiurpu darosi, kai žurnalistai nesibijo nei Dievo, nei velnio, o tarnauja vien pinigui. Nelinkiu jiems blogo, bet ir jie gi turi artimuosius. Pavojinga taip žiauriai žaisti žmonių likimais. Galite gi pasimokyti iš A.Valinsko, kaip po jo kojom šliaužiojo kai kurie politikai, kad jo purviną svogūną gautų. O kaip tie patys politikai ir žurnalistai į jį išsivalė kojas, kai gavo komandą „fas”. Tai negi gali mūsų senoliai ir jaunimas susidaryti tikrai neiškreiptą vaizdą apie rinkimuose dalyvaujančius politikus, jeigu jau net mažylių likimas priklauso nuo sumos dydžio. Apie kokią politikos ir visuomenės moralę galima kalbėti, apie kokią dvasinį žmonių pasveikimą galime mąstyti?
Antras dabartinio laikmečio bruožas galutinai sudaužo bet kokias iliuzijas apie mūsų valstybę ir jos valdžią. Jau metai apraudoma ypač premjero A.Kubiliaus ir jo šalininkų šalį ištikusi krizė. Sutinku, tai atsitiko ne tik pas mus, tai atsitiko pasaulyje. Aišku ir kodėl. Dėl per didelio gobšumo iš ir taip turtingų pusės. Bet civilizuotos šalys nors apie tai kalbasi ir tariasi kaip tuos apsirijėlių apetitus suvaldyti ir apriboti. Negana to, jie neskriaudė tų, kurie blogiausiai gyvena. Ne dėl to, kad jie tingi, o todėl, kad už jų darbą nesumoka turtingieji. Vakarai per krizę mažino mokesčius ir kūrė darbo vietas. Lietuvos išrinktieji mokesčius didino ir uždarinėjo gamyklas. Ten pradėjo griežčiau kontroliuoti bankus, o pas mus net nepriėmė fizinių asmenų bankroto įstatymo. O “gražiausiai” pasielgė mūsų valdžios vyrai ir moterys, kai pradėjo mažinti pensijas, algas, išmokas neįgaliesiems ir atiminėti vaikų pinigus. Tuo pat metu ciniškai meluodami, kad nėra kitos išeities.
Ne kartą rašiau ir rašysiu: buvo, yra ir bus kitas pasirikimas, jis visad egzistuoja, tik valdžia bijosi tai pripažinti, nes reikės dirbt. Tai, visų pirma, betvarkė mūsų monopolijose, kurios jau daro ką nori. Tarpininkai energetikoje, kuriuos panaikinus ir sutvarkius pinigų srautus galima valstybei sutaupyt kelis milijardus litų. Be to, korumpuoti viešieji pirkimai. Neperdedant, čia aiškiai kyšiams perdalinama ne mažiau milijardo litų ir tai iš valstybės kišenės. Geriau iš to atiduokim 10% nuo išieškotų sumų specialiom tarnybom, garantuoju greitą rezultatą. O, be to, ir varganame kitų metų biudžete visiškai nereikalingas išlaidavimas: Valdovų rūmams, Kauno super brangios arenos statybai, Vilniaus merijos svaičiojimai apie Gugengeimo muziejus, premjero ir ministerijų, savivaldybių pastatų gražinimas ir pan. Nei daug, nei mažai čia galima atsisakyti bent poros milijardų litų.
Jeigu nesugebame sureguliuot monopolininkų kitaip, o tik taip, kad ūkininkas už pieną gauna centus, o perdirbėjas ir ypač prekybininkas lobtų jo sąskaita, įveskim griežtus antkainius (maržą) perdirbėjams ir prekybininkams. Be to, nebekalbėkim apie apsimestinį solidarumą krizės sąlygomis, o realiai jį įveskime. Apmokestinkime monopolininkus ir jiem prilygstančius viršpelnio mokesčiu bent krizės laikotarpiu ir nereikės skriausti pensininkų bei kitų, labiausiai nuo krizės nukenčiančių. Ir tai bus teisinga, nes ne jie krizę sukėlė. Taip pat lai krizės išgyvenimais pasidalina bankininkai – paskelbkime krizės laikotarpiui moratoriumą turto išieškojimui už dėl krizės negrąžinamiems kreditams. Tai tikrai bus realūs veiksmai ir tikra valstybės kova su krize ir jos padariniais. Visos kalbos apie laisvą rinką skirtos durneliam, nes visiem jau seniai turi būt aišku, kad rinka kažkodėl tai reguliuoja tik turtingojo naudai. Mūsų visų bėdų priežastis yra tai, kad Lietuvoje ir krizės sąlygom leidžiama toliau siautėt laukiniam kapitalizmui, rinkai be konkurencijos, valstybinio turto masinėm nebaudžiamoms vagystėms ir egzistuoja visiškai nemokšiškas valstybės reikalų tvarkymas. Pastebėkit, kokias gyvenimo mokyklas, kokią gerą patirtį turi mūsų ministrai, kur jie darbavęsi, kam vadovavę, ką gero nuveikę ir taip apie visas valstybės valdymo grandis.
Norim gerų rezultatų iš mėgėjų, saviveiklininkų, o profesionalų net arti neprileidžiam prie valstybės reikalų. Kodėl? Atsakymas paprastas – atsakingi ir protingi nereikalingi dabartinei sistemai, nes jie ją pakeis į normalią žmonišką. O būtent to ir bijosi šio pasaulio galingieji šalies oligarchai, kurių daugelis persipynę su kriminaliniu pasauliu.
Mieli žmonės, meluoja ir apgaudinėja jus. Nereikia nei pensijų, nei algų mažinti, reikia pakeist netikusią valdžią ir nežmonišką tvarką. Išeitis yra. Turi baigtis jūsų kantrybė. Organizuokime masinį žmonių teisių gynimo judėjimą, kuris apjungtų visus, nebenorinčius gyventi savų mums primestoj vergijoj. Po to organizuojam referendumą, kuriame pakeisim ir šią nevykusią sistemą, ir ją palaikančią valdžią. O jei tik dūsausim, tikrai niekas nesikeis. Kas pritaria tokiom idėjom, prašau rašyti: algis.matulevicius@gmail.com. Negaliu tylėti, kai žinau, kad galima susitvarkyti geriau ir žmoniškiau.
2009-11-30
