Patys esame atsakingi už savo lyderius

Vykstant tokiems sudėtingiems geopolitiniams procesams neišvengiamai susimąstai, tai kur slypi tos giluminės šaknys, kad žmonės pykstasi, žudosi, net nematyto žiaurumo karus sukelia? Vardan ko? Pirma, kas ateina į galvą, tai vardan turtų – gobšumo paskatinti. Bet jeigu tų turtų turi daugiau nei reikia jam, jo šeimai, vaikams ir vaikaičiams? Tikrai ne vien dėl to. Pats naujausias pavyzdys – V. Putinas. Jis kruviną, dar neregėto žiaurumo karą 77 metus išgyvenusioje taikioje Europoje pradėjo tikrai ne dėl turtų. Jis jų turi sočiai, kad eiliniams rusams net nesisapnavo kiek. Sako, jis nori atkurti SSRS arba pakartoti caro Petro I didžiosios Rusijos imperijos idėją. Abejotina, ar jis jau taip nuodugniai išstudijavo savo šalies istoriją.

Dar yra naratyvas, plačiai visuomenei mažai žinomas apie kažkokį mistinį „ruskij mir“ (rusų pasaulį). Bet juk tai, kaip rusai pasakytų, „bried“ (kvailystė), nes tokio dalyko niekada nebuvo, jo nėra ir būti negali. Tai ne visai sveikose kažkieno smegenyse gimusi liguista idėja, kuri, veikiant aplinkai ir siekiant kažkokio tai savęs įsiamžinimo, gali tapti paranojiška mintimi. Tai tam tikros rūšies psichinė negalia, kurios tiesiog nesugebi atsikratyti. Ir pradedi tikėti, kad tai tavo lemtis. Tačiau net ne medikui matomai aišku, kad suprasti juk tai rimta, jei ne liga tai bent priklausomybė, kaip narkotikai arba azartiniai lošimai. Ir štai tokia liga/priklausomybe suserga didelės valstybės vadovas turintis neribotas galias.

Problema tame, kad pasaulis bei atskiros valstybės nėra apsaugotos nuo tokios įvykių raidos. Mano oponentai, nežinantys garsios Vinstono Čerčilio frazės, kad „Demokratija labai bloga santvarka, bet geresnės žmones nesugalvojo“, tuoj puls aiškinti, kad tai atsitikti gali tik esant diktatūrai, t.y. autokratiniam valstybės valdymui. O štai demokratinės valstybės nuo to yra automatiškai apsaugotos.

Taip, demokratiškose valstybėse daugiau yra saugiklių tokiems scenarijams. Tačiau ir jos toli gražu nėra nuo to pilnai apsaugotos. Taip, kad Vinstono Čerčilio citata aktuali ir šiandieną ir ypač pirmoji jos dalis. Nors demokratinė sistema turi vieną svarbų privalumą, kad jose lyderiai dažnai keičiami. Tačiau jos turi ir aibę trūkumų. Visų pirma tai visiškai atgyvenusi archaiška rinkimų sistema. Juk jos šerdis yra visuomenės nuomonės formavimas. Ne idėjų ir programų kova. Ne kandidatų nuveikti darbai. O kuo geriau influenceriai vieną ar kitą kandidatą originaliau pareklamuos.

Prieš keletą metų JAV buvo atlikta išsami studija, kaip rinkėjas pasirenka, už ką balsuoti. Pasirodo, 80% jų pasirinkimą nulemia ne kandidato padorumas ir sugebėjimai, bet rinkėjo emocijos – „patiko“ ar „nepatiko“, tipo „gražus“, „negražus“. O kas nulemia gerą influencerių darbą? Atsakymas labai paprastas – PINIGAI! Taigi, kuo didesni pinigai, tuo daugiau galimybių tapti, kad ir JAV Prezidentu. Ir tik atsitiktinumas, kad šis lemiamas faktorius sutampa su kandidato pakankamai aukštu intelektu. Ir ne tik intelektu.

Geram valstybės vadovui arba miesto, rajono merui reikia ne tik gero išsilavinimo, geros išvaizdos, geros iškalbos, gerų manierų, bet, svarbiausia, doros, drąsos bei ne eilinių gabumų sugebėti mąstyti ir kurti strategines savo bendruomenės, kuri tavimi patikėjo, ateities perspektyvas.

Būkime sąžiningi bent patys su savimi: ar daug mūsų žinomų Lietuvos politikų buvusių ar esančių turi visą rinkinį šių savybių? Ką Lietuvos… Manau, sunkokai pilną savybių rinkinį rasime ir pas Europos lyderius. Be to, visų jų ir turėti neįmanoma. Nes geras tribūnas ir geras idėjas turintys toli gražu gali būti neišvaizdūs.

Be to, dar vienas esminis mūsų rinkimų sistemos trūkumas – kad kandidatams nėra numatyta (suformuluota) tam tikra minimalių reikalavimų kartelė. Dabar net slapstęsis nuo Lietuvos teisėsaugos ir teistas už nelegalių lėšų naudojimą veikėjas toliau lyg niekur nieko ilgą laiką vadovavo parlamentinei partijai ir net atstovauja Lietuvą Europos parlamente.

Galų gale visu savo silpnumu demokratinė rinkimų sistema atsiskleidė per praeitus rinkimus JAV, kai buvęs Prezidentas Donaldas Trumpas ne tik nepripažino rinkimų rezultatų, bet ir suagitavo savo rėmėjų būrį šturmuoti Kapitolijų. Kas tai – ne autoritarizmas? Negana to, jis ne tik, kad nenubaustas. Jis ir vėl ruošiasi kandidatuoti į JAV Prezidentus. Ir štai toks neadekvatus žmogus vadovavo branduolinei valstybei. Kaip Rusijoje V.Putinas, skirtumas tik tas, kad vienas išvis be stabdžių, o JAV dar sugebėjo išlaviruoti.

Tačiau tai, kad iš principo padori JAV Respublikonų partija nesugeba kategoriškai atsiriboti nuo tokio neadekvataus lyderio, tik patvirtina prielaidą, kad ne tik diktatūrinėse valstybėse gali neprognozuojami veikėjai uzurpuoti aukščiausias valdžios galias. Tuo pačiu gaudami galimybę pradėti Pasaulinį Armagedoną.

V.Putinas branduolinei valstybei vadovauja jau 22 metus. Su juo lyg visiems ir aišku, jis diktatorius-autokratas. Tuo lyg ir viskas pasakyta. Deja, ne. Viskas sudėtingiau ir painiau. Jis juk valdžią Rusijoje gavo, bent pradžioje, legityviai. Naudojantis tokia pačia rinkimų sistema, kaip ir kitame demokratiniame pasaulyje. O diktatoriumi tapo po truputį per eilę metų ir pasinaudojant referendumais.

Gal kai kas mane užsipuls, kad palyginau nepalyginamus dalykus. Noriu būti suprastas – aš tiesiog bandau jums parodyti, kokios netobulos abi sistemos, kai mes, piliečiai, patys įteikiame į rankas savo lyderiams neribotas galias, kurias jie gan dažnai panaudoja prieš mus pačius.

Štai kitas pavyzdys. Šių eilučių autorius nuoširdžiai „sirgo“ per Prancūzijos Prezidento rinkimus už E.Macroną. Bet nespėjus įsivažiuoti savo antroje kadencijoje šis jaunas politikas, su didžiulėmis ambicijomis būti visos ES lyderiu, skaudžiai nuvylė. Jis pradėjo dalinti sveikam ir doram žmogui nesuvokiamus patarimus Ukrainos lyderiams suteikti galimybę Putinui „išsaugoti veidą“, paaukojant Rusijai dalį Ukrainos teritorijos. Keista, kodėl ne Prancūzijos? Štai gyvas pavyzdys NEDOROS ir NEDRĄSIOS politikos.

Kai mes su jumis išrenkame ne pagal bendražmogiškus aiškiai suformuluotus kriterijus reklamos/pinigų dėka bailias ir vidutinių gabumų pilkas asmenybes, tuo pačiu jiems suteikdami per dideles jų moralės ir intelekto lygiui neatitinkančias galias, tai ir turime apverktinus rezultatus. O tų rezultatų vaizdus gerai matome kiekvieną dieną Ukrainoje.

Teisybės dėlei privalome pasakyti, kad ir NATO narės Turkijos Prezidento P.Erdogano elgesys dėl Suomijos ir Švedijos narystės ne tik, kad nepuošia Aljanso, bet dar blogiau. Niekas net necyptelėjo, kad jis šias gan aukštos moralės standartų valstybes apkaltino jų simpatijomis kurdams. O juk ne paslaptis, kad kurdų yra virš 20 milijonų ir jų teritoriją per amžių karus uzurpavo Turkija, Irakas, Sirija ir Azerbaidžanas. Tai kaip čia su žmogaus teisėmis ir tautų apsisprendimo teise? Ar ji vieniems galioja, o kitiems – ne? Juk mūsų užsienio politikos darytojai tiek iečių sulaužė koneveikdami Kiniją dėl žmogaus teisių pažeidimų. Tačiau iš šitų moralizuotojų nė žodžio neteko girdėti apie vertybinę užsienio politiką, liečiančią Turkijos elgesį. Štai akivaizdi politikų veidmanystė ir bet kokios doros politikos sutrypimas į purvą.

Didžiausia problema prieš mus visus šiandien iškyla visu savo aštrumu – o kaip sukurti priešnuodžius, kad mūsų likimas nebūtų priklausomas nuo Hitlerių, Stalinų, Moudzedūnų, Pol Potų, Huseinų, Putinų ir jų pasekėjų. Kad suteikdami valdžią ją suteiktume tik patiems Doriausiems, Empatiškiems, sugebantiems Mylėti savo artimą, žinantiems, kas yra Atjauta, sugebantiems skirti Gėrį nuo blogio ir būti Drąsiems kovojant prieš piktavalius.

Tam reikia ruoštis ir ruošti nuo mažens. Suprantama, pirmiausia kiekvienas pats privalo būti atsakingais už savo daromus sprendimus, t.y. už tai, ką renkame. Juk tikrai nieko geresnio nei rinkimai pasaulis kol kas nesugalvojo. Prie to dar prisideda ribotas laikas užimti aukščiausius postus valstybėje. Nors tai reiktų išplėsti į visų lygių vadovų postus, kad amžinų kunigaikštukų nebūtų. Ypač Lietuvoje tai liečia savivaldybes.

Svarbiausia, žmonės privalo nuo mažens pasiruošti ir suprasti, kad norint ramiai ir gražiai gyventi savo likimą privalome atiduoti į tam tinkamų žmonių rankas. Privalome skirti, kad rinkimai – tai mūsų nemažos dalies būti savo laimės kalvės teisių perdavimas kitiems. Tai ne realybės šou. Tai mūsų likimo ir katastrofiškų pasekmių visiškai nekaltiems žmonėms atsiradimas, jeigu pasielgsime neteisingai. Dabar tai padarė Rusijos žmones. Nuo tokio jų sprendimo kenčia jie patys ir dar labiau kenčia ukrainiečiai. Jie dar nesupranta savo abejingumo kainos, bet jie už tai jau moka ir mokės dar ilgai. Lygiai kaip karinėmis priemonėmis mes neišspręsime konfliktų nei šalies viduje, nei su kaimynais. Jos tinka tik gynybai. O taikai ir žmogiškam normalių, o ne psichopatų žmonių, gyvenimui reikia išmastyti ir sukurti tokius mechanizmus, kad žmonių atsakomybė už savo sprendimus pasiektų tą dorovės ir atsakomybės ribą, nuo ko prasideda tikrai gražus gyvenimas visiems.

Išvada peršasi savaime – kad pribrendo laikas baigti kartoti nieko nepasakančią mantrą, mėgstamą mūsų politikų, „…mes už liberaliąją demokratiją…“, pateikiant ją kaip savaiminę vertybę. Deja, pati savaime ji nėra jokia vertybė. Neišvengiamai visiems kartu, arba nors neabejingiems mūsų likimui būtina pradėti kurti tokią universalią valstybės valdymo sistemą, kuri apimtų savyje ne tik ideologines klišes, o iš esmės nuoširdžiai per skaidrią rinkimų sistemą ir pinigų srautų ribojimą sukurtų prielaidas turėti išties išmintingą ir dorą valdžią. Kad šalį valdytų tam tikram periodui ateitų patys doriausi ir iškiliausi Tėvynės sūnūs ir dukros. Jeigu to nesiimsime, tai ir toliau murkdysimės nesantaikos ir apgavysčių liūne.

Daktaras Algimantas Matulevičius – Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas, LPK Garbės Prezidentas, buvęs LRV ministras ir Seimo narys bei NSGK pirmininkas