Linas Didvalis, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro vadovas bei Jiabin Song, VDU Diplomatijos ir tarptautinių santykių programos magistrantas
Pekine sekmadienį baigėsi visą savaitę vykęs 20-asis nacionalinis Kinijos komunistų partijos (KKP) kongresas. Prasidėjęs pastarųjų dešimties metų KKP lyderio Xi Jinping kalba, apžvelgusia partijos praeitį, dabartį ir ateitį, suvažiavimas baigėsi vadovybės rokiruotėmis: paaiškėjo naujoji Centrinio komiteto, Politinio biuro bei jo Nuolatinio komiteto sudėtis. Xi aplinkai artimos asmenybės, paskirtos į aukščiausius postus, nepaliko abejonių, kad dabartinis partijos lyderis yra pilnai sutelkęs galią savo rankose ir ją sieks išlaikyti dar bent dešimtmetį į priekį.
Atidarymo kalba
Vienas iš svarbiausių kongreso įvykių yra pirmosios dienos atidarymo ceremonijos metu sakoma KKP generalinio sekretoriaus ataskaitinė kalba. Kadangi ji skirta ne tik apžvelgti pastarųjų penkerių metų vyriausybės veiklą, bet ir atskleisti numatomus ateinančių metų tikslus, kalbos turiniui skiriamas didelis dėmesys.
Tiesa, reikia pažymėti, kad kongresuose išsakomos kalbos būna gan aptakios, pilnos ideologinių lozungų, nesileidžiančios į detalesnį vienos ar kitos problemos nagrinėjimą.
Xi nepadarė išimties ir savo beveik dvi valandas trukusiame pasisakyme pakartojo gan įprastas klišes: vidaus politikos srityje išsakė pagyras KKP už gerą darbą stiprinant Kiniją, saugant jos gamtą, užtikrinant žmonių gerovę ir saugumą, o tarptautinėje sferoje paminėjo norą siekti taikos, bendradarbiavimo ir, žinoma, Taivano susivienijimo. Tarsi nieko, kas būtų verta išsamesnio aptarimo.
Daugiau detalių išryškėja pradėjus Xi kalbą lyginti su ankstesnėmis ir ieškant raktažodžių, per kuriuos atsiskleidžia gilesnės prasmės.
Pirmas pastebėjimas būtų apie gan atvirą Xi išsakytą kritiką padėčiai partijos viduje iki jo atėjimo į valdžią. Neminint konkrečių vardų, buvo vardinama įsisenėjusi korupcija, vadovybės silpnumas, lėšų švaistymas ir kitos ydos. Žinoma, nepamirštant pasakyti, kad visa tai didele dalimi jau yra praeitis, nes būtent Xi valdymo metais pamatinės problemos buvo išspręstos.
Visu tuo buvo siunčiamas signalas, kad ankstesnė vadovybė nesitvarkė taip gerai, kaip dabartinė, ir buvo net privedusi KKP prie pavojingos vidinės krizės. Xi save pateikdamas kaip gelbėtoją ir gabų vadovą, užtvirtino argumentą, kad jo valdymas ne tik kad galėtų, bet ir turėtų tęstis.
Antra įžvalga yra susijusi su kalboje išaugusiu dėmesiu saugumui ir karinei galiai. Xi nors ir ne kartą paminėjo taikos svarbą, tai darė mažiau nei jo pirmtakai ir labiau akcentavo grėsmes ir jų suvaldymą. Viena iš priemonių tai padaryti yra Kinijos karinės galios stiprinimas – moderni nuolat parengtyje esanti armija yra pateikiama kaip esminė priemonė apsaugoti šalį, vesti ją prie didesnio klestėjimo ir teritorinio vientisumo užtikrinimo.
Pastarasis aspektas kalboje nedetalizuojamas, tačiau, žinoma, apeliuoja į Taivano, Honkongo, Pietų Kinijos jūros salelių ir kitas teritorijas, kurias Kinija vertina kaip ne iki galo išspręstus klausimus. Be to, skirtingai nei pirmtakai Hu ar Jiang, Xi savo kalboje užsiminė apie „strateginio atgrasymo“ priemonių stiprinimą, taip pasiųsdamas žinutę, kad Kinija toliau investuos į branduolinių ginklų gamybos ir naudojimo pajėgumus.
Galiausiai trečias aspektas, kurį norisi išskirti Xi kalboje, yra jau minėti teritorijų klausimai. Skirtingai nuo ankstesnių kongresų, šįkart nebuvo paminėtas terminas „periferija“ (边疆). Juo apibūdinama šiaurės vakarų Sindziango provincija, pastaraisiais metais dažnai minima dėl ten įsteigtų „perauklėjimo stovyklų“, nukreiptų prieš etninę uigūrų mažumą. Tiesa, išsamesnėje raštu pateiktoje Xi kalboje ši tema trumpam sušmėžuoja, tačiau jos nepaminėjimas žodžiu rodo požiūrį, kad tai KKP nebėra itin aktualus klausimas.
Iš kitos pusės, kalboje daug dėmesio teko Honkongui, pasidžiaugiant sėkmingu tvarkos įvedimu ir „patriotų“ atėjimu į valdžią. Iš tiesų, užgniaužti protestai ir opozicijos suvaržymai pastaraisiais metais pakeitė šios teritorijos politinį gyvenimą ir priartino jį prie Pekino. Xi savo kalboje davė pažadą, kad Honkonge ir toliau bus susidorojama su „anti-kiniškais elementais“ bei užtikrinama, kad administravimą vykdytų „patriotai“.
Žinoma, didžiuoju galvos skausmu KKP išlieka Taivanas. Šiuo klausimu Xi pasisakymas nebuvo kuo nors išskirtinis, nes buvo pakartota sena mantra: Taivaną Kinija galiausiai susigrąžins, idealiu atveju taikiomis priemonėmis, bet neatmetamas ir jėgos panaudojimas, ypač į šį reikalą kišantis užsienio šalims arba pačiam Taivanui skelbiant savo nepriklausomumą. Turint omeny anksčiau paminėtus akcentus apie Kinijos karinės galios stiprinimą, Xi siunčia aiškų signalą, kad egzistuoja nuolatinė armijos parengtis prireikus dalyvauti Taivano „susigrąžinime“.
Kas toliau?
Paskutinėmis kongreso dienomis pristatyta kitų penkerių metų KKP vadovybė aiškiai rodo Xi įsitvirtinimą valdžioje: reikšmingiausius postus užima jam artimi žmonės, bet kokios galimos kritikos ar opozicijos galimybė artimiausiems metams yra sumažinta iki minimumo. Tai ypač akivaizdu pažiūrėjus į naujojo Nuolatinio komiteto sudėtį, kuris pilnai išgrynintas iki Xi palankių partijos narių. Tuo parodomi ne tik Xi planai dar ne vienerius metus likti KKP viršuje, bet ir naujų tradicijų kūrimas: paminamos ankstesnės normos dėl kadencijų ribojimo, amžiaus limitų, darbo patirties, gebėjimų ir panašiai, o vietoje jų iškeliamas lojalumas Xi.
Pavyzdžiui, hierarchijoje antruoju po Xi stovintis Li Qiang taps Kinijos premjeru, nepaisant to, kad prieš tai nebuvo užėmęs jokių nacionalinio lygmens pareigų bei buvo kritikuotas dėl pandemijos valdymo jam einant Šanchajaus mero pareigas.
Taip pat naujai į komitetą paskirtas Cai Qi sulaukė daug dėmesio 2017 m., kuomet eidamas Pekino mero pareigas įsakė sugriauti pastatus, kuriuose glaudėsi migrantai darbuotojai. Tai sukėlė gyventojų pasipiktinimą visa KKP kaip turinčia ginti darbininkus ir iššaukė pavienius protestus. Nepaisant to, Cai Qi toliau sėkmingai kilo partijos pareigose, taip parodydamas, kad valdant Xi, anksčiau itin akcentuota meritokratija pastumiama į šoną.
Perfrazavus Kinijos ekonominių reformų tėvo Deng Xiaoping žodžius, kad „nesvarbu, ar katė juoda ar balta, svarbu, kad gaudo peles“, esmine katės savybe Kinijoje tampa ne pelių gaudymas, bet pritarimas Xi valdymui.
Tokie pokyčiai verčia sunerimti, nes Kinija tolsta nuo kolektyvinio sprendimų priėmimo, kurį anksčiau užtikrindavo konkurencija ir diskusijos už uždarų durų KKP viduje. Vietoje to įsigali vienos asmenybės diktatas, kuris gali vesti šalį prie mažiau pasvertų ir siauresniam žmonių ratui palankių sprendimų, aštresnės retorikos, priešų, o ne draugų paieškos.
Žinutė Lietuvai
Xi kalboje sudėti akcentai bei tolimesnis jo įsitvirtinimas valdžioje rodo, kad neturėtume puoselėti lūkesčių dėl atviresnės, lankstesnės ir labiau į kompromisus linkusios Kinijos. Priešingai, Kinija aktyviau ir veržliau kels į priekį savo interesus, reikalaus jos keliamų sąlygų laikymosi ir nesibodės naudoti ekonominių ir politinių svertų užsienio politikoje.
Lietuva tai yra jau pajautusi, kuomet santykius su Kinija apibūdinantis šūkis „draugystė tęsiasi per amžius“, paviešintas 2016 m. švenčiant diplomatinių santykių 25-metį, per trumpą laiką pavirto į įvairiapusius kaltinimus ir spaudimą. Po pastarojo KKP kongreso neatrodo, kad atsivertų naujos galimybės pagerinti santykius su Pekinu be didelių nuolaidų Taivano, žmogaus teisių ar kitų Kinijai jautrių klausimų.
Be to, augančios Kinijos karinės ambicijos išliks įtampų šaltiniu platesniame Kinijos ir NATO santykių kontekste, ypač turint omeny Pekino aptakią poziciją Rusijos agresijos atžvilgiu. Visa tai Lietuvos ir Kinijos santykiams suteikia toli gražu ne patį palankiausią pagrindą juos sugrąžinti į draugiškesnių ir artimesnių ryšių padėtį.
