Marius Kundrotas, politologas
Artėja rinkimai. Antisisteminės jėgos rikiuoja savo karius. Ruošia programas. Jungiasi ir skyla. Bet reitinguose ir toliau vyrauja sisteminės jėgos, gal su viena išimtimi – valstiečiais, kurie savo programa gal ir priskirtini antisistemininkams, bet savo statusu jau seniai tapo sistemos dalimi. Kai kas spėlioja, kad jie ir suvalgo visus kitų antisistemininkų balsus, bet yra daugiau priežasčių, dėl ko šiems prastai sekasi.
Pirmiausiai – tai bendras antisistemininkų niūrumas. Jie taip stengiasi atrodyti rimti ir orūs, kad bet kokį humorą, rafinuotesnį, nei vaikiškas terminas „liberkonservatnikai“, laiko blogo tono ženklu.
Nors patys dažnai klykauja isteriškais balsais ir tekstais, čia mat – visiškai rimta ir oru. Džiugu, kad ne visi antisistemininkai – desperatiški rėksniai, bet būtent juos traukia į viešumą sisteminė žiniasklaida.
O tada ateina armonautai su beviltiškai infantiliais, bet linksmais ir todėl – patraukliais tiktokiniais pokyčiais, ir masė jaunimo subalsuoja už juos. Antisistemininkai stebisi, kaip taip gali būti. O to priežastis – jie patys.
Jaunas žmogus nori džiaugtis gyvenimu, o ne verkšlenti ar žvygauti apie tai, kaip viskas blogai. Neįmanoma patraukti jaunimo pastaruoju būdu. O kas praranda jaunimą, praranda tautą.
Geriausia, ką galėtų padaryti šūkaliotojai, sisteminių medijų tyčia keliami į judėjimo lyderius, tai nedaryti nieko. Bet taip visiškai nieko.
Gal tada susiklostytų bent jau neutrali atmosfera judėjime, kuri leistų ateiti naujiems lyderiams ir dalyviams, kuriuos dabar sulaiko niūrus ar isteriškas tonas.
Gal šie žmonės pagaliau pakeistų desperaciją tikru rimtumu, o rimtumą papildytų optimizmu ir sąmoju.
Antras veiksnys, išlaikantis antisistemines partijas užtikrintame užribyje, tai jų nišinis pobūdis. Vienos jų orientuojasi į taip vadinamą „paprastą žmogų“, kurio moto – sočiai pavalgyti ir šiltai apsirengti.
Dar – pakeiksnoti viso blogio šaltinį – Landsbergį – ar kokius nors mistifikuotus globalistus.
Kitos gi savo retorika apeliuoja išskirtinai į intelektualus ar bent jau pretenduojančius tokiais būti. Jau daug geriau, bet taip galima turėti vieną frakciją parlamente, o ne iš esmės pakeisti visą sistemą.
Lemtingai pergalei reikia, mažiausiai, dviejų lygių programos, apimančios tiek argumentuotą analizę, profesionalius siūlymus, tiek lozungus masėms. Sunkiai suderinami žanrai? O kas pasakė, kad bus lengva?
Jei reikia pavyzdžių, juos pateikia sistema, o pirmiausiai – tie patys keikiami „konservatoriai“. Jų kampanijose – ir akademinio lygio programos, ir šurajevų lygmens „bajeriukai“.
Nebūtina daryti to, ką jie daro, bet verta atkreipti dėmesį, kaip jie tai daro.
Nišinį pobūdį atspindi ir deklaruojama antisistemininkų problematika. Vieniems atrodo, kad Lietuvą sunaikins raidė „w“, kitiems – kad ją sunaikins gėjai, tretiems – kad „galimybių pasas“.
Visi šie akcentai atspindi realias problemas – palaipsnį Lietuvos išlietuvinimą, tautos pagrindo – šeimos – devalvaciją, vis labiau įsigalintį oligarchinės nomenklatūros diktatą.
Bet suvedant visą šią problematiką į tokius siaurus taškus, kaip ką tik pateikta, ir dar pasiskirstant pagal juos į atskiras partijas marginalumas – garantuotas.
Ko labiausiai trūksta, tai visaapimančios, pozityvios Lietuvos vizijos su logiškai išdėstytais prioritetais. Pradedant nuo egzistencinių problemų ir baigiant buitimi. Nepykit, bet kol prioritetai – „w“ ar „galimybių pasas“, tai atrodo ir graudžiai, ir juokingai.
Trečias marginalizuojantis veiksnys – tai tiesiog tragiškas antisisteminių partijų pasyvumas. Tai geriausiai parodė pastarasis Lietuvos šeimų sąjūdžio mitingas.
Nors Šeimų sąjūdis geranoriškai užmezgė ryšius net su keturiomis partijomis ir bent keli jų atstovai pasisakė mitinge, daugybė partijų narių liko abejingi. Viena jų turi 2000, kita – 5000, trečia – beveik 7000 narių, tad kur šie nariai?
Mitinge teko sutikti porą žmonių iš Nacionalinio susivienijimo, kelis iš tautininkų, gal kelioliką iš kuriamos „Antrosios Lietuvos“.
Nepaskatino susirinkti nei tai, kad mitingas vyko laisvadienį, nei gražus oras be lietaus. Nepaskatino net pačių partijų kalbėtojai.
Milžiniškos partijų masės patingėjo ateiti palaikyti bent savo lyderių. Iš partijų vėliavų teko matyti – gal blogai žiūrėta? – tik „Antrosios Lietuvos“ vėliavas.
O atėjus rinkimams visos partijos šauks: balsuokite už mus, mes Jums atstovausim! Ne, brangieji. Atstovauti reikia dabar. Pirmiausiai – parodyti savo raumenis teisinguose renginiuose. O gal nėra, ką parodyti?
Jei saujelė partiečių – tai visa, ką šios partijos gali pasiūlyti, padėtis – daug rimtesnė, nei atrodė. Nors šis mitingas ir partiečių pasyvumas – jokia išimtis, o seniai – taisyklė. Tada jau gyvybiškai būtina jungtis.
Suprantama, kad nėra prasmės jungtis konservatyvioms partijos su liberaliomis ar patriotams – su „vatnikais“.
Bet antisistemoje vyrauja bendri programiniai akcentai: tautiškai konservatyvūs. Kas trukdo susivienyti, tai tiktai kai kurių vadukų ambicijos. Tokius vadukus reikia brukti lauk be teisės sugrįžti.
Rinkimai ateis ir praeis. O sistema liks savo vietoje. Kol antisistemininkai susipras, kad kažką reikia keisti.
Liūdniausia ne tai, kad vienas ar kitas simpatiškas politikas vėl liks už borto, o tai, kad Lietuva toliau bus naikinama arba – geriausiu atveju – stovės vietoje.
Kokių valstiečių pergalę tai dar duok, Dieve, bet jei laimės socialdemokratai ar „vardanlietuviai“, jie tik užkonservuos tai, ko pridirbo dabartinė liberali koalicija. O „vardanlietuviai“ dar gali susimesti ir su liberalais ar „konservatoriais“. Ir vėl turėsime tą patį.
Lieka mažutė viltis, kad bent jau „laisvūnai“ šįsyk liks už rinkimų barjero. Gal be jų kitos proliberalios partijos elgsis kiek nuosaikiau.
Bet šita Seimo kadencija aiškiai rodo, kad ir tarp „konservatorių“ gausu liberalios orientacijos žmonių, tad jei kas keisis, tai veikiau mastai, nei esmė.
Ką pasakysite, protingieji antisistemos kurmiai?
