Algimantas Matulevičius
Kad buvo, abejonių beveik nelieka. JAV didžiausia telekompanija neblefuos. Be to, aiškiai tai davė suprasti LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kad Vakarai neabejoja, o klausia, ką darysim.
Sutinku, reikia išsamaus tyrimo. Bet ne tik išsamaus, o ir greito. Tik nedidelė, bet reikšminga abejonė – ar užteks ryžto ir drąsos Seimo NSGK pirmininkui p. A. Anušauskui tai ištirti objektyviai, be išankstinio nusistatymo? Nes tas išankstinis nusistatymas, kad nebuvo, yra jau ne kartą nuskambėjęs viešoje erdvėje, vos tik šiai problemai iškilus į viešumą. Tikėkim, kad NSGK yra dar principingų, o ne tik tam tikriems veikėjams pataikaujančių politikų, ir tyrimas vyks sparčiai bei objektyviai.
Tačiau tai – tik politiniai vertinimai. O reikalingi ir griežti teisiniai. Nes jeigu buvo, tai jau rimčiausi pažeidimai, kokie tik gali būti įvykdyti. Pažeista LR Konstitucija, Baudžiamasis kodeksas ir keletas tarptautinių konvencijų. Įdomi paralelė. Šiuo atveju yra pažeistas sutarties su ES septintas straipsnis, kur numatomos griežtos ir svarbiausia – gėdingos sankcijos.
Klausimas: vardan ko? Ir kokia iš to Lietuvai nauda? Kitu atveju, dėl Ignalinos AE antro bloko uždarymo keliais metais vėliau, visi garsiausiai šaukia, kad jokiu būdu negalima pažeisti ES susitarimų. Nors vėlgi toje pačioje sutartyje aiškiai numatyta, kad stojimo sąlygos į ES negali pabloginti šalies ekonominės situacijos. O elektros kainos šuolis nuo 2010 m. Lietuvą tikrai įstums į dar didesnę duobę nei jau esame. Vardan ko tokia auka? Kodėl taip žiauriai elgiamasi su Lietuvos žmonėmis?
Štai du atvejai. Vienu atveju galima pažeisti, jeigu to paprašo šio pasaulio galingieji, net neatsižvelgiant į pasekmes šaliai, antru atveju, net piršteliu nepajudinama, kad palengvinti šalies žmonių ir taip varganą gyvenimą. Ir tai – garsioji moralioji politika. Arba tai, kas dar taip vadinama romantiškos politikos eros pabaiga. Liaudyje sakoma, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Bet jei moralinio autoriteto, kuriuo kai kurie žurnalistai buvo pakrikštiję V. Adamkų, vadovavimo metu, buvo leidžiama tokia užsienio specialiųjų tarnybų savivalė mūsų valstybėje, tai manau, kad moralės, kaip ir teisės sampratos, pas kai kuriuos mūsų orakulus labai abejotinos vertės.
Ši problema yra ne tik Lietuvos tarptautinio prestižo ir patikimumo klausimas. Tai eilinį kartą įrodo, kad mūsų demokratija yra tik fasadinė. Būtent nuo tokių neleistinų nusikalstamų veiksmų ir prasideda valdžios ir valstybingumo erozija. Kai norint įtikti kažkam, aukojamas ne tik šalies prestižas, ne tik mūsų žmonių saugumas, bet ir pati šalies santvarka. Taip, būtent santvarka, nes jeigu gali tokie dalykai atsitikti, tai šalis tikrai yra nesavarankiška, o jos valdžia – marionetinė.
Šių eilučių autoriui žinant mūsų teisėsaugos ir specialiųjų tarnybų problemas ne iš laikraščių, nekelia nuostabos tai, kas jau praktiškai nekelia abejonių ne tik Vakarų valstybėms, o ir blaiviai mąstantiems Lietuvos žmonėms. Prisiminkime, kaip buvo priešinamasi VSD ir kitų teisėsaugos institucijų kontrolei, kai buvo atliekamas NSGK parlamentinis tyrimas, kuris atskleidė iki šiol neišardytus klanus, įtakojančius politikus ir specialiąsias tarnybas bei palaikančius ryšius su oligarchais. Kaip nedviprasmiškai V. Adamkus, G. Kirkilas ir eilė kitų politikų gynė „valstybininkus“, kurie, tarp kitko, niekur nedingo ir toliau daro savo juodą darbą. Kodėl iki šiol Seimui nepateiktos iš VSD garsiosios pažymos? Tai grandinė tarpusavyje susijusių įvykių. Vieni leido, kiti darė, o treti fiksavo. Fiksavo tam, kad galėtų šantažuoti. O už tai nebaudžiami darė ir daro ką nori.
Manau, kad ši dvigubų standartų politika, kurioje pakankamai juodai dalyvavo ir Konstitucinis Teismas, priėjo logišką liepto galą. Juk iš neteisybės negimsta tiesa, taip pat iš netiesos negali gimti teisingumas. Negali būti valstybių valstybėje, kokiomis su Konstitucinio Teismo pagalba, jo savitu ir supainiotu Konstitucijos traktavimu, tapo mūsų specialios tarnybos, prokuratūra, teismai. Didžiulės lėšos skiriamos jų išlaikymui, o kontrolės bei atsakomybės –nėra. Ar ne todėl jau atsirado linčo teismai garsiojoje pedofilijos byloje? Ar ne todėl kyla didžiulis tarptautinis skandalas su CŽV kalėjimu? Ar ne todėl žmonės jau nebetiki savo valstybe ir valdžia, kuri gali juos apginti? Atsakymas aiškus – valstybinės valdžios ir atskirų jos institucijų savavaliavimas jau tapo grėsme pačiam šalies nacionaliniam saugumui. Toliau taip gyventi ir elgtis nebegalima. Ir visiškai nesvarbu, ar buvę Prezidentai R. Paksas ir V. Adamkus bei kiti pareigūnai žinojo, ar nežinojo apie kalėjimo buvimą, tai neatleidžia nuo atsakomybės. Vadovas privalo atlikti pareigas taip, kad jo pavaldiniai negalėtų savivaliauti. Beje, žinant kai kurių pavaldinių bailoką charakterį, mažai tikėtina, kad jie veikė be aukštesnių vadų žinios.
Manau, kad šios istorijos greitas ištyrimas, kaltų įvardijimas ir nubaudimas – vieninteliai įmanomi Lietuvos valdžios veiksmai. Ir nubausti ne dėl akių, kaip jau ryškėja pedofilijos skandale, kad tik viena prokurorė bus atleista, o kiti atsipirks nuobaudomis. Jeigu taip elgsimės ir toliau, niekas nepasikeis, kaip nepasikeitė po generalinio komisaro V. Grigaravičiaus ir VRM ministro R. Šukio nuvertimo dėl Skuodo girto policininko trijų vaikučių nužudymo. Privalome keisti sistemą – kiekvienas turi žinoti, kad už aplaidumą, o ypač neteisėtus veiksmus, atsakys visu griežtumu.
Atleidimas iš pareigų – tai ne bausmė. Manau, kad ir šiuo atveju bus bandoma tempti laiką, kaip buvo ir iki šiol. O gal viską pabandyti nuslėpti naujais skandalais? Tačiau tokiu atveju valstybinės valdžios išsigimimas gali tapti nebepataisomu dalyku. O tai gresia nenuspėjamomis pasekmėmis, ypač dabartiniu – krizės periodu.
2009-10-27
