Daktaras Algimantas Matulevičius, Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas
Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo kalbame, kad Lietuvos ateitis – tai žinių visuomenė. Ji, išradingai taikydama geriausius mokslo pasiekimus, sukurs šiuolaikinį šalies ūkį. Atrodo, tai taip aišku ir suprantama. Kokia ekonomika bebūtų, ji turi būti efektyvi, t.y. sukurti didesnę (pridėtinę) vertę. Čia visų interesai (bent teorijoje) sutampa. Jie išsiskiria, kai sukurta verte pradedama dalintis. Bet šiandien ne apie tai. Manau, daug kam yra suprantama, kad didžiausia pridėtinė vertė sukuriama šiuolaikinės gamybos (plačiąja šio žodžio prasme) sferoje. Visos kitos sferos tik tą vertę persidalina.
Prieš dvidešimt metų dauguma manė, kad tapus nepriklausomais prireiks tik keletos metų ir gyvensime bei tvarkysimės nepalyginamai geriau. Taip ir galėjo būti. Su sąlyga, jei būtume ne griovę, o kūrę. Kas negražu – pagražinę. Kas nemodernu – sumoderninę. Turėjome ne taip jau mažai. Nors laukinio kapitalizmo ir šoko terapijų specialistai to nenori pripažinti. Turėjome labai rimtą tiksliųjų ir inžinerijos mokslų ruošimo sistemą ir gerus specialistus. Gerai buvo ruošiami viduriniosios (gamybinės) grandies vadovai (buvę technikumai, dabar atitikmuo – kolegijos). Veikė darbininkiškų profesijų ruošimo sistema, kuri buvo sukūrusi gan nemažą (ypač turint omenyje techniškas specialybes) darbininkišką elitą. Sveikam protui nesuvokiama, kodėl kaip kokiems pseudobolševikams reikėjo pradžioje viską sugriauti, sunaikinti, o tik po to pradėti kurti. Ir tai daugiau kalbom. Gal istorija atsakys į šį labai skaudų mūsų tautos išlikimui klausimą. Tokio elgesio vien nemokšiškumu ir neišmanymu nepateisinsi. Matyt, buvo tam tikros nukreipiančios jėgos, kurios, beje, pasistengė, kad mūsų nedidelė šalis būtų taip skausmingai supriešinta dar iki turtinio – socialinio susiskaldymo.
Buvo ir tų valdžios vyrų ir moterų, kurie naiviai manė, kad visos blogybės – tik sovietinėje santvarkoje, o jau kapitalizme visi būsime broliai. Todėl matomai, o gal ir kitų paskatų pastūmėti, visokiais įmanomais ir neįmanomais būdais buvo dalinamas pats geriausias šalies turtas užsieniečiams. Tą turtą jie įsigijo ne už rinkos kainas, o pusvelčiui. Daug pavyzdžių, kai užsieniečiai nevykdė savo įsipareigojimų modernizuoti įmones. Dabar jau ir naivuoliams aišku, kad masinis, spartuoliškas valstybinio turto (negalima pavadinti privatizavimu) išsidalinimas tarp privatininkų, nei jo perdavimas (dažniausiai už simbolinį atlygį) užsieniečiams nesukūrė prielaidų ir sąlygų Lietuvai tapti šiuolaikinių aukštųjų technologijų šalimi. Suprantama, vieną kitą atskirą pavyzdį surasime, bet tai ne taisyklė, o išimtis. Manau, kad oponentai nebus tokie ciniški, kad prekybos įmones pateiktų kaip žinių visuomenės etaloną.
Norint turėti perspektyvą, reikia surasti būdus ir priemones, kaip sukurti modernios gamybos pagrindu besivystančią visuomenę. Jeigu ir ateityje orientuosimės tik į prekybą ir paslaugų sferą, taip ir liksime skurstanti, gal ir egzotiška, su vietiniais nusigėrusiais kaimo aborigenais bei didesne dalimi imigrantų iš trečiųjų šalių, valstybe. Tačiau dar ne viskas prarasta. Privalome išsiaiškinti: o ko, kad taip įvyktų, reikia imtis?
Pirmiausia, šalies švietimo ir mokslo sistemą turime suorientuoti šio tikslo siekimui. Pradėti būtina nuo visuomenės nuomonės formavimo. Naudojant šiuolaikiškiausias mokslo ir technikos galimybes turime iš esmės pakeisti jaunimo profesinio ir vertybinio orientavimo sistemą. Tai aukšto lygio specialistų reikalaujantis kruopštus ir atsakingas darbas. Neapgaudinėkime savęs – jokia rinka šių problemų savaime neišsprendė ir neišspręs. Geriau tie, kurie svaigsta nuo rinkos galimybių (o valdžioje tokių yra) pasiskaičiuoja, kiek visi jau atlikti su mumis eksperimentai kainavo ir atnešė nuostolių. Būkime drąsūs ir pažvelkime tiesai į akis – vieną jaunimo kartą praradome. Ir taip užgimė nesibaigianti serija švietimo ir mokslo reformos eksperimentų. Pradedant tautine mokykla, profiliuotu mokymu ir dabartine aukštojo mokslo pseudoreforma. Jos esmė tame, kad jauni žmonės, balsuodami sprendžia kokių specialybių šaliai reikia, o kokių – ne. Dar tokių brangių durnysčių pasaulis nematė. Nebent chunveibinų Mao Dze Dūno inspiruota revoliucija Kinijoje. Rezultate, į tiksliuosius ir inžinerinius mokslus mokytis neina. Į teisę, kur nebėra darbo, stojama masiškai. Kolegijos pustuštės. Gerbiamieji, ar taip galima ruošti specialistus. Juk be jų nebus mokslo ir aukštųjų technologijų pagrindu vystomos gamybos. Negi didelę pridėtinę vertę sukursime su teisininkais ar vadybininkais, kuriuos ruošia visi, o dirba jie pardavėjais.
Nepamirškime svarbaus instrumento, kuris apsprendžia visuomenės raidą – tai visuomenės nuomonės formavimas. Šioje sferoje vis mažiau girdimi profesionalai, vis daugiau reiškiasi mėgėjai. Ir nenuostabu. Juk visuomenės nuomonei dabar daugiausiai įtakos turi žiniasklaida ir ypač TV, radijas ir internetas. Visus šiuos svarbiausius instrumentus, darančius įtaką šalies ateičiai, valstybė nesusimąsčiusi perleido privatininkams, kurie, kaldami pinigą, viską pavertė realybės šou. O kodėl ne? Finansine prasme tai pasiteisino. Tačiau, manau, kad mažai kas ginčysis: šių instrumentų poveikio galia, ypač jaunam žmogui, ženkliai didesnė už tėvų ir pedagogų pastangas. Didžiausia problema, kad žiniasklaidos savininkai, suprasdami kokiom galingom įtakos priemonėm disponuoja, stengiasi iš to išspausti kuo didesnę naudą, visiškai nesirūpindami pasekmėmis. Jie tiesiog už jas neatsako. Manau, kad čia ir slypi mūsų visuomenės achilo kulnas. Visi naudojasi ir mažai kas atsako už savo veiklos padarinius.
Tačiau vis tik pabandykime toliau modeliuoti, kaip reikėtų elgtis, jeigu valdžioje kartais atsirastų Lietuvą ir jos žmones gerbiantys ir vertinantys politikai. Juk būna kartais stebuklų. Jeigu taip atsitiktų, valstybė pirmiausia turėtų modernizuoti švietimo ir mokslo sistemą. To negalima suprasti tik kaip mokyklų ir akademinės visuomenės uždarą bendruomenę. Šiuolaikiniame pasaulyje mes turime suprasti, kad jauno žmogaus auklėjimas, lavinimas, žinių siekimas, asmenybės branda – visa tai, kas padeda jam pasiruošti surandant savo vietą šiame dinamiškame, besikeičiančiame pasaulyje, priklauso nuo daugelio faktorių. Pirmiausia, nuo tėvų ir pačio jauno žmogaus. Bet valstybė, kuri organizuoja ir nukreipia žmonių, gyvenančių šioje erdvėje, bendriją, turi vekti aktyviai ir atvirai aiškinti pasirinkimo galimybes ir įmanomas teigiamas ar neigiamas pasėkmes.
Manau, kad nebegalima toleruoti tolimesnio mokyklų ir mokytojų vaidmens niveliavimo, koks vyksta pastarąjį dešimtmetį. Būtina aiškiai apibrėžti ne tik teises, bet ir pareigas bei atsakomybę. Tai turi atsispindėti visose valstybės ir žmogaus gyvenimo ir veiklos srityse, taip pat ir jauno žmogaus augimo – brendimo laikotarpiu. Mes turime bendromis asmens (nesvarbu amžius) tėvų, pedagogų, visuomenės nuomonę formuojančių organizacijų, akademinės visuomenės pastangomis taip bendrai ir sutartinai veikti, kad būtų siekiama pagrindinio tikslo – kuo geresnio dvasinio intelektinio ir materialinio kiekvieno realizavimosi kuo mažesnėmis sąnaudomis. Sąnaudos kaip laiko, intelekto, finansines ir kitas galima optimizuoti tik sąmoningai (kiek įmanoma), o ne chaotiškai, planuojant-strateguojant ir vykdant bendravalstybinę veiklą.
Norint sukurti geresnį materialinį ir dvasinį gerbūvį, daugumai šioje valstybėje gyvenančių, turime pasiekti labai aukštą visuomenės išsimokslinimo lygį. O tai pasiekiama ne universitetų skaičiumi ir ne mokinių ar studentų krepšeliais. Per daug primityvu. Reikia kurti naujausiomis mokslo žiniomis grįstą, sąmoningą mūsų raidos prognozavimą. Jei sukursime sistemą, kuri orientuos jaunimą ir jų tėvus kokių specialybių reikės Lietuvos ūkiui po 5-10 metų, mes sąmoningai nukreipsime ta linkme visą sistemą ir ji pradės veikti. Girdžiu oponentus, o kur pasirinkimo laisvė? O kur rinka ir t.t.? Kritikos tikrai bus. Nes kai kam šis chaosas naudingas. Tik ne daugumai šalies žmonių. Tai gal ir nebekreipkime dėmesio į tuos rėksnius? Manau, kad jaunų žmonių atsakingas orientavimas kur ir kaip mokytis bei mokslo demokratizavimas ta prasme, kad jis turi būti nemokama, sudarys prielaidas mūsų šaliai pasiruošti tapti moderniu kraštu. Čia turime labai aiškiai apibrėžti – yra teisės, bet yra ir pareigos. Gauni nemokamą mokslą – prisiimi įsipareigojimus gerai mokytis ir kažkiek atidirbti Lietuvai už tai.
Antrasis komponentas, kuris reikalingas inovatyviai ekonomikai vystyti – finansai. Kai tik bus įsitikinta, kad mes, neturime didelių gamtos išteklių, bet kuriame vis tobulėjančią aukštos kvalifikacijos specialistų ruošimo sistemą, pinigų gamykloms statyti, įrengimams įsigyti tikrai bus. Šiame procese lemiamas vaidmuo tenka šiuolaikiniam išsilavinusiam ir atsakingam žmogui. Gamybą galima suprasti kaip ją suprasdavo ankščiau. Tai alinantis, monotoniškas, nuobodus darbas. Darbas vien tam, kad galėtum gauti varganą atlygį ir kaip nors egzistuoti. O galima ir, manau, reikia pakeisti mūsų požiūrį į gamybos procesą kaip į kūrybą. Suprantama, buvo, yra ir bus monotoniškų, bet reikalingų darbų. Tačiau kuo sparčiau į mūsų gyvenimą ateis mokslo ir technikos naujovės, tuo greičiau tos veiklos sritys vis daugiau bus automatizuotos. Tai ne utopija, o realybė. Ši realybė taps plačiai paplitusi tada, kai žmogaus darbas bus vertinamas labiau už techniką, kurią reikia įsigyti.
Manau, kad šiandien yra neatsakinga propoguoti prieš šimtmetį reikalingą ir dalinai pasiteisinusią tuo laikotarpiu nuožmią konkurencinę kovą. Juk ši kova skaldo visuomenę, ją pykdo, ji susvetimėja. Tokia visuomenė niekada negalės pilnai atskleisti savo kūrybinių galių. Todėl žmonijos civilizacijos raida neišvengiamai mums nurodo ženkliai perspektyvesnę išeitį. Neatsisakant privačios iniciatyvos ir dalinai reikalingos konkurencijos vis tik pasinaudoti mokslo ir technikos pažanga ir pereiti prie kūrybinės visuomenės puoselėjimo. Būtent tai ir yra alternatyva jau į akligatvį bendrančiam kapitalizmui, kurio nepakeitus tokios krizės ir dar žiauresnės purtys pasaulį vis dažniau. Yra pavojus, kad vietoje sąmoningo, suprasto, elastingo perėjimo nuo nuožmios konkurencinės kovos, kurios tikslas yra nauda bet kokia kaina, prie harmoningos kūrybinės visuomenės santykių ir vystymosi, geresnio gerbūvio didesnei daliai žmonių gali sutrukdyti ekonominio nuosmukio sukeltas chaosas ir atsitraukimas atgal. Tai pats blogiausias scenarijus.
Manau, kad globalizacija pasiteisintų tik tada, jei korporacijos atsisakytų dabartinio tikslo – turtų didinimo, o pereitų prie kūrybinės totalinės žinių visuomenės kūrimo. Grįžtant prie Lietuvos esu įsitikinęs, kad būdami geopolitiškai tarp Rytų ir Vakarų ir galėdami tuo pasinaudoti, mes tiesiog esame užprogramuoti pereiti prie kūrybinės-žinių visuomenės kūrimo jau dabar. Sukūrę anksčiau minėtą aukštos kvalifikacijos įvairių sričių specialistų ruošimo sistemą. Papildomai atlikę keletą reikalingų veiksmų, pritraukę finansines investicijas sukursime šiuolaikinę gamybą. Tam reikės duoti žalią gatvę investicijoms į inovacinę pramonę.
Valsybė turi sukurti skatinimo sistemą, pati dalyvauti savo organizaciniais gebėjimais ir finansinėmis galiomis bei pašalinti bet kokius biurokratinius trikdžius. Savivaldybės, valstybė savo lėšomis turi paruošti reikiamą infrastruktūrą tokių objektų statybai. Todėl, kaip jau minėjau ankstesniuose straipsniuose, energetikos objektai turi priklausyti valstybei. Pradėti dabar reikia nuo praktinės inventorizacijos, kokį potencialą turime. Po to sukurti aiškų praktinio veikimo perspektyvinį planą ir veikti. Perėjimas prie mokslo ir technikos aukščiausių pasiekimų pagrindu vystomos gamybos, kas taps materialiniu – finansiniu kūrybinės visuomenės pagrindu, neišvengiamai pakeis teigiama linkme visas mūsų gyvenimo sritis. Yra, gal kai kam ji pasirodys utopinė, galimybė iš susiskaldžiusios, turtiškai labai diferencijuotos visuomenės pereiti prie dinamiškai besivystančios ir savo ateitį sąmoningai kuriančios žmonių bendruomenės. Gal tai graži vizija, bet ir Nepriklausomybė buvo kažkada tik vizija. O kodėl nepabandyti to užpildyti nauju turiniu.
Kokiais gražiais pavadinimais ir ideologijomis besidangstytume, vienų žmonių nepelnytas išaukštinimas turtiniu ar kitais aspektais likusiųjų sąskaita negali tarnauti žmonijos ar atskiros valstybės pažangai. Tai nesuderinama su žinių pagrindu įgyvendinamos kūrybinės žmonių bendrijos ateities valstybės vizija. Situacija nėra beviltiška. Žmonijos patirtis, krizės pamokos mus moko ir tikiuosi išmokys, kad atsakingai gyventi ir dirbti taps naudinga. Tiesiog mums reikia pasistengti išsivaduoti iš šalies primestų keletos klaidingų ir šaliai žalingų postulatų. Visų pirma, vengti bet kokių kraštutinumų, vienos nuomonės primetimo ir atsirinkti tai kas gera ir naudinga. Norim to ar ne, bet mūsų valdžios vyrai ir moterys bei juos per daug laisvai įtakojantys turtingieji, privalo įsisamoninti, kad tik socialiai ir turtiniai subalansuota visuomenė yra stabili ir turi perspektyvą.
2009-10-18
