Vytautas Landsbergis
Ateina žmonės pirmadienį į pirmo būtinumo parduotuves, o darbininkai – į savo įmonių valgyklas ir pamato, kad kainos keturiskart aukštesnės. Jokių kompensacijų, tik Vyriausybės leidimas įmonių vadovų sprendimu kelti atlyginimus… iš tų pačių fondų! (Kai kurie vadovai iškart sau ir pasikelia). Strateginis planas – darbininkai į Vilniaus gatves, ir sinchroniškai – tą pačią 1991 m. sausio 8 dieną – Pskovo parašiutininkai per Kazlų Rūdą, Gaižiūnus jau Šiaurės miestelyje.
Kariuomenės perdislokavimui reikėjo kelių dienų, ir operacija Maskvoje buvo pradėta iš karto, kai tik Lietuvos Vyriausybė sausio 4 d. vakare, penktadienį (!), priėmė sprendimą pakelti kainas. Gyventojai, tie vietiniai, sužinojo naujienas vėliau, tik pirmadienį. Tad Vilniaus ir Maskvos laikrodžiai vyriausybėse tuomet ėjo vienodu laiku, atsitiktinai minutė į minutę, tik Sausio 13-osios naktį viena valanda susipainiojo, ir V. Ivanovo smogikai pavėlavo sukurti sovietų agresijai dar ir „civilių susirėmimų“ pretekstą.
Kodėl dabar apie tai verta prisiminti?
Todėl, kad kiekvienoje politikoje, norint ją sugriauti, galimos diversijos ir subversijos. Mokesčių politikoje – taip pat. Tikriausia, ir taupymo politikoje, kai daugiau išleidžiama taupyklės perskaičiavimams, negu sutaupoma. Bet štai dabar trinktelėjo slapti mokesčiai neregistruotiems bedarbiams priskaičiuoti atgaline data, ir finansinės valdžios klaidų taisymas individualių piliečių sąskaita. Tad pradėkim nuo žodžio „dabar“. Kodėl trinktelėta dabar? Kodėl tada sausį? – A, taip, tada jau buvo paskelbta dvi svarbios aplinkybės – Lietuva išeina iš sovietinio biudžeto ir žemės nacionalizacijos, o Persų įlankoje sausio 15 d. prasidės karas. 13-oji, sekmadienis, buvo optimalus laikas.
Lietuva šiemet įžengė į seniai lauktą teisinio ir teisėtvarkinio apsivalymo kliūčių ruožą. Jis susijęs su korupcijom, kontrabandom, kurių gal pavyktų pamažinti. Tai reikštų geresnius laikus valstybės biudžetui ir paprastiems žmonėms, o blogesnius – nepaprastiems arba korumpams, valstybės kraują geriančioms korumpų sistemoms. Keičiasi svarbūs vadovaujantys teisė(ne)tvarkos pareigūnai, gali sutrikti sisteminis kontrabandinis valstybės kraujo nusiurbimas, nekonstitucinis užkulisinis jos valdymas ir užvaldymas totaliniu sekimu bei kompromatais kažkam reikiama politine kryptimi. Ten taip gražiai sutardavo kai kas iš VSD ir kai kurie specprokurorai. Dieve, o jei atsiskleis lėbaujančių pedofilų tinklas?
Tokiam „perversmui“ galima užbėgti už akių tiktai tikru kontrperversmu. Šalin Vyriausybę, ir visi korumpai lieka savo vietose arba grįžta, trumpam netoli pasitraukę.
Ore jau senokai kabėjo konkretus laikas – paminėsim nepriklausomybės dvidešimtmetį, ir pirmyn. Skaičiuosim kėdutes, dar nusipirksim porą deputatų, kaip anuomet. Politinis sprendimas! O paprasčiau – revanšas ir galų gale sėkmingai apginti buvusiųjų teisėti lūkesčiai. Kaip anuomet.
Daugelis mato nūnai paskelbtus mokesčius už nieką ir mistinę skolą užgyventą nesiskolinus – o tai liečia apie 300 000 jaunimo, ūkininkų, paūgėjusius vaikus auginančių motinų, asmenų buvusių nemokamose atostogose, veiklą sustabdžiusių smulkių verslininkų ir patentininkų! – kaip atitiksėjusią laikrodinę bombą po anaiptol netvirta psichologine visuomenės būsena. Gegužės mėnesį dar įvyks svarbūs, gal negrįžtami pokyčiai Generalinėje prokuratūroje ir FNTT, tad bombai laikas atėjo. Vėl optimalus. Arba – arba. Per balandį. Mokėkit, arba išieškosim prievarta! – Ką, už ką? Ir plius dar pajamų mokesčio nepriemokas, kadangi per 200 000 dirbusių piliečių turėję pernai mokėti daugiau. Bet ypač ryškus privalomasis sveikatos draudimas jo nepageidavusiems ir nepasinaudojusiems, nors mokėjimo pareiga buvo uždėta ir neprimenama. Žmonėms dabar pareikšta, kad nesigydę jie vis tiek likę skolingi valstybei (berods, po 700 litų), kuri nė nepranešė, kad ši pernykštė „skola“ kaupiasi. Šaltas biurokratinis žodynas – „kiekvienas turėjo pats žinoti!“ – būtų ne tik nutolimas nuo tikrovės, bet ir pasityčiojimas. Reikia kalbėti kitaip.
Paguoda, kad štai kitiems bus grąžinta permokėtieji pajamų mokesčiai, nepaveiks tų, iš kurių išieškoma papildomai. Paguoda, kad nedirbusiems ir numojusiems ranka į darbo biržą ir visai visai neišgalintiems susimokėti pernykščio sveikatos draudimo, jų „skola“ galės būti „išdėstyta“ arba net nurašyta paprašius pasigailėjimo – menka paguoda, nes ir vėl absurdo mišinys su pažeminimu. Vyriausybėje turėtų dirbti politikai, kurie supranta ir politinį savo veiklos, įžvalgumo arba neįžvalgumo rezultatą. Galų gale, mokantys iš anksto aiškinti.
O jeigu bombą užtaisė būtent įžvalgūs politikai, tik iš kadrų pakampės pakišantys koją „ne savo“ Seimui ir Vyriausybei? Ir neatidėjo po Velykų, bet kyštelėjo prieš Velykas. Vėl prisiminkim aną Sausį.
Tuomet, 1991-ųjų sausio 8 dieną, Aukščiausioji Taryba susirinko ir trumpai drūtai ištaisė niūrų Vyriausybės akibrokštą – bombą po nepriklausomybe sovietų invazijos fone.
Dabar pati Vyriausybė turėtų rinktis nepaprastojo posėdžio netgi prieš Velykas, jei ne užvakar, ir atlikti išminavimą nedelsiant. Žmonių gynyba ir valstybės gynyba sutampa. Kas nors gal pasakys: o, negalima taip blaškytis ir nėra ko atsiprašinėti, nes iš ko ir priskaičiuosim tuos popierinius 700 litų 300 000 kartų? Net pasakėm, visagaliai inspektoriai, kad priskaičiuosim iki gegužės 3-iosios, senosios konstitucijos dienai!
Kai kurie finansininkai, manau, tikrai paskaičiavo, ką daro. Kaip tada, kai per dvi paras skaičiavo keturgubas kainas be kompensacijų. Net nutylėjo, kartu su premjere, finansų ministro R. Sikorskio laišką iš ligoninės, kuris drauste draudė tai daryti. Dabar bent nuojauta turėjo drausti inspektoriams taip elgtis, lyg pasauly būtų vien finansai. Bet suveikta sąmoningai.
Išsiryškinant veikėjams, kurie taip dirba savo politiką po Vyriausybės pamatais, matoma reali savisaugos arba vindikacijos spraga vykdomojoje valdžioje. Vienas ar keli pareigūnai prie premjero turėtų stebėti ir vertinti poįstatyminių aktų galimą poveikį piliečiams, tai yra, politines pasekmes. Kad įstatymo leidėjas parašo lydraštyje „neigiamų pasekmių nenumatoma“, tai dar nieko nereiškia. Pastaroji Valstybinės mokesčių inspekcijos diversija, paleista be Finansų ministerijos ir Prezidentės žinios, o premjerui esant užsienyje, yra geriausias politinio kenkimo pavyzdys. Naujausioje Lietuvos istorijoje – ne pirmas. Vis dėlto kada nors turi rastis atsakomybė.
Ar niekas neskaičiuoja kitų nuostolių, kuriuos būtina matyti kaip tiesioginį šio valdininkų žingsnio efektą? Daugybė jaunuolių, nūnai plūstelėjusių į greituosius Skandinavijos šalių kalbų kursus (taip mane informavo), būtų varpo dūžis, kurį privalu išgirsti.
Kas gali ramiai žiūrėti į gesinamą viltį, kad Lietuva taisysis, kelsis? Aš negaliu.
Bernardinai.lt
2010-04-02
