„Partijų“ Lietuvoje yra 41. 39-ios iš jų neturi Idėjos.
Jų „idėja“ – savi interesai. Jos, patekusios valdžion, griovė socialines garantijas, pramonę ir žemės ūkį, išpardavė mūsų tėvų ir senelių bei dabar vadinamų „okupantų“ pastatytus skaitlingus ūkio objektus. Jos tik stebėjo, kaip valinskai ir ramanauskai-greitai išstūmė iš avanscenos aukštąjį Lietuvos meną, tikrąją Lietuvos kultūrą, poeziją, literatūrą, teatrą, kiną.
Iš esmės į tai ir susiveda visa naujosios „nepriklausomybės“ istorija. („Nepriklausomybės“, nes Lietuva išsyk padaryta priklausoma nuo savos ir užsienio oligarchijos.) Valstybinis represinis aparatas ir didžioji dalis kišeninės žiniasklaidos pajungta šiam žaidimui. Tarptautinis žandaras NATO stebi, ar mūsų liaudis susitaiko su tokia padėtimi, o taip pat, ar Lietuva paklusniai vykdo imperialistų pudelio vaidmenį Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Gruzijoje.
„Partijų“ vadovybėse beveik nerasite paprastų žmonių atstovų, dirbančiųjų, valstiečių, inteligentų – su retomis išimtimis ten patogiai įsitaisė stambaus kapitalo savininkai arba jų padlaižiai. Paprastiems dirbantiesiems jie negali atstovauti, kadangi savo materialine padėtimi atitirūkę nuo jų kaip karaliai nuo tarnų.
Yra tarp 39 „partijų“ vadovų elito ir dalelytė sąžiningų žmonių. Tokių dar daugiau yra šių partijų „apačiose“. Tačiau tai nors ir geri, bet naivūs žmonės, kurie niekada neįveiks susitelkusių prieš juos cinikų. Jie nori „pagerinti kapitalizmą“. O „pagerinti kapitalizmą“ – tai tas pats, kas pagerinti kalėjimą. Tai aišku bet kuriam blaiviai mąstančiam žmogui. Taip, geriau gyventi pagerintose kalėjimo sąlygose nei prastose, geriau gauti didesnę algą iš kapitalisto nei mažesnę – bet nuo to kalėjimas nenustoja būti kalėjimu. Svarbiausia – išeiti iš kalėjimo, išeiti iš kapitalizmo, sukurti naują, tikrai laisvų žmonių visuomenę, laisvų pirmiausia ekonomiškai, neišnaudojamų, neeksploatuojamų. Tačiau tokia idėja mūsų partijų didžiumai atrodo „per drąsi“, per daug ji kertasi su jų susikurtu miesčioniškuoju pasaulėliu, per daug ji nepatogi jų komfortui.
Kapitalizme tikrosios laisvės nėra, kadangi dirbantieji tiek protinį, tiek fizinį darbą – gyventojų dauguma – ekonomiškai yra pajungti oligarchams, buržuazijai – mažumai. Paslaugose ir gamyboje produkciją ar paslaugas kuria visi – tai visuomeninis procesas, tačiau pridėtinę vertę, didžiąją pelno dalį daugiausia pasisavina individų saujelė, mažuma – tų gamybos priemonių ar paslaugų įmonių savininkai. Tai nėra teisinga, iš čia kyla ekonominė, vadinasi, ir politinė daugumos dirbančiųjų nelaisvė, kurios jie dažnai dar nepastebi. Dirbdami nuo ryto iki vakaro kiaurus metus, dažnai be atostogų, dirbantieji krauna pelnus oligarchams. Taigi dirbantieji tik dalį darbo dienos dirba sau, savo algai, o didžiąją dalį darbo dienos jie priversti dirbti oligarchų pelnams. Jie, dirbantieji, kapitalizme neturi kitos išeities, kaip tik parduoti save, nes jų darbo jėga yra vienintelė „prekė“, kurią jie gali parduoti rinkoje, ir kainą čia nustato oligarchai, dažnai susitarę tarpusavyje dėl mažiausios kainos.
Tokioje situacijoje, nesijausdami savo darbo šeimininkais, atskirti nuo jų gaminamos produkcijos, dirbantieji neišvengiamai susvetimėja, praranda gyvenimo pilnatvės jausmą; kaip žmonės jie devalvuojami iki mechaninių gamintojų ar paslaugų teikėjų. Vyksta nužmoginimo procesas.
Žmonės kapitalizme yra gamintojai, tiekėjai, vartotojai – tik ne žmonės, nes tam tiesiog beveik nelieka laiko. Beveik nelieka laiko kūrybai, savišvietai, kultūrai, menui. Netgi bendravimui, paprastam draugiškam bendravimui beveik nelieka laiko, nes visi „uždirbinėja pinigus“, „užkalinėja“, „sukasi“ , „perka“, „parduoda“. Pirkimo-pardavimo objektais tampa patys žmonės, jų orumas, sąžinė.
Sistema, kai žmonės neturi kitos išeities, kaip tik didžiąją savo gyvenimo dalį pardavinėti savo darbo jėgą pigiausia kaina, kurią nustato gamybos ir paslaugų sektoriaus savininkai, ir vadintina „kalėjimo kapitalizmu“.
Iš šio kalėjimo būtina išeiti. Ir iš jo bus neišvengiamai išeita. Klausimas, kada.
Grįžkime prie 41 „partijų“. 39 iš jų arba nesupranta to, kas čia parašyta, arba apsimeta, kad nesupranta, kas labiau tikėtina. Bet yra 2 partijos, kurios supranta tai ir – svarbiausia – nori tai pakeisti. Nori išeiti iš kalėjimo. Tos partijos – „Frontas“ ir Lietuvos Socialistų partija. Jas abi vienija vieningas šalies problemų suvokimas, vieninga socialistinė ideologija.
„Frontas“ veikia beveik pusantrų metų ir per tą laiką sugebėjo įrodyti, kad jis yra socialiai angažuota, dirbančiųjų interesams atstovaujanti organizacija. Socialistų partija veikia 15 metų. Per šį laikotarpį partija, nors ir nebūdama pati aktyviausia, dirbo reikalingą šviečiamąjį darbą. Nuo jos atkrito karjeristai. Abi partijos galvoja apie jėgų suvienijimą, kuris gali įvykti šį rudenį. Vienijimasis visuomet yra teigiamas, kai jis vyksta idėjiniu pagrindu. Partijos ne tik padvigubina savo narių skaičių, bet ir akcentuoja savo ryškius socialistinius skirtumus nuo visų likusiųjų kapitalistinių šalies partijų. Sutelkusios jėgas, jos galės aktyviau telkti Lietuvos dirbančiuosius kovai už savo teises, už kapitalizmo įveikimą, jo pašalinimą, už naujos, socialiai teisingos, socializmo visuomenės sukūrimą.
Kiekviena visuomeninė jėga yra tiek stipri, kiek ji aiškiai žino, kur ji eina. Kiekviena partija yra tiek stipri, kiek ji turi stiprią, patrauklią Didelę Idėją ir ją moksliškai pagrindžiančią teoriją bei veiksmų metodologiją. Be tokio aiškumo, kur einama, be tokios Idėjos, be tokios teorijos, be tokios metodologijos partijos yra arba trumparegių karjeristų sambūriai, arba aklų kačiukų idealistiniai būreliai, kuriuos sutrinti į miltus oligarchams yra juokų darbas. Štai kodėl žmonijos istorijos pamokomis pagrįstos mokslinės teorijos ir metodologijos paruošimas ir išgryninimas dabar yra pats svarbiausias uždavinys, pats pirmaeiliškiausias tikslas.
Pasaulyje nebuvo ir nebus etiškesnės Idėjos už visų žmonių tikrosios laisvės ir laimės Idėįą.
Akivaizdu, kad kapitalizmas nei tokios laisvės, nei tokios laimės negarantuoja, o greičiau priešingai. Ligšiolinė kapitalizmo istorija – tai karų ir išnaudojimų, neapykantos ir kančių istorija. Tai platus skurdo vandenynas su retomis gerovės salelėmis „išrinktiesiems“ ponams, pajungusiems mus ekonominiais ir politinias svertais. Kapitalas, vaikydamasis pelno, nužmogina žmogų – tai yra pagrindinis kaltinimas kapitalizmui, į kurį jis negali nieko atsakyti, nes nėra ką atsakyti. Kapitalizmas ir neslepia, kad jis orientuotas į sėkmę, į efektyvumą, į pelną. Žmogiškumą jis palieka moralės ir religijos sričiai, o religijos žada atpildą po mirties.
Čia kyla klausimas – ar įmanomas toks idealas, kaip žmonijos (atitinkamai ir Lietuvos žmonių) tikroji laisvė, išsivadavimas iš nepriteklių nelaisvės ir politinės priespaudos?
Yra tokių, kurie sako, kad tai neįmanoma. Vieni tai sako iš neįsigilinimo, kiti – iš nenoro stengtis. Likusieji, kurie pripažįsta, kad žmonijos išsivadavimo, laisvės ir laimės Idėja yra pati vertingiausia Idėja, turi du pasirinkimus. Pirmasis – tai laukti, kol savo žmogiškąją pareigą atliks kiti už juos. Bet tai ir neetiška, ir naivu, kadangi mes esame savo laimės kalviai, nieko už dyką, be kovos neiškovosime. Antrasis pasirinkimas – etinis ir praktinis pasirinkimas – stengtis, kad kitoks pasaulis, kitoks žmonių ir tautų tarpusavio santykių etapas įsivyrautų kuo greičiau, išeinant iš kapitalizmo kalėjimo į laisvę. Tai – garbingiausias ir kartu praktiškiausias pasirinkimas, nes jis reiškia aktyvų veiksmą, o šis – rezultatą, galbūt ne greitą, bet rezultatą.
Padarius tokį etinį pasirinkimą, iš karto iškyla naujas klausimas– kurio keliu eiti į tokį tikslą?
Pirmasis kelias yra nuolatinių reformų kelias, socialdemokratinis smulkių pataisymų smulkiems reikalams kelias, nuolatinis kompromisas su tais, kurių interesas yra ne žmonių gerovė, o asmeniniai pelnai – tai su stambiuoju kapitalu. Šiuo keliu pasaulyje einama jau ne vieną šimtmetį, o esmingų rezultatų nematyti. Žmonijos problemos tik gilėja, skurdas plinta, kas keturias sekundes pasaulyje nuo bado miršta žmogus, nors vadinamosios išsivysčiusios šalys neturi kur dėti maisto produktų; karai įsiplieskia, žmonių ekonominis ir politinis išnaudojimas bei susvetimėjimas tęsiasi ir gilėja. Šis kelias yra nemoralus kelias, kadangi juo einantieji susitaiko su blogiu, su juo susigyvena, daro jam nuolaidas.
Reikia pasukti antruoju, ne reformistiniu, o revoliucingu keliu. Revoliucija čia suvokiama kaip esminis, kokybinis pokytis visuomenėje, kalėjimo pakeitimas laisve, pokytis čia ir dabar, o ne vėliau, kai lietuviškasis ar tarptautinis kapitalas staiga netikėtai susimils ir taps socialiai jautrus. Tai kelias, kuris atveda į naują, socialistinę, socialinio teisingumo ir tikrosios, o ne menamos laisvės visuomenę (dabar laisvė tėra laisvė kapitalui plėšikauti). Einant antruoju keliu, nebūtina vynioti į vatą aštrius kampus, nebūtina veltis į pašvinkusius kompomisus. Šis kelias yra ir moksliškesnis už pirmąjį, nes jis remiasi marksizmu, visuomenės mokslu, kuris atlaikė laiko išbandymus, kurio dauguma išvadų pasitvirtino, kaip antai kapitalo šalta ir išnaudotojiška prigimtis, neišvengiamas visuomenės susiskirstymas į neturtingųjų ir turtingųjų klases, kurios turi priešingus interesus (darbo ir kapitalo), privačiosios nuosavybės koncentracija ir monopolizacija, daugumos smulkiųjų verslų bankrotai monopolistų naudai, perprodukcijos krizė ir jos karinis sprendimas, per karą sunaikinant savo konkurentus , užgrobiant vis naujas rinkas ir vis naujus gamtos resursus, jų niokojimas – visa tai su didžiausiu atidumu vėl studijuojama pagrindiniuose pasaulio universitetuose. Marksizmas parodė ir kapitalizmo įveikimo būdus – stambiosios privatinės nuosavybės suvisuomeninimą visos visuomenės labui, išsprendžiant amžiną darbo ir kapitalo konfliktą ir panaikinant prielaidas žmogaus išnaudojimui žmogumi bei žmonių susvetimėjimui. Marksas nelaužė iš piršto savo teorijos, nesirėmė burimu iš kavos tirščių, kaip daugelis dabartinių „politologų“. Jis rėmėsi ne religiniais nušvitimais, ne idealizmo metafizika, o materialiais, įrodomais faktais ir trimis mokslo „banginiais“ – klasikine vokiečių filosofija, prancūzų socializmu ir anglų politine ekonomija.
Kito kelio iš kapitalo kalėjimo nėra. Visi kiti keliai yra kalėjimo remonto, gražinimo ir vėdinimo darbai. Dabartinė eilinė kapitalizmo krizė yra geriausias to įrodymas – ir jeigu žmonijos lyderiai parodys vėl trumparegiškumą, nesiėmę esminio uždavinio – kapitalizmo įveikimo, jie įstums žmoniją galbūt jau į paskutinę jos katastrofą. Jau baigia įstumti.
TSRS ir socialistinės Europos šalys buvo pirmasis bandymas įgyvendinti etinę kapitalizmo įveikimo Idėją. Visi pirmieji bandymai būna patys sunkiausi. Ši tema verta atskiro straipsnio. Ir ne vieno. Ypač todėl, kad nūdienos Lietuvoje sunku atskirti istoriją nuo pseudoistorijos. Juk gausybė konjunktūrinių pseudoistorikų pernakt persivertė iš TSKP istorijos dėstytojų į „politologus“, uoliai tarnaujančius naujai kapitalistinei sistemai, tad objektyvios analizės beveik nerasime.
Iš istorijos reikia mokytis, daryti išvadas. Tuo labiau, kad kitos išeities nėra, kaip tik atsisakyti kapitalizmo ir kurti naują, socialiai teisingą visuomenę. Ji yra alternatyva dabartinei, grobuoniškai, nežmogiškai, nelaisvai kapitalistinei sistemai. Joje stambios privatinės nuosavybės savininkais bus nebe saujelė oligarchų, o visi dirbantieji – tiesiogiai savo kolektyvuose arba per savo rinktus atstovus. Šiuo tikslu būtina perimti valstybės žinion didžiuosius ūkio objektus, netaikant senaties termino ekonominiams nusikaltimams. Smulkioji privatinė nuosavybė miestuose ir kaimuose turi likti smulkiųjų savininkų rankose. Minėtoji žmonių grupė yra gyvybiškai suinteresuota valstybės įsikišimu į oligarchinę-monopolisitnę sistemą šalyje, kadangi monopolijos negailestingai spaudžia smulkiuosius ūkio subjektus į kampą, į bankrotą. Kapitalistinėje konkurencijoje veikia geležinis dėsnis – išlieka tik stipriausiųjų mažuma, o visų kitų dauguma pasmerkta bankrotams. Tai ir stebime šiandieninėje Lietuvoje. Štai kodėl tiek dirbantieji samdomą darbą, tiek ir smulkūs gamybininkais ar paslaugų sferos darbuotojai yra gyvybiškai suinteresuoti stambiųjų objektų nacionalizacija, suvalstybinimu.
Valstybė negali vykdyti apčiuopiamų socialinių garantijų programos, plėtoti švietimo, mokslo, kultūros, medicinos sritis, kol ji neturi tam absoliučiai būtinu svertų – biudžeto kontrolės, stambiausių ekonomikos sričių kontrolės, valstybinio komercinio banko. Kol vyksta anarchinė rinkos konkurencija, valstybė tegali vykdyti atsitiktines smulkias skylių lopymo programėles.
Visa žmonijos istorija liudija, kad stambi privatinė nuosavybė, iš pažiūros tarsi nekalta, yra pagrindas daugumos žmonių, jos neturinčių, išnaudojimui, iš jo kylančiai politinei priespaudai, nesąžiningai konkurencijai ir karteliniams susitarimams, kurie neišvengiamai atveda į valstybės išvalstybinimą ir išpardavimą, ekonomines krizes, tarptautinių monopolijų susidarymą, kurios, savo ruožtu, periodiškai sukelia tarptautinius karinius konfliktus.
Išėjimas iš kapitalistinio kalėjimo nebus lengvas. Kalėjimo savininkai ir prievaizdai darys viską, kas jų galioje – o jų galioje yra kol kas visas valstybės prievartos aparatas ir kapitalas, – kad žmonės iš to kalėjimo neištrūktų. Be tvirtos, disciplinuotos organizacijos tai neįmanoma. „Frontas“ ir Socialistų partija dar nėra pasiekusios reikiamos ideologinės ir organizacinės brandos, bet eiti tuo keliu jos privalo. Prieš mus stovi kapitalizmo kolosas, istoriškai įrodęs, kad jis moka ir gali gintis. Bet taip pat istorija moko, kad šis kolosas – molinėmis kojomis, kad dirbantieji, susitelkę ir susiorganizavę, gali įveikti kapitalo tvirtoves.
Išgryninus Idėją, būtina toliau telkti Idėjos brolių branduolį. Todėl dabar svarbiausia yra suorganizuoti dviejų partijų tvirtą, idėjinį branduolį. Branduolio nariai turi patys iš vidaus būti tvirtai įsitikinę tuo, ko jie siekia ir ką jie daro, sutarti dėl esminių strateginių tikslų. Absoliutaus vienmintiškumo nebūna, tačiau baziniai, kertiniai, strateginiai ideologiniai postulatai ir aksiomos turi būti visų vienodai suprantami – antraip nebus bendro darbo. Prieš leidžiantis į kelionę, reikia turėti žemėlapį, kompasą ir susitarti dar esant krante dėl to, kokio tikslo ir kokio rezultato yra siekiama, kadangi vėliau, jau laivui išplaukus į plačius vandenis, bus vėlu ginčytis dėl strateginės laivo plaukimo krypties, bus galima tik diskutuoti dėl to, kiek išorinės aplinkybės – vėjas, srovės ar povandeniniai rifai – gali įtakoti laivo plaukimo kryptį ir greitį. Beje, palankus istorijos vėjas dabar kaip tik ir pučia į tokios Idėjos bures.
Reziumuojant ir atsakant į straipsnio pavadinime esantį klausimą, pabrėžtina, kad Lietuvai reikia kapitalizmo įveikimo ir kitokios – socialistinės, humanistinės visuomenės Idėjos. Būtina išeiti iš kapitalistinio kalėjimo, kuriame žmogus nužmogintas iki gamintojo ir vartotojo. Ir ateiti į visuomenę, kurioje stambi privati nuosavybė priklauso ne ponų saujelei, o dirbančiųjų dagumai.
Idėjai įgyvendinti reikalinga tikrai kairioji, tikrai darbo žmonių partija – absoliuti priešingybė visoms minėtoms 39-ioms. Turinti galingą intelektualinį teorijos, doktrinos ginklą – bet ir nebijanti, o priešingai, norinti eiti į mases. Reikia tvirtos ideologiškai, neinančios į suokalbius su oligarchine buržuazija partijos, kovojančios už solidarumą, už prigimtinę visų žmonių lygybę, kurią iškraipo ir paneigia kapitalas. Reikia partijos, kuri įsijungtų į tarptautinį judėjimą prieš pikčiausią žmonijos priešą – imperializmą. Reikia partijos, kuri neitų į kompromisus su oportunistais tiek partijos viduje, tiek ir už jos ribų.
Tokios Idėjos ir tokios Partijos reikia Lietuvai.
Algirdas Paleckis, „Fronto“ partijos pirmininkas
2009-07-28
