Žvelgiant į ilgėlesnio laikotarpio žmonijos raidą, peršasi nuomonė, kad nuo Saulės ciklų ar kitų priežasčių valstybės pakaitomis išgyvena asmenybių arba vidutinybių dominavimo ciklus. Dominuojant asmenybėms, vyksta aktyvūs kūrybiniai procesai, suklesti ekonomika ir kultūra. Dominuojant vidutinybėms, vyrauja gyvulinio vartojimo ideologija, niekinamos ir puldinėjamos asmenybės, represiniai dariniai naikina ne tik kultūrinį paveldą, bet ir žmones.
Analizuojant nūdienos reiškinius, atrodo, jog dalyje europinės civilizacijos kraštų vidutinybės vis įžūliau braunasi į valstybės vadybos sferą. Ar vertintum mongolizuotų slavų kraugeriškus siekius, ar savo įžvalgas susiaurintum iki mūsų krašto tautinio bendrabūvio apraiškų, pripildytų tautonaikos recidyvų, negali atsikratyti minties, jog išmintis neranda sau vietos žmonių galvose.
Ne tik nejauku, bet ir pavojinga, kai nykiausios vidutinybės veržiasi tvarkyti valstybės reikalus.
Savaime suprantama, kad racionaliai ir rezultatyviai tvarkyti viešuosius išteklius, kurie tarnautų pilietinės daugumos interesams, reikalinga ir nuovoka, ir įžvalgos, ir sąžiningumas. Tokia veikla negali užsiimti egocentrišku aktyvumu pasižyminčios įžūliausių ir godžiausių vidutinybių grupelės.
Jeigu valstybės vadyba ilgesniam laikotarpiui patenka į tokių klanų rankas ir konstituciškai įtvirtinto procedūrinio privalomumo būdu (pavyzdžiui, ne daugiau dvi kadencijos iš eilės) nepakeičiama naujais intelektiniais ištekliais, šalies pilietinė dauguma patenka į nuosmukio ar net skurdo gniaužtus.
Pagal komentarų šalies žiniasklaidoje stebėsenos rezultatus darytina išvada, kad dauguma aktyviųjų šalies piliečių yra įsitikinę, jog į Seimo rinkimus atėjus absoliučiai daugumai rinkėjų ir nukreipus į rinkimų apylinkes pakankamai raštingų stebėtojų, intelektiniai ištekliai valstybinėse institucijose padidėtų, o klaninės interesų grupės, klaidingai vadinamos sisteminėmis partijomis, prarastų daugumą Seime. Deja, žymi dalis piliečių rinkimų dieną leidžia laiką ant sofučių.
Ar galima moralizavimu paveikti žmogų pakeisti savo požiūrį, apeliuojant į jo pilietinę priedermę?
Vadovaujantis socialinės psichologijos teorija, tenka daryti išvadą, kad žmogus, spręsdamas eiti ar neiti balsuoti, paprastai nusprendžia neiti, jeigu nuo įdėtų jo pastangų nebus laukiamo rezultato. Tai reiškia, jog žmoguje nesusitelkia vidinė paskata veikti, jeigu išoriniai stimulai neteikia vilties saviraiškos ir pripažinimo motyvams tenkinti. Todėl dėl vidinės motyvacijos veikti nebuvimo praktiškesni žmonės rinkimų metu virsta abejingųjų būriu, kuris nedalyvauja rinkimuose.
Tačiau palaipsniui rinkimų metu prie „sofutininkų“ prisijungia ir kiti šalies piliečiai. Tai tuščiagarbės vidutinybės. Yra tokia nesenstanti sentencija – pergalė turi daug tėvų, o pralaimėjimas lieka našlaičiu. Šios sentencijos esmė, kalbant apie rinkimais formuojamas valstybines institucijas, yra ta, kad savimyla pasižymintys žmonės noriai šliejasi prie menamai stipresniųjų, kad tuščiai galėtų pasipuikuoti: „Mes laimėjome!“. Šie individai savo apsisprendimą grindžia tokia logika: „Nors naujokų programose gausu gerų idėjų, bet jie mažai žinomi, tad vis tiek nelaimės, todėl balsuosiu už tuos, kurie turi daugiau šansų laimėti.“
Taip žmogelis saviapgaule trumpam patenkina pripažinimo motyvą, virsdamas klaidingo pasirinkimo auka. Tačiau ilgainiui tokios mąstysenos rinkėjas, likęs politikų interesų užribyje, dažnai ima šlietis prie abejingųjų. Tuo būdu vos penktadalį ar dar mažiau visų rinkėjų balsų gavusi interesų grupė Seime tampa parlamentine dauguma ir ima reikšti savo valią visos Tautos vardu.
Siekiant pilietinės visuomenės vertybinių nuostatų įgyvendinimo ir XXI amžiaus civilizacinio paveldo lygmenį atitinkančios valstybingumo kultūros, būtina į tautos savivaldą pažvelgti naujai. Reikia negailėti pastangų, skatinant asmenybes, kurios supranta, jog be sisteminių pokyčių valstybės vadyboje pilietinės daugumos interesai netaps politikų darbotvarkės klausimais, burtis į naujo tipo politinę jėgą, kurios programiniai siekiai užtikrintų pilietinės daugumos saviraiškos ir pripažinimo motyvų tenkinimą.
Nesiplečiant į visą parengtos konstitucinės reformos turinį, pabandykim pažvelgti į tai, kas akivaizdžiai rodo piliečių galimybes daryti realią įtaką šalies valstybingumo raidai.
1. Referendumo iniciatyvos teisę suteikti tokiam rinkimų teisę turinčių piliečių skaičiui, kuris atitinka vienos Lietuvos savivaldybės gyventojų skaičiaus vidurkį. (Lietuvoje esant 60 savivaldybių ir turint 3 milijonus gyventojų referendumas būtų skelbiamas, jei to reikalautų 50 000 rinkimų teisę turinčių piliečių.)
2. Pilietinė kontrolė kiekvienam Seimo nariui jį atšaukiant, surinkus bent vienu atšaukimo balsu daugiau, negu jis gavo per rinkimus. Atšauktasis pakeičiamas kitu po atšauktojo daugiausia balsų gavusiu pretendentu į Seimo narius toje rinkimų apygardoje, taip išvengiant išlaidų naujiems rinkimams.
3. Kasacinės teismo instancijos priimtų aktų atitikties Konstitucijai patikrinimas bet kurio proceso dalyvio toje byloje iniciatyva, įgyvendinant konstitucinį principą, jog negalioja joks aktas (Seimo, Prezidento, Vyriausybės ar teismo) priešingas Konstitucijai.
4. Kiekvienam piliečiui užtikrinimas teisės neatlygintinai teisme ginti viešąjį interesą kaip konstitucinę vertybę, kai to neatlieka gavusi piliečio pranešimą valstybinė institucija.
5. Pilna ar dalinė pareigūno atsakomybė už padarytą žalą, neatlikus ar netinkamai atlikus jam patikėtas tarnybines funkcijas.
6. Seimo ir Vyriausybės narių atlyginimą susieti su vidutiniu darbo užmokesčiu valstybėje.
7. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje Seimo nariai tiesiogiai renkami rinkėjų, kiekvienam rinkėjui pasirenkant apibrėžtą pretendentų skaičių (pavyzdžiui, ne daugiau kaip 5 asmenis) iš bet kurio partijos ar registruotos visuomeninės organizacijos sudaryto abėcėlinio sąrašo.
Taip išplėtus konstitucines piliečių(io) galimybes pajusti savo galias valstybės vadyboje, patenkinant saviraiškos motyvą, atsirastų noras tomis šaliai reikšmingomis dienomis sušildyti savo vaikų ir vaikaičių ateitį, užuot šildžius nusidėvinčias sofutes.
Jonas Ivoška
