Vilius Kavaliauskas
Pagarba profesijai, kurios jau nėra. Rugsėjo 25-ąją sukako 50 metų, kai dirbu žurnalisto darbą. Prieš tai 5 metus tos profesijos mokiausi. Mokiausi TV žurnalistikos, o tapau laikraštininku. Ta pusė amžiaus prabėgo vienu įkvėpimu. Gal yra ir kitų darbų, kur diena susijungia su naktimi, ir net nepastebi kaip keičiasi paros, savaitės ir mėnesiai.
Į žurnalistiką pakliuvau atsitiktinai (su mokykliniu aukso medaliu ėmė bet kur), ir tuo džiaugiuosi. Mūsų revoliucijų ir permainų dešimtmečius stebėjau iš arti ir per pagrindinius liudininkus – žmones. Daug kolegų tokios sukakties nesulaukė – prasigėrė ar turėjo kam perdidelius įsipareigojimus. Tarptautiniai profesijos reikalavimai – objektyvumas, trys tarpusavy nesusiję šaltiniai, redakcinė nepriklausomybė, teisė atsisakyti rašyti – atėjo vėliau. Ir… per vėlai. Atėjo, kai profesinė žiniasklaida Lietuvoje žlugo.
Kai matai žurnalistą, reklamuojantį koldūnus, norisi šaukti, kad tai uždrausta profesinės etikos kodekso. Kai matau aiškiai iš šalies apmokamą kolegą, turi aiškinti, kad reikia greta parašyti – kas jam sumokėjo. Kai matai visuomeninės TV kanale tik vieną nuomonę – mintyse rašai komisijai, kad tokiam kanalui nutrauktų finansavimą.
Norisi šaukte šaukti, kad neliko net profesinės žurnalistų sąjungos, nes nėra nė vienos kolektyvinės sutarties, niekas nekovoja už žurnalistų teises, o patį žurnalisto vardą leidžiama naudoti bet kam.
Spaudos šeimininkų finansinė visagalė, noras tik pirkti jaunus, neišsilavinusius vaikinus ir merginas (kam galima įsakinėti) sužlugdė paskutinius profesionaliai leistus laikraščius, o žurnalistiką iš kultūros sferos pavertė korupcijos lauku.
Taip, su pustrečio milijono lietuvių, kritusia paklausa objektyviai tiesai, žinioms ir analizėms rimta spauda tarsi jau nereikalinga. Esam virtę dideliu bažnytkaimiu, kuriam kito kaimo patirtis jau nereikalinga. Pernai, kai pasidžiaugiau, kad jauna lietuvaitė laimėjo Pulitzerio premiją, kolegų akyse išvydau nebylų klausimą – kas tas Pulitzeris? Gal koks žydas? Vien tas klausimas sako viską – kur mes einam.
