Mintys, kurios nebuvo pasakytos partijos suvažiavime
2009 03 17
Gerbiami bendražygiai, aš neturiu iliuzijų būti teisingai suprastam, bet jaučiu pareigą paaiškinti, kas privertė taip pasielgti. Ir ne tik mane.
Nebūčiau šio laiško rašęs, jei ne Algirdo pastovus kaltinimas, jog visa tai įvyko tik todėl, kad “pridėjome į kelnes”……
Labiausiai gaila, kad išėjo žmonės – partijos programos kūrėjai Č.Grencevičius ir prof. S.Arlauskas. Jie – partijos ideologijos tėvai, neminint tų, kurie prisidėjo kuriant partiją, bet taip ir netapo tikraisiais nariais. Tačiau svarbiausia – idealistai, be kurių visuomeninis darinys (o tokia yra partija) egzistuoja trumpai. Kaip bebūtų svarbi materialinė pusė, pasaulį veda pirmyn idealizmas.
Prie partijos ištakų su šiais žmonėmis patekome skirtingais keliais ir skirtingu laiku. Aš mačiau pirmuose susirinkimuose prof.B.Genzelį, istoriką G.Mitrulevičių, tikrai gerbiamus disidentus ir t.t. Aš tikėjau, kad visi jie kartu su A.Paleckiu ir sudarys pagrindinį smegenų branduolį. Puikus jaunimas: Povilas Žarnauskas, Agnė Chšanauskaitė ir visada nuoširdi ir be galo darbšti Vilija Grigonienė. Negaliu nepaminėti amžino tiesos ieškotojo ir puikaus kolegos A.Zaliecko.
Sutikau ir tokių asmenybių, kurios kėlė daugiau klausimų nei atsakymų. Tačiau turėdamas ne vieną dešimtmetį pralėkusių metų už savo pečių, negaliu savęs priskirti prie angelų, todėl ir kitus smerkti maniau neturintis teisę.
Visa tai buvo pradžia: puikus pirmasis suvažiavimas, nuostabūs sveikinimai, linkėjimai ir tikėjimas ateitimi.
Mano indėlis į partijos kūrimą ir jos augimą yra kuklus. Tai lėmė objektyvios priežastys.Labiausiai – stoka lėšų.
Nelaikau savęs kokiu nors išskirtiniu. Dėkingas žmonėms, kurie patikėjo manimi ir buvau paskirtas pirmininko pavaduotoju. Aštuonis mėnesius galėjau stebėti partijos raidą iš arti.
Prieš aptardamas požiūrių skirtumus, labiausiai įtakojusius mūsų apsisprendimus, turiu atsakyti į pirmininko kaltinimus, nuskambėjusius suvažiavime: ”veikimas prieš kitą partijos narį”.
Savaitę prieš suvažiavimą mano, S.Arlausko ir Č.Grencevičiaus iniciatyva susitikome su partijos pirmininku pokalbiui. Aš pasakiau abejones dėl galimo A.Pociaus kandidatavimo. Didžioji dalis informacijos buvo gauta iš ”Karšto komentaro” redaktorės G.Gorienės ir kitų partijos narių.Neturėjome jokio pagrindo netikėti jais.Toje informacijoje buvo ir tokie teiginiai, kad”1989 metais kuriant bendrą Lietuvos – Švedijos įmonę (TSRS laikai) reikėjo gauti palaiminimą iš tam tikrų struktūrų”, kad “artimiausiu laiku mūsų minėtas kolega kartu su dar vienu partiečiu gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn už A.Macaičio šmeižtą” ir kt. Tuo pačiu mes išsakėme nuomonę, kad partiją vis labiau įtakoja A.Pociaus žmonės, kurių daugumą riša tarpusavio giminystės ar pavaldumo saitai. Kad mums kelia nerimą partijos finansavimo klausimai ir kt. Dėl to suabejojome tikslingumu kelti kandidatą į Prezidentus.
Po dviejų dienų vyko partijos Prezidiumo posėdis, kuriame pasidarė aišku, kad visi mūsų nuogąstavimai perduoti oponuojančiai pusei. Prezidiumas virto kaltinimų lavina ir teko pasijusti didžiausių nusikaltėlių vaidmenyje.Patirti grasinimus. Labiausiai kėlė nuostabą tai, kad citatos iš mūsų buvusio pokalbio – labai tikslios.Atmintis taip neužrašinėja.
Nėra ko slėpti, suvažiavimo ryte mes buvome susitikę “Karšto komentaro” redakcijoje, kalbėjomės, kaip turėtume elgtis po tokio prezidiumo posėdžio…Ar reikėjo visa tai pasakyti partijos nariams? Tai neturėjo prasmės, nes mes nekėlėme sau skaldytojiško uždavinio.
Česlovas pareiškė pasitraukiąs iš partijos, ir mes bandėme jį atkalbėti. Aš pareiškiau norintis atsistatydinti iš visų pareigų, bet partijoje likti. Gorienė mus visus atkalbinėjo.Ar žinojo ji apie ruošiamą “apsivalymą”? Nežinau.Visada noriu tikėti, kad žmonės yra padorūs.
Sutarėme, kad kiekvienas sprendžiame patys, o bendrą pareiškimą perskaitys Arlauskas.
Jūs puikiai žinote, kas vyko toliau… Aš noriu pabrėžti, kad atmetu visus kaltinimus, nes, mano galva, veikimas prieš kitą partijos narį – tai jo žeminimas viešoje erdvėje. To mes nedarėme ir neįtakojome skyrių, o visa tai pasakėme pirmininkui.
Gaila, kad daugelis mūsų bendražygių, besiklausydami šlovinimų tavo, Algirdai, adresu, liko nesupratę, kas įvyko.
Nieko nėra baisiau už melą savo žmonėms. Ar tai, kad dalis partiečių pasiūlė mano kandidatūrą į Prezidentus, yra destrukcija?
Algirdai, kodėl atsisakant kelti prezidento kandidatūrą suvažiavime mes buvome apkaltinti?
Statutas numato, kad kandidatą į prezidentus gali iškelti tik suvažiavimas. Suvažiavimo data, jei aš neklystu, buvo patvirtinta dar sausio mėnesį. Niekas nesiūlė anksčiau sukviesti tarybą ar suvažiavimą, todėl teiginys, kad „siūlant mano kandidatūrą į prezidentus buvo įvesta destrukcija, o tai labai sumažino laiką parašų surinkimui” – melas. Alvydas Pocius visai dėl kitokių priežaščių atsisakė balotiruotis. Tu tai žinai.
Ir pagaliau – nuo ko visa tai prasidėjo?
Nedalyvavau pereitų metų pabaigoje vykusiame tarybos posėdyje dėl objektyvių priežasčių, tačiau priimtus sprendimus gerai žinojau. Tada mes rimtai diskutavome apie galimybes suvienyti kairiojo flango (o gal ir centristines) partijas ir iškelti visų tų jėgų bendrą kandidatą į Prezidentus. Profesorius Arlauskas labai rimtai ir aktyviai ėmėsi darbo.Štai prieš mano akis guli jo pasiūlytas ir partijos prezidiume svarstytas “Veiklos planas”, jam buvo pritarta. Ar aš bei kiti turime nebepasitikėti savo akimis, ausimis ir atmintimi?
Niekada nesutiksiu, kad viena jėga, nors ir kokia ji būtų galinga, yra geriau nei kuo didesnė vienybė.Nieko nepavyks nuveikti pozityvaus, jei kairieji liks susiskaldę.Tik susivienijus galėjome sudaryti galingą darinį ir pabandyti užgožti tą partiją, kuri save vadina socialdemokratine. Puikiai supratau, jog tai bus sunkus ir ilgas procesas, kito kelio nemačiau ir nematau.
Kairiųjų judėjimo perspektyva glūdi šios problemos sprendime. Kam pavyks, tas ilgam turės prisiimti valstybės valdymo ir atsakomybės pareigas.
Šioje vietoje stabtelėkime ir pamąstykime apie kairumą ir Lietuvą.
Tokia kairumo politika, kokią mes stebime Lietuvoje – neturi ateities. Dvidešimt metų kairieji buvo tapatinami su praeitimi, okupacija, tremtimis ir Komunistų partija. Ši sėkla sudygo ir suvešėjo Lietuvoje, nes propagandinė mašina tai piešia stalinizmo spalvomis.Jei atsiranda idealistai, skelbiantys kairumo idėją kaip socialinės solidarizacijos pamatą, jie vaizduojami rusų penktąja kolona. Didžioji dalis gyventojų, nors ir pritardami socialinio teisingumo paieškai, dėl šventos ramybės kratosi kairumo, nes juos valdo baimė.
Beveik aštuonerius metus LSDP vykdyta vidaus ir užsienio politika, klaidingas požiūris į ekonomikos raidą globalizacijos šviesoje, baimė ir susitaikėliškumas, pagaliau kirkilizmas, sudavė papildomą smūgį.
Turiu pripažinti, kad mums oponavusi pusė, kasdien tau suokdavusi giesmelę, kad esame ‘socialdemokratų projektas”, dalinai buvo teisi.
Mes buvome ir liekame socialdemokratiškų vertybių šalininkai. Ne kirkilų, brazauskų ar kitokių, bet socialdemokratinių vertybių. Nenoriu plačiau apie jas kalbėti. Dalis jų surašyta “Fronto”programoje. Pats “Frontas” yra nesąmoningas, kvailos, socialdemokratais save vadinačios partijos veiklos išdava. Gal todėl oponuojanti grupė mus taip įvardino, kad esame nuėję gerą gyvenimo tarpsnį ir nebeieškome vienadienės naudos? Gal mūsų patirtis sako, jog tautai dabar labiausiai reikalingas tikėjimas ir vienijantys idealai? Gal todėl, kad mes kalbame, jog tauta neis paskui radikalus, nes istorijos vingiuose visada jų vengė,o gal specialiai, kad supriešintų mus?
Aš turiu savo atsakymą, ir ateitis parodys, ar esu teisus.
Kairiųjų judėjimas gali būti prasmingas tik kantriai ir ilgai dirbant. Kasdien konsoliduojant jėgas, bendradarbiaujant. Ir, svarbiausia, sugebant rasti raktą Lietuvos inteligentijai. Paskatinti juos atsikratyti baimių ir stoti tokio judėjimo priešakyje.
Algirdai, apsižvalgyk aplinkui, kiek jų liko?
Taip, jie sudėtingi. Įtarūs. Reikalaujantys, mėgstantys kaip šachmatų lentoje dėlioti problemas, ieškant jų sprendimo būdų.Taip, jie sunkiai eina į eitynes, mitingus, sugalvotus piarus, bet jie yra ta jėga, kuri atsako į klausimus: ką, kaip ir kodėl? Be šių atsakymų ėjimas pirmyn nėra perspektyvus.
Atsimeni, aš tavęs klausiau: ”Ko mes siekiame? Politinės sistemos pasikeitimo ar esamos padailinimo?”.Šis klausimas nėra retorinis – nuo jo priklauso viso judėjimo esmė.
Kapitalizmas yra seniai susiklosčiusi santvarka, paremta pelno siekimu ir kapitalo kaupimu. Tiksliau – vienų apiplėšinėjimu, kitų – turtėjimu. Šiuo segmentu remiasi visos ekonomikos judėjimas.Vartotojiškos ekonomikos. Plėšikiškos ekonomikos. Norint sumažinti socialinę atskirtį, sukurti socialiai teisingą gerovės valstybę, reikia nebijoti deklaruoti viešoje erdvėje siekius keisti neprigijusį Lietuvoje politinį valdymą. Aš nekalbu apie buvusios valstybės sistemą. Aš kalbu apie alternatyvą dabartinei sistemai, kuri, deklaruodama demokratijos principus, tikrovėje sukūrė antidemokratinį režimą.Tik tada, kai mes turėsime ką pasakyti žmonėms, o jie supras mūsų siekiamybes, galime tikėtis teigiamo rezultato kovoje su konservatorišku pseudopatriotizmu ir iškreiptu socialdemokratijos įvaizdžiu.
Deja, partijoje nugalėjo kitoks požiūris. Tebedeklaruodami sveikas socialdemokratų programines nuostatas, jūs siekiate vieno: bet kuria kaina įsibrauti į valdžios olimpą.Tas siekis ir naudojami būdai – nieko naujo.Tai jau buvo.
Mes dažnai padiskutuodavome, kas būtų, jei partija būtų patekusi į naujai išrinktą Seimą?Ar atrodytumę geriau už valinskiečius? „Aklas aklą vesdamas įkrenta į duobę”. Todėl šiandien apgailėtinai atrodo kažkada galingos jėgos, kaip, pvz., Naujoji sąjunga, Darbo ar “Tvarka ir teisingumas” partijos. Kiekviena jų buvo sukurta siekiant ribotos pertvarkos ir naudos nedidelei grupei žmonių.
Buvau pasiruošęs baigti šį rašinį, nes manau, kad mūsų nesutarimai nėra svarbūs likusiems bendražygiams, tačiau perskaičiau interviu “Laisvame laikraštyje”….. Tai tik dar vienas bandymas drąsinti save ir nesakyti tiesos, tai parodo tavo silpnumą. Manau, kad jau suvokei, jog tampi marionete kitų užmačioms pildyti, ir tavo likmas priklauso nuo aplink besisukiojančių. Tavo teisė yra rinktis ir ja pasinaudojai.Neturiu teisės ir nenoriu smerkti.Galiu palinkėti tik sėkmės, nes nesu tas, kuris neklysta.
Tenorėčiau pridurti: kiekvienas save gerbiantis žmogus prieštaraus, kai Prezidiumo posėdis slaptai įrašinėjamas, kai akivaizdu, jog vienos partijos grupuotės interesai tampa visos partijos interesais, kai skelbiama ideologija tampa tik priedanga siekti valdžios, kai dalis Prezidiumo narių nebegali pasakyti savo nuogąstavimų net partijos pirmininkui, kad bandytų suvienyti ir stiprinti partiją. Šis sėdi kaip kilbukas (atleisk) nuleidęs galvą ir tyli, o kai siūloma susodinti oponuojančias grupes prie stalo ir pabandyti rasti sąlyčio taškus, atsakoma: „Gal jūs patys pasiprašykite pas A.Pocių arbatos išgerti”. Tada jau nebesupranti, kuris iš jūsų yra tikrasis partijos pirmininkas. Rinkome juk tave.
Žinau, kad dar ir šiandien nesibaigė “raganų medžioklė”. Visi tie, kurie su mumis artimiau bendravo, laikomi nepatikimais. Numatyta keisti atskirų skyrių vadovus ir kt.
Nusiramink, Algirdai, niekada nesiekiau tavo kėdės. Pasitraukiau ramiai ir tyliai, kai galutinai įsitikinau, jog esu nepageidaujamas.
Tačiau ir šiandien tebejaučiu kaltę, kad pasitikėdamas žmonių padorumu, garsiai nekalbėjau apie tas problemas, ne viską padariau, per vėlai suvokiau, kad partija pasuko ne tuo keliu.
Mūsų diskusija nesibaigė. Mes tikrai susitiksime politiniame lauke ateityje ir gyvenimas parodys, kuris buvome teisus.
O visiems partijos “Frontas” nariams dar kartą linkiu sėkmės, tikėjimo ir vilties. Visada buvau ir lieku atviras bendravimui ir pokalbiams.
Pagarbiai,
Buvęs partijos “Frontas” pirmininko pavaduotojas
V.Mikalauskas
2009 05 01
P.S. Neišsiunčiau šio laiško. Dabar gailiuosi, nes paskutiniai įvykiai partijoje parodė, kad buvome teisūs. Dabar jau reiktų kalbėti apie tai, ar partija apskritai beturi kokią nors ateitį?
Tegu šis laiškas pasiekia jus nors ir po poros mėnesių, o apie galimybes „Frontui” atgimti – kita tema. Šiandien dar kartą galiu palinkėti sekmės, susitelkimo, kantrybės ir ryžtingumo. Padėties be išeities – nebūna.
Jei galėčiau, Algirdai, tai “atšventinčiau” (vietoj tėvo) gera beržine rykšte, nes pastatei ant bedugnės krašto savo politinę karjerą ir partijos ateitį.
Partiją sukurti – ne malkų rietuvę sukrauti. Greitai tik zuikis vaikus daro, todėl akli gimsta.
Nuoširdžiai linkiu tau sekmės ir atmerk akis.
Pagarbiai,
V.Mikalauskas
