Šalto kambario tylą perplėšė kūdikio verksmas. „Kad tik nebūtų susirgęs?”, – išsigando jauna mama, ir atsikėlusi, ėmė supti vaikišką lovytę. Kai vaikas nurimo, moteris užžiebė žvakę ir, užkūrusi krosnelę, išėjo į virtuvę. Netrukus melsvi dūmai kyštelėjo savo liežuvius pro daugiabučio namo balkoną iškišto kamino kraštą.
Iš miego pakirdo ir vyriškis. Reikėjo keltis gerokai anksčiau, nes kelionė į darbą pailgėjo visa valanda – dėl elektros stygiaus nebevažinėjo troleibusai. Jis žinojo, kad šiandien dar reikės rasti malkų, nes vakar suskaldė paskutines. Gerai būtų nusipirkti ir žibalinę lempą, nes vyresnioji dukra, ruošdama pamokas, netyčia apvertė žvakę ir apsidegino ranką.
Apie benzininį elektros generatorių jauna šeima net nesvajojo – visus pinigus kaip koks smakas surydavo banko paskola už butą. Gerai, kad kol kas pavyko susitarti dėl palūkanų mokėjimo atidėjimo. Žinoma, galbūt galima ieškoti kokio pigesnio automobilinio akumuliatoriaus, ir kaip brolis, vežioti jį į darbą pakrauti: vis šviesiau namuose būtų. „Nieko, kad tik žiemą išgyventume, balandyje jau ir šilčiau pasidarys, ir dienos ilgesnės bus, tamsa pasitrauks. Jeigu įmonę visai uždarys, vasarą vis lengviau bus – gal Dievas duos uogomis ir grybais derlingus metus. O fabrikėlį mūsų tai tikrai uždarys, nes kas šiandien baldus pirks, kai visiems malkų reikia”, – mintijo vyriškis, stengdamasis prietemoje neužkliudyti vaiko lovytės.
*******
Brangūs kongreso delegatai! Gerbiamieji svečiai! Mielieji partijos bendražygiai!
Tai ne ištrauka iš kokio nors literatūros kūrinio. Toks gali būti Lietuvos vaizdas lygiai po metų. Galbūt net ir niūresnis. Nes šalyje tada bus ne įprasta, bet energetinė žiema. Žinoma, galima karčiai pasidžiaugti, kad ne atominė… Tačiau ta žiema bus susijusi su atomu, nes jau bus uždaryta Ignalinos atominė elektrinė, nauja nepastatyta, o galimybės pirkti elektrą ir ją gauti iš aplinkinių valstybių bus smarkiai apribotos.
Lietuva nesugebės pati jos pasigaminti tiek, kiek mirtinai reikės, nes niekas nebus užsakęs ir papildomų dujų kiekio. Nesudarytos sutartys dėl elektros tiekimo. Nesukauptos mazuto atsargos. Nesukauptas lėšų rezervas kuro ir elektros pirkimui. Nėra dujų saugyklos, suskystintų dujų terminalo. Elektros importo galimybės iš šiaurės šalių apribotos iki 90 megavatų. Vadinamoji Smolensko susikirtimo sekcija, per kurią perduodama elektra į Lietuvą ir Baltarusiją tam tikrais laikotarpiais yra maksimaliai apkraunama, todėl ribojami elektros perdavimo srautai. Nėra ir dar ilgai nebus jungčių su Lenkija ir Švedija. Nauji pajėgumai elektros gamybai Elektrėnuose atsiras tik 2012 m. pabaigoje. Atominio kuro saugykla nepastatyta. Kaip mes uždarysime atominę, jeigu iš reaktoriaus nebus galima išimti branduolinio kuro kasečių?
Tad mano nupieštas vaizdas iš 2010 metų Lietuvos žiemos gal ir šiek tiek sutirštintas, bet pakankamai realus. Mes esame čia šiandien pirmiausiai dėl to, kad susitartume, ką ir kaip turime padaryti, kad sušvelnintume ekonominės krizės pasekmes, o jai pavymui Lietuvos neužgultų dar ir sunki energetinė krizė.
Mielieji,
Praėjo lygiai vienuolika mėnesių nuo praėjusio mūsų kongreso. Per tą laiką svarbūs įvykiai ir pasaulyje, ir Lietuvoje keitė vienas kitą. Vienas iš tokių –Seimo rinkimai. Apie juos jau ne kartą kalbėjome ir partijos tarybos, ir valdybos posėdžiuose.
Rinkimų į Seimą kampanija buvo pakankamai sunki ir įtempta. Manau, kad iki šiol kartais savęs klausiame: ar padarėme viską, kad pasiektume daugiau, ar sugebėjome tinkamai rinkėjams paaiškinti mūsų siekius, juos įtikinti? Kaip ten bebūtų, noriu nuoširdžiai padėkoti kiekvienam iš Jūsų už pastangas ir įdėtą darbą.
Ir rinkimų kompanijos metu sakėme, ir dabar matome, kad konservatoriai nėra ta partija, kuri tinkamai atstovautų Lietuvos žmones. Po fiasko patyrusių „švarių rankų” konservatorių valdymo mūsų Tėvynė buvo atsidūrusi krizėje ir konservatorių niekas neprisiminė aštuonerius metus. Gal po šiandienos sprendimų, kai jie, tarsi purvinomis kojomis per baltą sniegą perėjo per žmonių lūkesčius ir galimybes, jas paprasčiausiai sutrypdami, konservatoriai bus užmiršti aštuoniems dešimtmečiams?
Gerbiami kongreso svečiai ir dalyviai,
Mūsų kongresas vyksta likus tik kelioms dienoms iki vasario 16 –osios. Datos, kuri itin svarbi ir brangi kiekvienam lietuviui. Daugiau kaip prieš devynis dešimtmečius Lietuvos didžiavyriai, nebijau juos pavadinti būtent šiuo žodžiu, sumūrijo Lietuvos nepriklausomybės pamatą. Ant jo šiandien mes statome valstybę – savo namus.
Kiekvienas iš mūsų turime statinį, kuriame gyvename. Kas butą, kas namą mieste arba sodybą kaime. Tai materialūs, apčiuopiami daiktai, pinigais įvertinamas turtas. Bet žmogus privalo turėti ir kitus, dvasinius namus. Jie vadinami Tėvyne. Vardan jos mūsų gentainiai kovėsi ugnimi ir kalaviju, ėjo į miškus ir lenkė nugaras svetimiems tremtyje toli nuo Lietuvos.
Kokie šie Tėvynės namai turėtų būti šiandien?
Verkiant reikia, kad Tėvynės Lietuvos namuose būtų mažiausiai keturios laisvės: žodžio laisvė, tikėjimo laisvė, laisvė neskursti ir laisvė nebijoti. Čia aš perfrazavau vieno garsaus politikos veikėjo, Amerikos prezidento Franklino Ruzvelto žodžius.
Šios keturios laisvės, mano supratimu, yra valstybės statybos cemento sudėtinės dalys. Būtinos dalys. Nes jeigu truks bent vienos, mes nesukursime tikros valstybės. Tokios, apie kurią kalbame jau ne pirmi metai – stiprios, įtakingos ir turtingos gerovės valstybės.
Manau, kad pirmojo iš keturių mano paminėtų būtinų dalykų Tėvynės namuose neturime jau keletą, o gal net keliolika metų. Mes nebeturime žodžio laisvės. Lietuva turi tik jos iliuziją. Kai laisvai leidžiama reikšti tik tas mintis, kurios naudingos ir reikalingos tik valdžios žmonėms bei juos valdantiems magnatams ir oligarchams.
Mes turime stovėti laisvo žodžio sargyboje. Nes be žodžio laisvės nebus valstybės. Ar mes norime tik teritorijos? Apirusių prosenelių, senelių, tėvų ir pagaliau, mūsų kartos, krauju lipdytų valstybės pamatų, iš kurių laisvo žodžio plytas bus ištraukę valstybės vagys?
Privalome neleisti, kad taip atsitiktų. Nes po to, kai jie atims laisvę pasakyti tiesos žodį, Lietuvos žmonės nebeteks ir teisės laisvai mąstyti.
Kol ją dar turime, pabandykime rasti atsakymą į vieną klausimą. Kodėl kasmet nuo 1990 metų Lietuvos žmonėms sukuriant vis didesnę bendrojo vidaus produkto dalį, šalyje vis daugiau žemiau skurdo ribos gyvenančių valstybės piliečių? Protu sunkiai suvokiamas paradoksas: šalies ekonominė galia augo, bet jos žmonės vis labiau skurdo. Bendrasis vidaus produktas nuo 3 milijardų litų 1992 metais padidėjo iki 90 milijardų 2007 metais, tačiau šiandien mes turime beveik 700 tūkstančių Lietuvos piliečių gyvenančių žemiau skurdo ribos. Tai kas penktas valstybės žmogus.
Taigi, ar mes turime laisvę neskursti? Ne, neturime. Lietuva nuolat skurdinama. Žmonių sukurtą turtą Lietuvą valdžiusių ir valdančių dėka į savo rankas perima apsukrūs vertelgos. Kai nebeliko turto, vertelgos politikoje ir greta jos nusprendė nusavinti dalį pajamų, kurias žmonės gauna iš darbo. Savaitę paskaičiavo, per naktį Seime nusprendė. Tokio sprendimo rezultatai – gerokai šoktelėjusios kainos ir skurdinama Lietuva.
Laisvę neskursti iš mūsų atima ir monopolininkai energetikoje, šilumos ūkyje, prekyboje bei bankuose. Jie skurdina mus, didindami kainas ir prekių antkainius, paskolų palūkanas.
Jokia valdžia negali būti panaši į patiltės plėšiką. Nesvarbu, kad ji vilki geresniu kostiumu ir turi aukštąjį išsilavinimą. Kuomet valstybė atstovauja tų monopolininkų interesus, ji nedaug kuo skiriasi nuo elementaraus gatvės plėšiko, kurio tikslas – jus apiplėšti.
Trečiasis dalykas, būtinas valstybei ir jos žmonėms – tikėjimo laisvė.
Ar ji šiandien pakankamai užtikrinama kiekvienam šalies piliečiui? Tikėjimo laisvė taip pat reiškia ir galimybę abejoti. Valdžios institucijos įtikinėja mus, kad tokie drastiški sprendimai būtini Lietuvą gelbstint nuo krizės. Netikintys ir abejojantys iš karto priskiriami partijoms, kurios neva siekia revanšo po pralaimėtų rinkimų, išvadinami užsienio specialiųjų tarnybų įrankiais, o kokiam žinomesniam žmogui jaunuolis iš vieno valstybės departamento ateina paaiškinti, kuo jis turėtų mažiau abejoti, bet labiau tikėti.
Laisvė nebijoti. Šiandien laisvę nebijoti Lietuvoje pakeitė garantuota rizika ir beveik garantuota galimybė netekti darbo siekiantiems tos laisvės. Vieniems ta laisvė išmušama rimbu, kiti nuo jos atpratinami meduoliu.
O kokią valstybę ir jos valdžią turime šiandien?
Valstybę, tarsi žirnį ant Rytų – Vakarų greitkelio, ridenamą tai iš vienos, tai iš kitos pusės atlekiančio vėjo gūsio. Valdžios pareigūnus, prioritetu pasirenkančius kitų valstybių, bet ne Lietuvos piliečių interesus. Politikus, tarnaujančius transnacionalinių kompanijų interesams. Valstybę, kurios finansai valdomi iš Skandinavijos bankų. Įstatymus, kurių apie keturi penktadaliai priderinti prie Europos Sąjungos reikalavimų, o ne Lietuvos piliečių interesų.
Turime tik teritoriją – nes mūsų energetika priklauso nuo Rytų, o užsienio politika – nuo Vakarų. Na, o po nesenų įvykių prie Seimo jau turime ir valdžią, šaudančią į savo piliečius. Kol kas tik guminėmis kulkomis.
Lietuva gąsdinama krize. Kasdien ir metodiškai. Neva drastiški sprendimai neišvengiami, nes reikia gelbėti Lietuvą. Ją iš tiesų reikia gelbėti. Bet nuo konservatorių ir jiems pritariančių Vyriausybės. Nes jeigu ji sugebėjo priskaldyti tiek malkų per du mėnesius, tai kiek prikapos dar per penkis?
Mojuodama kovos su krize kirviu ir engdama labiausiai pažeidžiamus socialinius sluoksnius, šiandieninė valdžia ir valdininkija toliau tunka.
„Jei ne mūsų galioje išvengti krizės, tai mūsų valioje padaryti, kad ji būtų lengvesnė, kad laimingai ją pakeltume. Visų pirma reikia vaduotis savo gerąja valia. Su tokia valia ir tyra širdimi dirbti geriau ir daugiau, nekaip ligšiol kad buvo dirbama. Čia turi eiti pavyzdžiu visas vyriausybės aparatas. Gal niekuomet taip netinka, kaip sunkesniu metu, taigi dabar atminti, kad teisingumas yra valstybės pagrindas”, – kalbėdamas per radiją penkioliktųjų Nepriklausomybės metinių proga 1933 metais sakė Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Kalbėjo, tarsi žiūrėdamas į šiandieną.
Mielieji,
Ką mes, kaip politinė partija, turime daryti esant tokiai situacijai Lietuvoje?
Partija Tvarka ir teisingumas jau pasakė, kad šiandieninė valdžia turi atsistatydinti. Šiandien pakartodami tai dar kartą, mes sakome, kad esame pasirengę pakeisti Lietuvos žmones engti nusiteikusią valdžią.
Mes turime parengtą antikrizinių veiksmų programą, kurios šerdis – nauji įstatymai bei teisės aktų pataisos. Tokios, kurios ne skurdintų eilinius žmones, smaugtų smulkų ir vidutinį verslą, bet sudarytų normalias sąlygas išlaikyti ir plėsti verslą, savo protu ir darbu užsidirbti normalias pajamas. Mes turime neatidėliotinų veiksmų ir priemonių planą, kad iš krizės Lietuva išeitų ne tik su mažiausiais nuostoliais, bet dar netgi sustiprėjusi.
Atrodo, utopija. Tikrai ne – tik reikia ryžtingų veiksmų. Mes turime veiksmų planą, kurio galima imtis nieko nelaukiant.
Pirmasis iš tokių veiksmų – nedelsiant įkurti nacionalinį banką, į kurį būtų pervestos visos valstybinių institucijų bei įstaigų sąskaitos. Šiandien mes turime pripažinti, kad šalies taupomojo banko privatizavimas, reikalaujant Tarptautiniam valiutos fondui, buvo klaida. Ji sudarė prielaidas Lietuvoje įsitvirtinti ir savo sąlygas diktuoti užsienio bankams.
Kitas būtinas veiksmas – bankams tam tikrą laikotarpį turi būti taikomas moratoriumas atimti paskolų negalinčių mokėti žmonių įkeistą turtą. Suprantu, tai nebūtų malonus sprendimas bankams, bet jis gali būti neišvengiamas, jeigu nenorime, kad daugiau kaip šimtas tūkstančių namų ūkių netektų stogo virš galvos. Ir kita galimybė – galbūt laikinai nemokių klientų paimtų paskolų palūkanas galėtų dengti Vyriausybė arba patys bankai galėtų savo viršpelnių sąskaita tų palūkanų laikinai atsisakyti iš klientų imdami tik grąžinamų paskolų dalį.
Valstybė, nežiūrėdama bankų interesų, privalo kuo skubiau išleisti taupymo lakštus.
Siekiant įveikti krizę, reikia peržiūrėti verslo kreditavimo politiką. Būtina nedelsiant atsisakyti visų apribojimų ir draudimų individualiai veiklai ir smulkiam verslui. Reikia stiprinti valstybės valdymo efektyvumą. Jūs atsmenate, kiek buvo užsimota prieš nelegalius statinius, o nugriauta tik viena pirtis. Gal eikime kitu keliu: tegu stovi tie statiniai, bet jų savininkas privalėtų už kiekvieną kvadratinį metrą žemės neleistinoje vietoje mokėti milžiniškus mokesčius. Taip papildytume valstybės biudžetą, o jeigu neišgalėtų mokėti, nelegalų statinį nusigriautų pats savininkas.
Mokesčių sistema reikalauja iš tiesų rimtos reformos, o ne konservatoriškų vienos nakties sprendimų, po kurių visi žmonės nepatenkinti. Manau, kad mūsų partijai pats laikas prabilti apie progresinių pajamų mokesčio įvedimą. Nes tik sukūrus efektyvią ekonomiką, vienodai teisingai apmokestinus įvairias socialines grupes ir verslą, visuomenei garantuosime padorias pajamas ir aukštą gyvenimo kokybę.
Jau šiais metais mūsų laukia žūtbūtinis mūšis su Lietuvoje įsitvirtinusiomis ir savo sąlygas ir kainas visuomenei bei politikams diktuojančiomis monopolijomis. Toje kovoje turi paaiškėti, kas ką: ar valstybė įveiks monopolijas, ar sudės ginklus? Mes turime padaryti viską, kad laimėtų valstybė.
Partija Tvarka ir teisingumas visuomet pasisakė už Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko darbo pratęsimą iki technologiškai leistinų jo eksploatavimo terminų. Nes turėdami dirbančią atominę elektrinę, mes išlaikysime dar bent šiokią tokią energetinę valstybės nepriklausomybę. Bet ilgiau dirbanti elektrinė nebus panacėja nuo visų ligų ekonomikoje. Mes bent 30-40 procentų turime sumažinti energijos sąnaudas. Privalome visus energetinius resursus naudoti daug taupiau ir racionaliau.
Kiti valstybės prioritetai – investicijos į švietimą, sveikatos apsaugą, socialines sferas. Negalima šalies biudžeto problemų spręsti piliečių sąskaita. Turi veikti socialinių garantijų sistema. Nacionalinis verslas turi būti skatinamas, jam, o ne verslams iš užsienio, turi būti skiriama pirmenybė.
Mes privalome sukurti konkurencingą, nuo pasaulinės konjunktūros kuo mažiau priklausančią ekonomiką. Ją diversifikuoti, didinti gamybos efektyvumą, darbo našumą, kurti inovatyvius produktus.
Tikslas, kurį turime įgyvendinti per keletą metų – sukurti stiprią vidurinę klasę. Kuri būtų valstybės politikos bei ekonomikos kraujas ir kūnas. Valstybė turi būti valdoma žmonių, o ne užsienio bankų ir taip vadinamų „ekspertų”, virėjų ar klounų. Mes ne kartą kalbėjome apie tai, kad privalome grąžinti Lietuvą jos žmonėms. Ši nuostata išlieka mūsų ideologijoje ir jai pasiekti turėsime įdėti gerokai daugiau prakaito, negu dėjome iki šiol.
Pasaulis šiandien stebi laukinio kapitalizmo pabaigą. Lietuvoje susiklostė situacija, kuomet pusė procento turtingųjų diktuoja savo sąlygas visiems kitiems šalies žmonėms. Taip tęstis nebegali.
Partijos siekis – sukurti socialiai teisingą ir solidarią valstybę. Tai reiškia, kad partija Tvarka ir teisingumas ideologine prasme užima vietą centro kairėje.
Kita svarbi partijos veiklos kryptis – kova prieš tris slibinus: prieš biurokratiją, monopolijas, prieš energetinę priklausomybę.
Būtent šiems tikslams privalome skirti visas jėgas. Net būdami opozicijoje, turime registruoti įstatymų pataisas ir ieškoti sąjungininkų. Įtikinėti politinius oponentus, veikti tokiose aplinkybėse, kurios yra, kovoti su tais ginklais, kuriuos turime.
Mielieji,
Praėjo tik keli mėnesiai nuo Seimo rinkimų. Tik po keleto mėnesių mūsų laukia dar dveji – mano jau minėti Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai. Tiesa, šiandien Jūsų taip pat laukia ir partijos pirmininko rinkimai. Bet aš keletą sakinių norėčiau pasakyti būtent apie Europos parlamento rinkimus.
Kokie partijos uždaviniai šiuose rinkimuose?
Manau, kad svarbus dalykas – tarptautiniu mastu ginti žmogaus teises. Labai svarbu norėti ir gebėti tinkamai atstovauti mūsų valstybę Europos Sąjungos institucijose. Pirmiausiai – sprendžiant Lietuvos energetinius klausimus.
Pažvelkime į šiandieninių Lietuvos europarlamentarų veiklos „derlių”. 13 parlamentarų per 5 metus pasiūlė 4 teisės aktų projektus.Tai nepateisinamai mažai. Manau, jog ne ką daugiau padaryta ir dėl šalies energetinės nepriklausomybės.
Dalyvaudami Europos Parlamento darbe, turėsime nieko nelaukdami judinti „Via Baltikos” ir „Rail Baltikos” projektus. Privalėsime pakankamai daug įtikinėti Europos šalių verslą investuoti Lietuvoje. Mes negalime likti Europos provincija, kuria naudojasi pasaulio stiprieji. Turime gerokai stipresniais tapti ir patys. Reikėtų į bendrą klubą sujungti visų dešimties Baltijos jūros valstybių europarlamentarus bendram siekiui inicijuoti šio regiono plėtros ir bendradarbiavimo programas.
Mielieji bendražygiai,
Mūsų laukia labai sunkūs uždaviniai. Pirmasis – apjungti visus geros valios žmones, nepatenkintus šiandienine valdžia ir siekiančius geresnio gyvenimo sau ir savo šeimai. Tai būtų žygio už kitokią Lietuvą sandrauga. Susibūrę į ją, mes galime ir turime pakeisti Lietuvą.
Tie trys dalykai – kova už energetinę Lietuvos nepriklausomybę, karas prieš monopolijas ir biurokratiją – turi būti ne tik mūsų partijos, frakcijos Seime ir atstovų savivaldybėse, bet ir mūsų kandidato į Prezidentus, ir kandidatų į Europos Parlamentą veiklos gairės ir pagrindinis tikslas.
Tačiau aš manau, kad pradėti veikti turime jau rytoj. Atsižvelgiant į labai rimtas grėsmes Lietuvos energetiniam saugumui šių metų pabaigoje, aš, kaip partijos pirmininkas, prašau mūsų partijos frakciją Seime nedelsiant parengti ir pateikti įstatymo projektą dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo po gruodžio 31 dienos.
Suprantama, kad tokiam įstatymui priešinsis ir šiandieninė Vyriausybė, ir šiandieninė Seimo dauguma. Vadinasi, ji turės pasikeisti. Ir aš tikiu, kad su daugiau kaip milijono šimto tūkstančių gyventojų pagalba, kurie referendume pasakė „Taip” tolesniam Ignalinos atominės darbui pagalba mūsų partijai pavyks tai padaryti.
Tad kilkime. Mintimis, siekiais ir laisvės dvasia į kovą už Lietuvą, už kiekvieną jos žmogų.
