Remigijus Žemaitaitis
Esu priverstas rašyti, kad žmonės suprastų, kas vyksta realiai.
PREZIDENTO DRĄSA SUMUŠTI PRIEŠUS KARO LAUKE, tik juos nori mušti kitos valstybės lauke, nes savo lauke tiesiog jis ir šios vyriausybės politikai, mano asmeniniu įsitikinimu, neturi valios ir jėgos. O jos neturi, nes taip ir nesupranta, kas yra kariuomenė, kokie procesai ten vyksta. Karininkai realiai tik gauna algas, o šiknos nesugeba pakelti nuo kėdžių ir vis vaidina generolus.
Tai klausimas, vertas Tapino milijono – A NUŠAUS KAS šį ministrą ir jo kvailystes ministerijoje? Nekalbant apie nevažiuojančius Boxerius, ar, kaip sakė ministras, jie gali važiuoti, tik šaudyti ne. Gal medžiotojų bokštelį ant jų užkelti?
***
Turbūt visi mes tikėjome ir toliau tikime pasakomis apie Profesinę Karo Tarnybą (PKT) (Šiuo metu tarp PKT karių yra nemažai algininkų, kurie „dirba“ nuo 08.00 iki 17.00 val., o ne tarnauja kariuomenėje). Aš jau 6 mėn., kai mėginu iš KAM gauti informaciją apie tai, kiek tarnautojų ar darbo sutartininkų yra pakišti po PKT, tačiau beviltiška tuos skaičius gauti, nes A NUŠAUS KAS tyli – kaip ir visi tie, kurie gali būti išspirti lauk.
Katastrofos anatomija
KAM perka šarvuotas kovos mašinas „Boxer“ ir vargu, ar kas sustabdys šį projektą. Žiniasklaidoje išliaupsintos kovinės mašinos civilių akyse atrodo tarsi šalies gynybos garantas, atvirų šaltinių duomenimis, vertas 385,6 milijonų eurų. Perkamos vadinamosios PKM skyriaus (IFV-infantry fighting vechicle/liet. PKM- pėstininkų kovos mašina), PKM būrio valdymo bei PKM kuopos valdymo versijos. Tai tikrai modernios, NATO standartus atitinkančios kovos mašinos, tačiau ar tikrai yra reikalingos mūsų mažai kariuomenei, kurios pagrindinis tikslas yra šalies gynyba?
Nes pagal Prezidentus D. Grybauskaitę ir G. Nausėdą, bei paskutinius KAM ministrus taip man ir lieka neaišku, ar mes pulti Rusiją planuojam, ar nuo jos gintis? Bet, matyt, nei man, nei jums nesuprasti, nes tradiciškai generolai nori pasirūpinti savo, vaikų ir anūkų ateitimi.
Problemų šalyje daug įvairiose srityse, todėl turimos lėšos turi būti panaudojamos ypač atsakingai. Šalies gynyba, remiantis LR Konstitucija, yra visų piliečių pareiga. Pagrindinis faktorius sėkmingai šalies gynybai yra ir visada bus jos žmonės, piliečiai, kurių parama kariuomenei ir kitiems aktyviems šalies gynėjams bus ir visada buvo kertinis dalykas. Kuomet valstybės kūnas ir dvasia negaluoja, jokie ginklai nepadės. Tad, mano nuomone, šiuo metu išleisti didelį kiekį biudžeto lėšų skirtų gynybai, perkant naujausias kovos mašinas, nėra labai racionalus sprendimas karine prasme. Investuojame į brangią įrangą pamiršdami žmones. Čia labiau moralinis klausimas ir, mano nuomone, tikriausiai greitai sudaužytų į šipulius „rimtais“ argumentais valdančiųjų gynybos ekspertai. Nieko tokio – galime pasigalinėti. Turiu dar vieną argumentą – kovinės mašinos „Boxer“ tinkamumas šalies gynybos kontekste, nekalbant apie jau išlindusius techninius nesklandumus.
Taigi, ar „Boxer‘tikrai jau tokia tinkama kovos mašina Lietuvai? Mano atsakymas yra – ne.
Pirmiausia, kovinė technika, tokia kaip „Boxer‘iai“, tankai ir savaeigės haubicos, šiuolaikiniame mūšyje yra bevertės, jeigu nėra bent jau pariteto (lygybės) ore ir pirminis pavojus tokiems vienetams yra daugiau iš oro ir artilerijos, ko, savaime aišku, mūsų galimas priešininkas, nebijokim pasakyti – Rusija, turėtų į valias šiame izoliuotame fronte.
Čia vėl gynybos ekspertai oponuos man sakydami, jog mes NATO nariai ir turime sąjungininkus, gebančius mums suteikti paramą iš oro ir galimai priešlėktuvinę gynybą. Klausimas, kiek tos paramos mes gautume, turint omenyje, jog prieš tai sąjungininkų oro paramai tektų įveikti Kaliningrado A2AD (Anti Access Area Denial) gaubtą? Ar visa tai nėra tarpusavyje susiję? Juk tam, kad pastatyti namą, reikia pakloti pamatus – šiuo atveju mūsų pamatu tampa priešlėktuvinė gynyba – išjungti priešo galimybę veikti mums virš galvos.
Jau dabar kalbama aukštuose NATO sluoksniuose, jog tikrai ne visos šalys būtų linkusios ginti Baltijos valstybes agresijos atveju. Argi tai nėra pakankamas pavojaus ženklas, jog, tikėdamiesi geriausio, turėtume ruoštis blogiausiam? Tad likę vieni mūšio lauke turėsime mažai naudos iš modernios kovos mašinos.
Svarbiausias argumentas yra LOGISTIKA. Kiek kainuos „Boxerių“ eksploatacija, remontas, kuras taikos ir konflikto metu čia Lietuvoje? Kiek papildomai reikės transporto priemonių kurui bei atsarginėms dalims pristatyti? Be abejo, bus reikalingos remonto-evakuacinės mašinos. Didžiulės išlaidos tokiai mažai šaliai ir kariuomenei, ar ne?
Ir galiausiai, galima alternatyva visam šitam atgyvenusiam kariniam gigantizmui – turimos gyvosios jėgos išsklaidymas ir mažų padalinių taktikos panaudojimas yra efektyvios gynybos „mažo prieš didesnį“ būdas. Šiuo metu mes ruošiamės gynybai pagal priešininko primestas taisykles. Kariuomenės generolai kalba apie šarvuotą kumštį – „Geležinio Vilko“ brigadą. Manau, jog oponentas trina rankomis, nes mes kuriame labai aiškų ir visoms jo turimoms priemonėms – artilerijai, aviacijai ir tankams – pažeidžiamą taikinį. Čia, mano nuomone, mums vertėtų pasiremti istorija – kad ir legendomis apipintą, bet šiandieną duodančią labai gerą patarimą – Dovydo ir Galijoto kova – mažesnio ir silpnesnio prieš didesnį ir stipresnį. Būdami mažesni ir silpnesni privalome galvoti, kaip išgyventi ir nugalėti. Savo kariuomenę turime kurti taip, jog nesudarytume priešininkui aiškaus ir atsiperkančio taikinio. Pradėti reikia nuo tinkamo karių paruošimo ir edukavimo šiuo klausimu.
Jo arsenale turi būti lengvieji priešpėstiniai ir prieštankiniai ginklai (ką jau turime), bei naktinio, šiluminio matymo bei taikymosi prietaisai (ko mums dar labai trūksta). Tik tokiu būdu būsime pripažinti ir galėsime save laikyti rytinių NATO sienų Šveicarija.
II dalis su pasiūlymais ir vertinimais vėliau
