Vytenis Paulauskas
Dažnai galima girdėti teiginius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad yra teisingi, tačiau, panagrinėjus atidžiau, paaiškėja, kad viskas yra priešingai.
Sakoma, kad mokesčiai verslui (pridėtinės vertės mokestis, fizinių asmenų pajamų mokestis, akcizai, pelno mokestis) didina prekių kainas, todėl šių mokesčių didinimas didina infliaciją. Todėl padaroma išvada, kad, norint sumažinti infliaciją, kuri šiemet Lietuvoje, o taip pat ir kitose Vakarų šalyse pasiekė rekordines aukštumas, reikia mažinti mokesčius. Todėl opozicija siūlo mažinti PVM maistui, akcizus degalams, fizinių asmenų pajamų mokesti neapmokestinamąjį pajamų dydį prilyginant minimaliam atlyginimui. Sakoma, kad taip darė kaimyninė Lenkija, o taip pat ir daugelis kitų ES šalių.
Vis dėlto iš tikrųjų mokesčiai verslui tik perskirsto pajamas šalies viduje tarp atskirų visuomenės grupių, o infliacijos dydis priklauso nuo pinigų kiekio apyvartoje. Kai pinigų kiekis padidėja, didėja ir infliacija. Pats savaime pinigų kiekis didėti negali, jį turi kas nors dėl kokių nors priežasčių didinti. Tas „kas nors“ yra šalies Centrinis bankas. Tačiau Centrinis bankas tai daro ne pagal savo norus, bet atsižvelgdamas į šalies politinę ir ekonominę padėtį, politikų priimamus sprendimus.
Pinigų masė pasiskirsto po visą šalį. Praktiškai kiekvienas žmogus iš kokių nors šaltinių gauna tam tikrą pinigų kiekį. Verslininkai gauna pinigų parduodami savo produkciją, dirbantieji gauna atlyginimą iš savo darbdavio, pensininkai gauna pensijas iš valstybės biudžeto.
Pinigai pasiskirsto tiek privačiame, tiek ir valstybiniame sektoriuje. Kiek pinigų gaus valstybinis sektorius, priklauso nuo to, kiek tų pinigų jis gaus iš privataus sektoriaus, nes, normaliai vykstant pinigų cirkuliacijai, pinigų srautai prieš patekdami į valstybinį sektorių turi pereiti per privatų sektorių mokesčių pavidalu. Tačiau privatus verslas mokesčių valstybei nori mokėti kuo mažiau, todėl valstybė negauna pakankamai pinigų savo funkcijoms atlikti. Tokiu atveju valstybė turi rasti išeitį, kur nors gauti pinigų tam, kad galėtų padengti savo įsipareigojimus. Pasiskolinti iš savo šalies komercinių bankų tiek pinigų, kiek reikia, valstybė negali, nes bankai neturi tokio didelio kiekio laisvų pinigų. Tada šalies Centrinis bankas išleidžia į apyvartą papildomą kiekį pinigų, kuriais valstybė ir padengia savo biudžeto deficitą ir padidina valstybės skolą. Šie papildomi pinigai vėl pasiskirsto po visą šalį padidindami infliaciją. Jeigu mokesčiai verslui nedidinami tam, kad valstybė gautų daugiau pajamų, tai kiekvienais metais situacija kartojasi, didesniu ar mažesniu laipsniu vyksta infliacija priklausomai nuo to, kiek valstybei trūksta pinigų.
Jeigu mokesčiai verslui būtų padidinti tiek, kad valstybės biudžetas būtų subalansuotas, Centriniam bankui nereikėtų leisti į apyvartą papildomo pinigų kiekio, ir infliacija būtų sustabdyta.
Silpniausieji privalo pasitraukti
Dažnai paprasti žmonės, o taip pat, beje, ir politikai galvoja, kad infliacija vyksta todėl, kad verslininkai kelia savo produkcijos kainas. Deja, tai yra netiesa. Verslininkus galima kaltinti tik tuo, kad jie nenori dalintis savo pajamomis su savais dirbančiaisiais ir valstybe, kuri, negaudama pakankamai lėšų iš verslo, yra priversta spausdinti papildomus pinigus tuo sukeldama infliaciją.
Tiek Lietuvoje, tiek ir kitose ES šalyse verslas nenori mokėti daugiau mokesčių. Todėl visos ES šalys turi didžiulius valstybės biudžeto deficitus, visos skęsta didžiulėse skolose, ir todėl ES Centrinis bankas didžiuliais kiekiais leidžia į apyvartą eurus ir skolino juos net ir su neigiamomis palūkanomis, kas yra visai pateisinama, nes jeigu didžiules skolas turinčios valstybės turėtų mokėti dar ir dideles palūkanas kaip nepatikimi kreditoriai, tai jų padėtis tik dar labiau pablogėtų.
Panaši padėtis yra ir JAV, kur valstybės biudžeto deficitas siekia trilijoną dolerių. Tad iš kur valstybė gali gauti pakankamai lėšų? Tik iš papildomų pinigų spausdinimo. Jeigu Rusija bus nugalėta ir Vakarams teks atstatyti sugriautą Ukrainą, tai taip pat teks spausdinti dar daugiau dolerių ir eurų. Tiesa, Ukrainos atstatymui galima bus panaudoti ir Vakarų bankuose konfiskuotus Rusijos finansinius išteklius.
O privatus verslas savo produkcijos kainų neturi mažinti. Priešingai, verslas privalo savo prekes parduoti maksimaliai brangiai – tiek, kiek pirkėjas gali ir nori mokėti. Tik tokiu atveju ekonomika rinkos sąlygomis galės normaliai funkcionuoti. Tie verslo subjektai, kurie nesugeba savo pajamų ir išlaidų subalansuoti, skirtingai negu valstybė, bankrutuoja. Bankrotas yra natūralus laisvosios rinkos palydovas, be kurio ji negalėtų egzistuoti. Laisvoji rinka yra pagrįsta konkurencija – silpniausieji rinkos dalyviai, pralaimintys toje konkurencinėje kovoje, privalo pasitraukti.
I.Šimonytės vyriausybės mokesčių reforma
Dabartinė I. Šimonytės vyriausybė ruošia mokesčių reformą. Mokesčių reformą siekė įgyvendinti ir ankstesnės S. Skvernelio bei A. Butkevičiaus vyriausybės. Tačiau į tas darbo grupes, kurios ruošė reformas, būdavo surenkami tokie ekspertai, kurie siūlydavo mokesčius, o kartu ir valstybės pajamas tik mažinti. Kadangi tokių siūlymų įgyvendinimas būtų turėjęs katastrofinių pasekmių valstybės biudžetui, mokesčių reformos planai likdavo neįgyvendinti.
Su panašia problema susiduria ir I. Šimonytės vyriausybės mokesčių reformos planuotojai. Nėra nei vieno siūlymo, kuris leistų valstybės pajamas, perskirstymą per valstybės biudžetą padidinti, o ne sumažinti.
Tiesa, Vyriausybės planuose yra du nauji mokesčiai – automobilių taršos mokestis ir visuotinis nekilnojamojo turto mokestis. Vis dėlto šie mokesčiai atsirado ne visai Vyriausybės iniciatyva. Automobilių taršos mokestį įvesti reikalavo ES vadovybė, o visuotinį nekilnojamojo turto mokestį įvesti siūlo tiek tarptautinės finansinės institucijos, tiek ir Lietuvos nekilnojamo turto vystytojai.
Ir šuo kariamas pripranta
Galvojama, kad, įvedus automobilių taršos mokestį, žmonės, nenorėdami mokėti šio mokesčio, pirks tuos automobilius, kurie mažiau teršia orą. Vis dėlto, kai šis mokestis Lietuvoje buvo įvestas, paaiškėjo, kad niekas dėl to nepasikeitė, nes mokestis buvo toks mažas, simbolinis, kad jis jokios įtakos žmonių pasirinkimui nepadarė. Mat, įvesdama tokį mažą mokestį, Lietuvos valdžia norėjo įsiteikti ES vadovybei parodydama, kad ji rūpinasi žaliojo kurso įgyvendinimu, kovoja su oro teršėjais, bet kartu, kad tų oro teršėjų ir nenuskriaustų. Norint, kad automobilių taršos mokestis pasiektų tikslą, dėl kurio jis ir buvo įvestas, jo dydis turėtų būti toks, kad jis prilygtų taršaus automobilio kainai arba būtų už tą kainą net ir didesnis.
Sumažinti oro taršą galima ir ženkliai padidinus degalų kainas. Tokiu atveju taupydami degalus, o kartu ir savo pinigus, žmonės stengsis be didelio reikalo nevažinėti savo automobiliais. Taigi, šiuo metu pakilusios degalų kainos galėtų pasitarnauti žaliojo kurso idėjos įgyvendinimui. Vis dėlto, sprendžiant iš automobilių spūsčių miestuose, nepanašu, kad padidėjusios degalų kainos kaip nors paveikė automobilių savininkų įpročius. Tai reiškia, kad pinigų savo kišenėse jie turi pakankamai tam, kad sumokėtų už pabrangusius degalus. Todėl keistas yra opozicijos noras valstybės biudžeto sąskaita bent keliais centais sumažinti degalų kainas mažinant akcizus.
Didžiausia oro tarša nuo automobilių išmetamų dujų yra didžiuosiuose miestuose Vilniuje ir Kaune, kur automobilių srautai yra didžiausi. Tam, kad daugiau žmonių iš nuosavų automobilių šiuose miestuose persėstų į visuomeninį transportą ir tokiu būdu būtų sumažintos spūstys gatvėse, reikėtų šiuose miestuose visuomeninį transportą padaryti nemokamą. Toks sprendimas būtų daug geresnis negu tai, kad Vyriausybė 50 mln. eurų skyrė kompensacijoms gyventojų įsigytiems elektromobiliams.
Vyriausybės noras įvesti visuotinį nekilnojamo turto mokestį yra susijęs su tuo, kad Vyriausybė galvoja, jog toks mokestis nėra kenksmingas verslui, nes jį privalės mokėti visi nepriklausomai nuo to, ar jie yra turtingi, ar ne, ar turi, ar neturi pinigų. Tiesa, sakoma, kad nekilnojamo turto mokestis bus labai mažas, sieks vidutiniškai 13,5 euro per metus. Tokią pinigų sumą iš tikrųjų sumokėti gali bet kas. Tačiau akivaizdu, kad tokiu būdu žmones tik norima pripratinti prie šio mokesčio, o vėliau jis bus didinamas taip, kaip dabar nuolat didinamas sveikatos draudimo mokestis, kurį turi mokėti visi asmenys, net ir tie, kurie negauna jokių pajamų.
