Lietuvos socialistų partijos pareiškimas
Globalinė kapitalizmo krizė, prasidėjusi neoliberalizmo lopšyje JAV, sparčiai ritasi per pasaulį ir pagaliau pasiekė mūsų kraštą.. Dar neseniai kai kurių politikų ir ekonomistų vadinama „Baltijos tigru“ Lietuva, švenčianti savo vardo paminėjimo 1000-metį, per trumpą laiką tapo apdraskyta ir ligota „kate“.
Visos valstybės karštligiškai kuria bei realizuoja įvairias antikrizines programas. Deja, nieko geresnio nesugalvota kaip griebtis tipiškų socialistinių išsigelbėjamo metodų. Nacionalizuojami bankrutavusios ar tiesiog apsivogusios kompanijos, firmos, bankai…
Bet šioje vietoje kairiosioms politinėms jėgoms nereikėtų turėti iliuzijų. Nacionalizavimas kapitalizmo sąlygomis reiškia tik viena: būsimieji naujų privatininkų viršpelniai ateityje bus garantuojami iš visų mokesčių mokėtojų kišenės, bus didinamas visapusiškas samdomųjų darbuotojų išnaudojimas.
Kapitalizmui iš esmės būdingos fundamentinės ydos: chroniškas nedarbas, socialinis neteisingumas ir žmogaus primityvinimas. Reikšmingi yra ir „smulkesni“ kapitalizmo padariniai: politinis nestabilumas, visuomenės kriminalizavimas, narkomanija bei pornografija, tarpasmeninis susvetimėjimas ir t.t. Visa tai susumavus galima padaryti išvadą, kad kapitalizmas ir žmogus – tai du nesuderinami dalykai. Šiuo požiūriu alternatyva gana paprasta – arba kapitalizmas, arba žmogus. Būtent tai ir sudaro esminę tolimesnio žmonijos egzistavimo problemą.
Lietuvoje situaciją apsunkina dar ir dešiniųjų valdžia, jos patologiški antisocialistiniai stereotipai bei bandymai krizės akivaizdoje taupyti samdomų darbuotojų, pensininkų, jaunimo, smulkaus bei vidutinio verslo sąskaita, akla viso valdančiojo elito proamerikietiška, militarizuota ir antisocialinė politinė strategija, kuri buvo vykdoma per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį.
Dabartinė situacija Lietuvoje pasižymi gilia visuomenės diferenciacija, jos pasidalijimu į pasiturinčią išnaudotojišką mažumą ir išnaudojamą sunkiai besiversiančią daugumą. Pirmiausia dėl šios priežasties blogėja šalies ne tik socialinė, bet ir kultūrinė, dorovinė, demografinė būklė.
Natūralu, kad tokiomis sąlygomis žmonės kyla į kovą, rengia masines socialinio protesto akcijas. Jų banga nuvilnijo per visą Europą, o sausio 16-17 dienomis ir Lietuvoje profesinių sąjungų konfederacija surengė protesto mitingus įvairiuose šalies miestuose.
Vilniuje tūkstančiai piliečių užplūdo Seimo prieigas ir keikė valdžią. Į mitingą atėjo būriai vilniečių, suvažiavo protestuotojai iš Panevėžio, Šiaulių, Radviliškio, Ukmergės bei kitų rajonų. Iš viso mitinge dalyvavo apie 7 tūkst. žmonių. Iš pradžių taiki akcija, kuria buvo siekiama stabdyti valdančiosios dešiniosios koalicijos vykdomas „antikrizines“ reformas, agresyviai nusiteikusių jaunuolių grupės pastangomis peraugo į neramumus. Buvo bandoma įsiveržti į Seimą, daužomi jo langai. Policija panaudojo ašarines dujas bei gumines kulkas. Sužeisti 34 žmones, virš 150 suimta. 2009 m. Europos kultūros sostinė trumpam tapo antikultūros židiniu. Pareigūnai teigia, jog riaušės buvo organizuotos. Neapsieita ir be tradicinių užuominų apie „Maskvos ranką“. Kai kas prabilo ir apie „revoliucinės situacijos“ pradžią.
Tuo tarpu premjeras Andrius Kubilius atsakomybę už neramumus bandė suversti į mitingą kvietusiems Profesinių sąjungų lyderiams ir kairiosios partijos „Frontas“ pirmininkui Algirdui Paleckiui. Pastarasis jam A. Kubiliaus mestus kaltinimus pavadino „visišku absurdu“ ir teigė, kad už riaušes atsakys A. Kubilius, o jo Vyriausybė turės atsistatydinti. Dėl premjero pareiškimų taip pat norima kreiptis ir į teismą.
Lietuvos socialistai smerkia valdžios ketinimus, pasinaudojant proga, sutramdyti kairiuosius aktyvistus bei įvairiais būdais suvaržyti žodžio laisvę. Mes palaikome teisėtus profsąjungų reikalavimus ir solidarizuojamės su „Fronto“ partija bei jos lyderiu. Mes taip pat reikalaujame Lietuvos premjero ir Seimo pirmininko atsistatydinimo. Būtent jų veiksmai ir arogancija išprovokavo protestuotojų radikalumą.
Socialiniai protestai – tai neišvengiamas žmonių atsakas į antisocialinę valdžios politiką, tarnaujančią tik oligarchų bei turtingųjų sluoksnių interesams. Kylantys protesto akcijų metu galimi neramumai – valdančiųjų savanaudiškos ir ciniškos politikos išdava. Ir už jos nekontroliuojamas pasekmes valdžia privalo prisiimti pilną atsakomybę. Tuo pačiu manome, kad riaušės bei kiti antiįstatymiški veiksmai, kokių jėgų jie bebūtų išprovokuoti, naudingi tik dešiniesiems.
Visa tai sąlygoja būtinybę aktyviai bendradarbiauti bei vienyti kairiąsias partijas, visuomenines organizacijas ir pavienius kairiųjų pažiūrų žmones. Būtina kartu aptarti galimus bendrus veiksmus ir vienijimosi formas, pasipriešinant antisocialinei naujos parlamentinės daugumos politikai, ir pirmiausia pamąstyti bei padiskutuoti dėl galimo bendro kandidato iškėlimo ir palaikymo artėjančiuose LR Prezidento rinkimuose, dalyvavimo bendru sąrašu Europarlamento rinkimuose.
Kita vertus, akivaizdu, kad dabartinė krizė turi gilumines sistemines šaknis ir jokios „kosmetines“ reformos nieko iš esmės nepakeis.
LSP reikalauja įvykdyti konstitucinę reformą arba parengti ir priimti konstitucines pataisas tam, kad įtvirtinti ir užtikrinti ekonomikos ir politikos orientavimąsi į socialinį Lietuvos valstybės modelį ir socialinį teisingumą; siekti, kad ne mažiau kaip pusė nacionalinio biudžeto pajamų būtų skiriama socialinei saugai, medicinai, švietimui, kultūrai, teisėsaugai ir kitoms žmonių socialinėms reikmėms.
2009-01-19, LSP valdyba
