Pranešimas skaitytas konferencijoje „50 metų po Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos pasirodymo: pamokos ir perspektyvos”.
Taip, pavadinime trūksta kablelio. Kur jį dėti — kiekvieno individualus pasirinkimas. Tikėtina, kad kablelis vienoje ar kitoje vietoje iš esmės nieko nesprendžia, tačiau ieškoti, gilintis, mąstyti verta. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika (LKB Kronika) buvo puikus ir pasiteisinęs sprendimas siekiant laisvės prieš 50 m., tačiau gyvenimas kelia vis naujus iššūkius su kuriais privaloma dorotis čia ir dabar, nelaukiant. Nes laisvė nėra duotybė. Už ją kovojama nuolat, kasdien.
Medijų plėtra keičia visas žmogaus gyvenimo sritis. Skaitmeninė tikrovė braunasi žmogaus (pa)sąmonėn ir redukuoja jo pasaulio suvokimą, santykius su aplinka ir vertybių sistemą, neišskiriant tikėjimo reikalų.
Kita vertus, tam tikra konfrontacija tarp pasaulio logikos ir evangelinės žinios egzistavo(-uoja) nuo seno. Kaip ir anksčiau, šiandieninis pasaulis gyvendamas savo laikmečio dvasia, susiduria su krikščioniškąja žinia, kurios turinys gerokai skiriasi nuo dabarties įsitikinimų. Taip gimsta konfrontacija, kurios viena iš apraiškų yra internete pasireiškianti verbalinė agresija prieš tikinčiuosius. Nes kitokie, keistoki ir kiek kvaištelėję, mat, kažkuo tiki…
Atilkti empiriniai tyrimai įgalino užčiuopti tam tikras tendencijas, identifikuoti stipriausias antikrikščioniškos verbalinės agresijos paradigmas Lietuvos internetinės žiniasklaidos ribose bei padaryti šiokius tokius apibendrinimus.
Prakalbus apie naująsias medijas svarbu susitarti dėl terminologijos. Pirmiausia, kas yra antikrikščioniška verbalinė agresija? Kitaip tariant, jei tiriame verbalinę agresiją internete, tai ką dera tirti — naujųjų medijų turinį, ar visgi, šio turinio vartotojų ypatybes?
Kalbant apie ankstesnius, pavadinkime, LKB Kronikos leidimo ir platinimo laikus, galima buvo identifikuoti tam tikrą „televizijos ir spaudos prievartą“ medijų vartotojo atžvilgiu. Jis buvo maitinamas vienpusiška informacija. Dabartiniu metu to nėra. Kiekvienas yra laisvas pasirinkti naujųjų medijų siūlomus tekstus ir vaizdus, todėl kritišką protą išsaugojęs tikintysis vargu ar skaitys tai, kas jam nepriimtina. Dažnu atveju, prieš klimpstant interneto infobruzgynuose, svarbu po ranka turėti veidrodį ir periodiškai į jį žvilgtelėti klausiant savęs — ar iš tiesų man ši informacija reikalinga?
Pradėkime nuo svarbiausio dėmens — verbalinės agresijos turinio. Aptiktos trys pagrindinės internete reiškiamos agresyvios antikrikščioniškos minties paradigmos: pirmoji sietina su „gyvybės kultūros“ problematika (t.y. abortai, šeimos samprata, dirbtinio apvaisinimo tematika, embrionų likimo reikalai ir t.t.).
Antroji apima Bažnyčios, kaip institucijos ir jos atskirų narių — pirmiausiai kunigų ir vyskupų — veikimą valstybėje (įtaka politiniams procesams, turto tvarkymo reikalai, individualūs Bažnyčios atstovų veiksmai ir t. t.) ir trečiosios keliami klausimai koreliuoja su dogmatika. T.y. kuo tikėti, kaip tikėti, ar tikėti ir kam tas tikėjimas apskritai reikalingas.
Pirmasis — gyvybės kultūros — teminis blokas yra vienintelis, kuriame verbalinės agresijos apraiškos gali būti vadinamos koordinuotomis. Turinio analizės programos aiškiai parodė, kad svarstant kokius nors rezonansą keliančius įstatymus dėl abortų, apvaisinimo ar porų sugyvenimo reikalų, naujienų portaluose padaugėja tendencingų antibažnytinių tekstų.
Tuo tarpu kalbant apie antrąjį teminį bloką — Bažnyčios, kaip institucijos ir jos atskirų narių — pirmiausiai, kunigų ir vyskupų veikimą valstybėje — didesnių dėsningumų neaptikta. Nebent tuo atveju, kai jis koreliuoja su pirmuoju teminiu bloku ir nuo konkrečios „gyvybės kultūros“ temos nagrinėjimo, kai pritrūksta argumentų, pereinama prie pačios Bažnyčios ir jos tarnų aptarinėjimo. Jie juk dėl visko „kalčiausi“.
Trečiasis teminis blokas silpniausias, pagal įverčius labiausiai nutolęs nuo pirmųjų dviejų.
Kodėl taip nutinka? Drįstu teigti, kad kalbant apie verbalinę agresiją internete, pirmiausiai verta įsisąmoninti, kad ją inspiruoja iš esmės dvi priežastys: a) įtakos grupių siekis uždirbti iš vienos ar kitos medicinos, verslo, paslaugų srities ir b) medijų savininkų noras užsidirbti iš reklamos prieš tai inicijuojant kuo didesnį paspaudimų (klikų) kiekį.
Kitaip tariant, jei žvilgtelėtume į pavadinimą, kablelį siūlau dėti ne po žodžio „dramatizuoti“. Koordinuoto antibažnytinio internautų fronto kol kas nėra, o pagrindinė verbalinės agresijos priežastis pirmiausiai sietina su paprasčiausiu noru užsidirbti iš to, kas tikinčiąjam yra svarbi jo vertybinės skalės dalis. Šis teiginys jokiu būdu nereiškia, kad neegzistuoja proginės, pavadinkim, dezinformacijos akcijos, kurių metu saviorganizuotai susikuria nemenkos prieš Bažnyčią nusiteikusių internautų grupės, kurios inicijuoja verbalinės agresijos bangas. Bet tai vienetiniai atvejai, dažniausiai aptinkami socialiniuose tinkluose ir vis mažesnio susidomėjimo sulaukiančiuose straipsnių komentarų skiltyse.
Verbalinės agresijos pliūpsniai informacinėje erdvėje randasi tada, kai už to stovi suinetesuotų grupių pinigai. Tai pirmiausiai taikytina žmogaus gyvybės atsiradimo, išsaugojimo, sveikatos ir panašioms temoms. Tam, iš ko galima uždirbti.
Tuo tarpu, kai kalbama apie Bažnyčios, jos tarnų ir, dalinai, šeimos sampratos reikalus, pirmiausiai dera kreipti dėmesį į redakcinę vienos ar kitos medijos politiką. Kas nuosekliai skaito didžiuosius Lietuvos naujienų portalus be vargo gali atsekti kiekvieno jų nusiteikimą Bažnyčios atžvilgiu.
Bažnyčia, kunigai ir vyskupai, vienuoliai savaime yra gera tema naujienų portalams, nes jie turi tam tikrą pikantiškumo aspektą, kuris generuoja paspaudimus (klikus). Medijų dėmesys garantuotas bet kokiam garsesniam ir negatyvų atspalvį turinčiam įvykiui, poelgiui ar pan, jei jame figūruoja Bažnyčios tarnas.
Ir jei Lietuvoje rastųsi dar viena institucija, bendruomenė ar kokia draugija, kuri nuosekliai ir ilgą laiką laikytųsi savo įsitikinimų, kurie neatitinka bendrąjį mąstymo ir veikimo vektorių, ji sulauktų ne mažesnio dėmesio nei Bažnyčia. Reikalinga priešprieša ir iš to kylantis informacinis rezonansas.
Įdomi situacija klostosi su trečiuoju teminiu bloku. Pasikartosiu, tai tekstai, vaizdai ir kita internete skelbiama informacija, kurioje nagrinėjami tikėjimo klausimai. Dažniausiai antibažnytiškai nusiteikusio autoriaus, blogerio ar pan. bandymas kalbėti teologinėmis temomis yra iš anksto pasmerktas nesekmei dėl analfabetizmo. Net esminiai, krikščionybės pagrindą sudarantys teiginiai, dažniausiai rašančiajam yra nesuprantami arba net negirdėti. Tarkim, sąvoka „Bažnyčia“ dažniausiai suprantama tik kaip pastatas. Ką jau kalbėti apie Sakramentų, liturgijos ar dogmatikos sampratas.
Adekvati diskusija ar priešinimasis tokio pobūdžio verbalinei agresijai yra neįmanomas. Ir šioje vietoje — grįžtant prie pavadinimo reikalų — kablelį verta dėti po žodžio „dramatizuoti“. Nes negalima susitaikyti su tokiu neišmanymu apie tikėjimo, bažnyčios, krikščionybės prigimtį. Bažnyčios žmonės neturi su kuo kultūringai diskutuoti. Paradoksaliu būdu, kalbant apie trečiąjį teminį bloką, adekvati verbalinė agresija internete gal net lauktina?
Kitu atveju, tolydžio didėjanti vienas kitų nesupratimo bedugnė atves prie situacijos, kai dialogo galimybė bus nulinė vien dėl to, kad skirtingos pusės bendrauja visiškai viena kitai nesuprantamomis kalbomis. Tiesą pasakius, dažnu atveju būtent taip ir nutinka. Ypač jei turime omenyje pirmojo teminio bloko, t.y. gyvybės kultūros problematiką. Rasti sąlyčio taškų dažnu atveju neįmanoma ne todėl, kad trūksta geranoriškumo, bet dėl to, kad stovima ant skirtingų pagrindų ir bendraujama skirtingomis kalbomis. Neįmanomas tampa net ne dialogas, bet elementarus susikalbėjimas.
Šioje vietoje būtina dar kartą grįžti prie Laisvės problematikos. Apie ją šiek tiek užsiminta pranešimo pradžioje. Ten, kur viešpatauja melas ir noras manipuliuoti — laisvės nėra. Panašiai laisvės nėra tenai, kur sklando neapykanta, kur į kitą asmenį žvelgiama tik kaip į konkurentą, kur pats žmogus tampa daiktu.
Laisvė niekinti kitą žmogų ir jo įsitikinimus itin paplitusi net demokratinėmis save laikančiose valstybėse, kurios deklaruoja laisvę itin branginančios. Vėl susiduriame su Piktojo gudravimu, kai šiuolaikiniam žmogui pakišama ne tikroji laisvės samprata ir jos realybė, bet pakaitalas, protezas.
Tyčiotis iš žmogaus ir jo tikėjimo, ko gero, yra pati atgrasiausia sintetinės, fiktyvios laisvės apraiška, už kurią mokama didelė kaina. Valstybių ir konkrečių asmenų istorija šimtus kartų patvirtina šį universalų bandrabūvio dėsnį.
Taigi, kablelio problemos sprendimas negalutinis, diskutuotinas ir atviras. Kalbant apie naujųjų medijų įtaką, dera prisiminti atspirties taškus, dorybes, kuriomis remiantis naujųjų medijų vartojimas tarnauja bendruomeniniam sugyvenimui, dialogo vystymui.
LKB Kronika įkūnija tris svarbiausias:
Drąsa. Pasiryžimas ir drąsa liudyti tiesą yra esminis kiekvieno krikščionio skiriamasis bruožas. Drąsa nereiškia beatodairišką ir nuolatinę reakciją susidūrus su netiesos sakymu naujosiose medijose (tai neišvengiama), tačiau įpareigojimas būti drąsiu ir liudyti Tiesą nebuvo ir niekada nebus atšauktas. Jie tada nebijojo.
Apdairumas. Kiekvienas tekstas, vaizdas ar kitokio pobūdžio informacija yra sukurta dėl kažkokio tikslo (pinigai, galia, įtaka ir t.t.), todėl viską dera apdairiai vertinti kaip daugiaprasmį, tačiau galiausiai dviprasmį darinį: vardan ko ir kam tarnauja ta ar kita informacija? Gėriui ar blogiui?
Nuosaikumas. Naujųjų medijų paveikumas, gebėjimas įtraukti visą asmenį yra seniai žinomas ir moksliškai pagrįstas. Kiekvienas tikintysis prieš žengdamas į šią dinamišką ir vis dar menkai krikščioniškai apmąstytą ir įvertintą sritį, turėtų aiškiai apsibrėžti savo „buvimo ten“ ribas.
Tvirtai žinau, kad nuo šitų trijų dorybių praktikavimo kablelio vieta pavadinime priklauso labiausiai.
