Tik ultra liberalas, nežinantis istorijos ar siekiantis destrukcijos Lietuvoje, galėtų teigti, kad gegužės 1-osios diena yra nereikalinga, neminėtina, prosovietinė, ir dar kažkokia dėl ko jos nereikėtų minėti ir švęsti. Tačiau tikslinė propaganda ir užslėpta agitacija duoda rezultatą. Keletas seimo narių sugebėjo prisikalbėti, kad gegužės 1-oji sukelia neigiamus padarinius ekonomikai ir viršija Europos vidurkį. Pagal Raskevičių, Kasčiūną, Pavilonį ir kitus – Joninės, Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo ir kitos valstybinės šventės neigiamų padarinių ekonomikai nesukelia! Sukelia tik gegužės 1-oji.
Gegužės 1-osios diena absurdiškai apkaltinta ir tuo, kad, pagal projekto autorius, pakeisti Tarptautinę, t.y. pasaulyje pripažintą ir daugiau kaip 130 metų minimą dieną reikia dėl to, kad jos minėjimas, šventimas nėra tapęs tradicija. O kaip pati valstybė inicijuoja, remia ir garsina gegužės 1-osios šventės svarbą lyginant su kitomis šventėmis? Lietuvoje virš 1 milijono dirbančiųjų. Neteko matyti, kad nors viena iš valstybės institucijų būtų prisidėjusi prie tarptautinės gegužės 1-osios dienos paminėjimo. Projekto autoriams nė motais, kad Europos didžiosios šalys, pasaulis mini šią dieną, pagerbia žuvusius kovojusius už dirbančiųjų teises.
Seimo nario komforto burbule besivartantys veikėjai jau viešai demonstruoja cinizmą dirbančiųjų atžvilgiu. Lieka neaišku, ką jie bando įtikinti, kad istoriškai susiklosčiusios Suvalkų, Wilno okupacijos ir skirtingai vertinama abiejų Tautų konstitucijos diena su tarpusavio įžadais turėtų būti švenčiamos vietoj gegužės 1-osios dienos. Prieš užsiimdami avantiūra, Seimo nariai galėjo paklausti bet kurio dirbančiojo: kokios gi yra šventinės dienos Lietuvoje? Nekyla abejonių, kad didžioji dauguma žmonių jiems primintų, kad gegužės 1-oji yra Tarptautinė darbo ( darbininkų) diena.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjai, paveikti neva tai pažangių istorinių įvykių, įtikino Prezidentą gegužės 1-osios proga sveikinti darbdavius ir suplakti į vieną krūvą: darbdavio tikslus su darbuotojų interesais. Būtina priminti, kad esminis darbdavio tikslas buvo, yra ir bus – pelnas. Kiek besikeistų prezidentinės programos, nuostatos ar Seimo narių įsipareigojimai, kapitalo – darbdavių tikslai nesikeis. Galime diskutuoti apie pagarbą ir gerovę, gyvenimo kokybės nelygybę Lietuvoje ir kt. , dirbančiųjų interesai, nepriklausomai nuo laikinų politikų propagandos, yra ir bus priešingi kapitalo interesams.
Kas nežino, priminsiu, kad Lietuvoje nuo 2016 metų darbo santykiuose buvo pamintas socialinis teisingumas ir įteisintas chaosas dėl darbuotojų atstovavimo, atimant iš profsąjungų teises, įtvirtintas ne tik tarptautinėse sutartyse, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Uždarame burbule, Vilniuje, sėdintys politikai turi galimybę naudotis interneto naršykle ir pagilinti žinias apie tarptautinės dienos svarbą, bet ne kvailinti žmones. Gegužės 1-osios kilmė visų pirma prasidėjo nuo 8 valandų darbo dienos reikalavimo ir tinkamų darbo sąlygų užtikrinimo Čikagos daugiatūkstantiniuose mitinguose. Prasidėjus darbininkiškam judėjimui ir kovai prieš žiaurų išnaudojimą, šie reikalavimai yra aktualūs ir šiandien. Tūkstančiai medikų, pareigūnų Lietuvoje, jau nekalbant apie privataus sektoriaus dirbančiuosius, irgi priversti dirbti viršvalandžius ir kovoti dėl darbo sąlygų. Pagal Seimo ir Prezidento patvirtintą apvagiančią suminę darbo laiko apskaitą darbuotojui nėra šansų gauti atlygio tą patį mėnesį už išdirbtus viršvalandžius. Nejau Raskevičius su Kasčiūnu, Zingeriu ir dar keliais strategais to nežino? Gal jiems valstybės vadovas primins, kokiais krūviais dirba kelių priežiūros darbininkai, policijos tyrėjai ir koks jų darbo užmokestis už viršvalandžius? Apie tai ,,Sandrauga“ yra informavusi Prezidentūrą.
Akivaizdu, kad Vyriausybei, Seimo nariams, juo labiau darbdaviams visiškai neįdomūs dirbančiųjų reabilitacijos, sveikatos atstatymo klausimai ir profesinių sąjungų nuolat akcentuojami socialinio dialogo pavyzdžiai iš kaimyninių Skandinavijos šalių. Atkreiptinas dėmesys, kad Vyriausybė net savo programoje bijo minėti žodį profsąjunga. Vietoj jo visur minimas skirtingą prasmę turintis žodis asociacija. Politinė ideologija, ignoruojanti ne tik gegužės 1-osios dieną, bet ir profsąjungas, kaip nuodas priveda dirbančiuosius iki skurdo ir skatina pyktį, užprogramuoja neapykantą ir kovą už savo teises.
JAV prezidentas Groveris Clevelandas 1891 metais išreiškė pagarbą žuvusiems kovotojams už darbuotojų teises ir paskelbė gegužės 1-ąją šventine diena. 1904 Amsterdame vykusi tarptautinė konferencija pakvietė gegužės 1-ąją nutraukti darbą ir švęsti visame pasaulyje.
2022 Europos šalyse Italijoje, Prancūzijoje, Slovakijoje, Čekijoje ir t.t vienaip ar kitaip buvo pažymima gegužės 1-oji. Lietuvos profsąjungos, įvertindamos karą Ukrainoje, Motinos dienos sutapimą, neseniai pasibaigusius Covid-19 apribojimus nerengė viešų renginių, bet nuo to ši diena netapo mažiau reikšminga. Neabejojame, kad ateityje mitingų už darbuotojų teises ir interesus bus. Kokiu aštrumu vyks dirbančiųjų kova už savo teises, mes neprognozuojame. Tai gali pasireikšti lipimu per langus, su pykčiu ir akmenimis rankose ir kitais būdais. Ar klausimai bus sprendžiami įvairių lygių derybose, labai priklauso ne tik nuo profsąjungų siekių, bet ir nuo vienkartinių politikų avantiūrinių projektų, kuriais kiršinama ir klaidinama visuomenė.
Kęstutis Juknis
Lietuvos profesinių sąjungų federacijos „Sandrauga“ Pirmininkas
