Skambant šūkiams „padėti Ukrainai“, pastarosiomis savaitėmis tiek įvairių šalių vyriausybės, tiek daugiašalės institucijos jai skiria milžiniškas sumas, tačiau dauguma jų atkeliauja paskolų pavidalu. Tai reiškia dar didesnę finansinę naštą ant paprastų Ukrainos žmonių pečių jau netolimoje ateityje.
Pilietinės visuomenės atstovai primena, jog šiuos reikalus tvarkyti galima ir kitaip, tačiau tam reikia bene 180 laipsnių kampu pakeisti tiek finansines, tiek politines dabar vykdomas praktikas.
Atsidūrus skolų pelkėje
Milijonams eurų ir JAV dolerių srauniai tekant iš Ukrainos valstybės biudžeto jos vyriausybės prisiimtoms užsienio skoloms grąžinti, senas kaip pasaulis skolos nurašymo reikalas sugrįžta ir šiame kontekste, kaip įvyko, pavyzdžiui, prieš du dešimtmečius su kampanija „Jubilee 2000“, reikalavusia panaikinti neteisėtas ir nesąžiningas Trečiojo pasaulio šalių skolas turtingosioms. Be kitų, čia iškyla ir netvarios ir/ar nesąžiningos skolos klausimas, o taip pat – didžiųjų skolintojų, tokių kaip Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF), vykdomo finansinio ir politinio diktato suverenioms šalims legitimumo klausimas.
Tad kiek tiksliai pinigų pastarosios kelios Ukrainos vyriausybės pasiskolino iš užsienio Ukrainos žmonių vardu? Šaltiniuose pateikti duomenys skiriasi. Anot reikšmingiausios Jungtinėje Karalystėje pasaulinės skolos srityje dirbančios nevyriausybinės organizacijos „Jubilee Debt Campaign“, šiuo metu Ukrainos užsienio skola yra 54.3 milijardai JAV dolerių; pasak Pasaulio banko, ji siekia beveik 130 mlrd. JAV dolerių. Pastaroji suma sudaro beveik 80 proc. Ukrainos BNP.
Bet kokiu atveju, kalba eina apie didžiulius pinigus, kuriuos Ukrainos žmonės turi „grąžinti“ – bet kokiomis aplinkybėmis.
Paskolų rykliai
Nepaisant viešai deklaruojamų šūkių apie „laisvę“ ir „demokratiją“, Europos Sąjunga taip pat atlieka didelį vaidmenį Ukrainos skolos krizėje. Visai neseniai – š. m. vasario 21 dieną Europos Sąjungos taryba paskelbė „1,2 mlrd. eurų vertės paskolų skubios pagalbos makro-finansinę pagalbos operaciją“, tačiau ne be išankstinių sąlygų. Per 12 mėnesių ši suma būsianti perduota Ukrainai tuo atveju, jei ši „sėkmingai įgyvendins TVF programą“.
Pranešime nepaaiškinama, kodėl savo kaimynei ES paskolą suteiks, tik jei ši įvykdys TVF iškeltas sąlygas, nors ES ir TVF, regis, yra viena nuo kitos nepriklausomos institucijos. Ypač turint omenyje, kad tokie tarptautiniai veikėjai kaip TVF yra niekieno nerinkti ir praktiškai niekam neatskaitingi.
Per pastaruosius aštuonerius metus ES tokių „makro-finansinių pagalbos operacijų“ Ukrainai suteikė už 5 milijardus eurų, neskaičiuojant kitų finansinių susitarimų. Už demokratiškai kontroliuojamas bei žmogaus teisėmis pagrįstas finansines ir ekonomines sistemas pasisakančio tinklo „Eurodad“, vienijančio 60 pilietinės visuomenės organizacijų iš 29 Europos šalių, duomenimis, be pačios ES, tarp kitų didžiųjų dvišalių Ukrainos kreditorių yra Vokietija, Prancūzija ir Lenkija, Europos investicijų bankas bei kitos ES institucijos.
Jungtinės Amerikos Valstijos taip pat yra giliai įsitraukę į Ukrainos skolos problemą, labiausiai – per TVF ir Pasaulio banką, kuriuos JAV iš esmės kontroliuoja. Šį įsitraukimą gerai iliustruoja tai, ką TVF vadina „priemokomis“ – t. y. mokesčiai už paskolas, mokami atskirai nuo įprastų paskolos palūkanų. Tokios papildomos priemokos atneša dar daugiau pelno pačiam TVF, o pažeidžiamoms šalims užkrauna nesąžiningą finansinę naštą. Tai veikia štai taip: š. m. vasario mėnesį Ukraina turėjo sumokėti TVF 197 milijonus JAV dolerių kaip skolos grąžinimo įmoką; 35 mln. JAV dolerių iš šios sumos sudaro „priemokos“. Tarsi niekam nebūtų kilusi geresnė mintis, kaip tokius pinigus galima panaudoti?
Kas ir ką turi daryti?
Savo organizacijos poziciją Ukrainos užsienio skolos klausimu pateikia „Vystomojo bendradarbiavimo platformos“ politikos ir advokacijos vadovė Justina Kaluinaitė:
Esant tokiai situacijai, pasigirdo raginimų visiškai nurašyti Ukrainos užsienio skolą ar jos dalį arba jos mokėjimus laikinai sustabdyti; kiti ragina TVF atsisakyti savo nesąžiningos „priemokų“ sistemos; o dar kiti sako, kad apskritai būtina keisti visą pasaulinę finansinę sistemą. Deja, remiantis patirtimi, pastarieji pokyčiai yra mažiausiai tikėtini.
Anksčiau minėta nevyriausybinė organizacija „Jubilee Debt Campaign“ paskelbė rekomendaciją, kurioje JK vyriausybę ragina „pasinaudoti savo įtaka ir daryti spaudimą TVF ir Pasaulio bankui“, kad šie „nurašytų Ukrainos skolą ir taip atlaisvintų pinigų skubiai pagalbai ir šalies atstatymui“. Organizacija taip pat teigia, kad finansinė parama Ukrainai turėtų būti teikiama kaip neatidėliotina pagalba ir negrąžintinos išmokos siekiant, „kad Ukrainai netektų mokėti dabartinės skolos grąžinimo įmokų ir tuo pačiu imti dar daugiau paskolų dar daugiau žalos darančiomis sąlygomis“. Keletą pastarųjų dešimtmečių būtent tokią rūsčią, nesąžiningą realybę patyrė daugybė šalių, priverstų paklusti TVF ir Pasaulio banko taisyklėms.
Iš pačios Ukrainos ateinantys signalai dėl šalies užsienio skolos ir jos (ne)grąžinimo iki šiol nėra aiškiai išreikšti – galbūt dėl to, kad tarp pačių pilietinės visuomenės veikėjų bei sprendimų priėmėjų šiuo klausimu nėra bendro sutarimo. Taip pat labai tikėtina, kad didžioji Ukrainos žmonių dalis šiuo metu yra užsiėmusi kitais dalykais ir užsienio skola nėra jų prioritetų sąrašo viršuje.
Iš Europos pilietinės visuomenės atstovų požiūrio taško
Savo organizacijos poziciją Ukrainos užsienio skolos klausimu pateikia „Eurodad“ politikos ir advokacijos vadovė skolos teisingumo srityje Iolanda Fresnillo:
-Kokia yra dabartinė „Eurodad“ pozicija dėl Ukrainos užsienio skolos?
-Mūsų pozicija dėl Ukrainos užsienio skolos yra tokia pati, kaip ir mūsų pozicija visų kitų valstybių, susiduriančių su katastrofiškais išoriniais sukrėtimais, atžvilgiu. Šalis, patirianti karinę agresiją – kaip kad Rusijos agresija prieš Ukrainą, – neturėtų, tvarkydamasi su humanitarinėmis agresijos pasekmėmis, tuo pat metu dar ir mokėti skolos grąžinimo įmokų. Lygiai taip pat ir šalis, niokojama uragano ar pandemijos, neturėtų būti priversta prioritetą teikti užsienio skolos grąžinimui, o ne žmonių išgyvenimui ar krašto atstatymui po nelaimės. Esame įsitikinę, kad tokiose situacijose atsidūrusios valstybės turėtų turėti daugiašalius paramos mechanizmus, įskaitant ir skolos įmokų įšaldymą arba panaikinimą. Tai turėtų būti platesnės skolos architektūros dalis.
Nesuvokiama, kaip humanitarinę krizę – tokią kaip dabartinė Ukrainoje – patirianti šalis tuo pat metu dar turi ir aptarnauti savo užsienio kreditorius, tarp jų – privačius investicijų fondus bei bankus, daugiašales institucijas ir oficialius dvišalius kreditorius. Pasaulio banko vertinimu, 2022 metais Ukraina sumokės beveik 4 milijardus JAV dolerių obligacijų turėtojams ir bankams, dar vieną milijardą JAV dolerių – daugiašaliams ir dvišaliams kreditoriams. Šie ištekliai turėtų likti Ukrainoje ir būti panaudoti šalies piliečių apsaugai bei neatidėliotinai pagalbai. Tai galėtų būti formuluojama kaip skolos grąžinimo moratoriumas arba skolos panaikinimas.
Be to, kad nėra veikiančio mechanizmo, kuriuo skola būtų sumažinta arba nurašyta, viena iš problemų šiuo atveju yra ta, jog Ukrainos valdžia yra išreiškusi norą ir toliau mokėti skolos grąžinimo įmokas. To tikslas yra tiesiog patenkinti kredito reitingavimo agentūras bei finansines rinkas, kad šalis turėtų prieigą prie rinkos finansų ir po karo. Ukraina įsteigė „suverenios skolos grąžinimo fondą“ ir, kaip paskelbė Ukrainos premjeras, jie „tikisi supratingumo dėl situacijos ir kad šis fondas bus pripildytas“. Tai reiškia, kad dalis finansinės Ukrainos gaunamos paramos iš dvišalių donorų bei daugiašalių institucijų greičiausiai nuguls šiame fonde ir, galiausiai, atsidurs obligacijų turėtojų ir kitų kreditorių rankose.
-Dėl kokių priežasčių „Eurodad“ ragina sukurti automatinį skolos sustabdymo mechanizmą? Kuo toks mechanizmas būtų naudingas šalies žmonėms ilgalaikėje perspektyvoje?
-Kaip jau minėjau, mūsų supratimu, geriausia išeitis – ne tik Ukrainai, bet ir kitoms su katastrofiškais išoriniais sunkumais susiduriančioms šalims – yra išlaikyti išteklius šalies viduje ir juos panaudoti neatidėliotinoms reikmėms, apsaugoti žmonėms, suteikti skubiai reikalingą pagalbą, maistą, patenkinti medicininius poreikius, o galiausiai – atstatymui bei atsigavimui. Pasiūlymas sukurti automatinį skolos sustabdymo mechanizmą, kuris galėtų būti naudingas ir Ukrainai, iš tiesų yra tas pats siūlymas, kurį pilietinė visuomenė teikė ir klimato pažeidžiamų valstybių, patiriančių ekstremalius klimato reiškinius, tokius kaip uraganai, sausros ar potvyniai, atžvilgiu. Palikti finansinius išteklius šalies viduje tiesiog yra lengviausias, greičiausias ir patikimiausias būdas suteikti neatidėliotiną paramą ir žengti pirmuosius žingsnius link šalies atstatymo po ją ištikusios nelaimės.
Pasaulis išgyvena daugybę įvairių sukrėtimų, kurie daro įtaką valstybių gebėjimui apsaugoti žmonių gerovę, tuo pat metu vykdant skolos grąžinimo įsipareigojimus. Kovido pandemija yra vienas ryškių to pavyzdžių, tačiau taip pat reikia nepamiršti ir ekstremalių klimato reiškinių, tokių kaip uraganai ar sausros, bei gamtos nelaimių, kaip antai prieš keletą mėnesių įvykęs ugnikalnio išsiveržimas Tongoje ar, šiuo atveju, Rusijos agresija Ukrainoje. Tokiais atvejais valdžios institucijos atsiduria situacijoje, kai jos privalo grąžinti užsienio skolas ir tuo pat metu tvarkytis su katastrofiškų įvykių pasekmėmis, rasti finansinių išteklių padengti neatidėliotinų poreikių, atstatymo bei atsigavimo išlaidas.
Būtent tokiems atvejams pilietinės visuomenės organizacijos ir siūlo vyriausybėms bei tarptautinėms institucijoms sukurti automatinį skolos grąžinimo moratoriumo mechanizmą katastrofiško išorinio sukrėtimo (ekstremalių klimato reiškinių, gamtos nelaimių, pandemijos, karinės agresijos ir kt.) akivaizdoje. Jam įvykus, skolos grąžinimo įmokos galėtų būti automatiškai sustabdytos nustatytam laikotarpiui. Svarbu tai, kad toks sustabdymas nereikštų šalies suverenios skolos reitingo sumažėjimo. Nustatytam laikotarpiui pasibaigus, reikėtų įvykdyti skolos tvarumo analizę, atsižvelgiant į katastrofiško įvykio padarytus nuostolius bei žalą ir taip pat į finansinius atstatymo bei atsigavimo poreikius; jei konkrečiu atveju to reikia, skola turėtų būti restruktūrizuota arba nurašyta. Toks mechanizmas turėtų galioti tiek valstybiniams, tiek privatiems skolintojams. Greta jo nedelsiant turėtų atsirasti prieiga prie skolos nesukuriančių išteklių, kuriais būtų padengiamos neatidėliotinų reikmių išlaidos bei finansuojamas atstatymas ir atsigavimas.
-Kalbant apie finansinę nepriklausomybę nuo paskolų – taigi ir skolų – iš užsienio, koks, jūsų manymu, būtų geriausias scenarijus Ukrainos bei kitų giliai įsiskolinusių šalių žmonėms?
-Suprantame, kad dabartinė tarptautinė finansinė struktūra nėra pati geriausia, be to, ji negarantuoja nei sąžiningo, ilgalaikio, išsamaus ir savalaikio skolos iššūkių sprendimo, nei atsakingų, lengvatinių finansavimo variantų vidutinių pajamų šalims, tokioms kaip Ukraina. Tačiau giliai įsiskolinusioms šalims, tokioms kaip Ukraina, yra keletas strategijų, kuriomis būtų galima sukurti didesnę finansinę nepriklausomybę nuo skolinimosi ir ypač – nuo finansinių rinkų.
Pirmoji – tai skolos restruktūrizavimas. Mūsų manymu, net ir dabartinėje sistemoje, atsiradus problemoms dėl skolų, yra geriau anksti imtis rimto skolos restruktūrizavimo, o ne tęsti pilnus skolos grąžinimo mokėjimus, kurie krizę tik padidina ir prailgina. Visos nuo skolų kenčiančios šalys turėtų galėti pasinaudoti išsamiu, savalaikiu procesu restruktūrizuoti savo skolas, įskaitant ir – kai būtina – skolos panaikinimą; tai turėtų būti pagrįsta ne tik įmokų mokėjimo veiksnumo analize, bet ir finansiniais šalies poreikiais tvarkytis su klimato krize bei siekti Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi tikslų.
Kita galima strategija susijusi su finansais vystymuisi ir klimatui. Globaliosios Šiaurės bei kitos daugiausia teršiančios šalys turėtų laikytis savo įsipareigojimų suteikti finansavimą vystymuisi bei klimatui, ir tai turėtų būti daroma be jokių sąlygų ir nesukuriant naujų skolų. Tai reiškia, kad toks finansavimas daugiausia turėtų būti suteikiamas kaip negrąžintinos išmokos. Jei naudojama paskola, tuomet ji turėtų būti itin lengvatinė ir skirta tik konkretiems tikslams bei programoms, nesukursiančioms netvarios, neteisėtos skolos. Bet koks skolinimas ir skolinimasis turi vykti laikantis atsakingo skolinimo ir skolinimosi taisyklių, įskaitant išlygas dėl uraganų bei kitų nenumatytų veiksnių; tokiu būdu klimato, sveikatos ar kitokios nelaimės atveju skola būtų panaikinta automatiškai. Finansavimas vystymuisi bei klimatui taip pat turi būti viešas ir naudojamas visuomeninėms ir atskaitingoms programoms bei projektams, o ne privačioms pelno siekiančioms iniciatyvoms ar viešojo ir privataus sektoriaus partnerystėms.
Trečia, derėtų užsiimti vidaus išteklių mobilizavimu (VIM, angl. DRM – domestic resource mobilization) ir neteisėtų finansinių srautų sustabdymu. Mūsų nuomone, vyriausybės VIM galėtų padidinti keliais būdais: efektyviai kovodamos su mokesčių vengimu ir žalinga mokesčių konkurencija, kurdamos ir skatindamos pakankamas ir lytis atliepiančias progresyvias mokesčių sistemas bei užtikrindamos, kad tiek turtingieji, tiek tarptautinės korporacijos susimokėtų visus jiems būtinus mokėti mokesčius. Su tuo susiję ir tai, kad tarptautinės finansinės institucijos, tokios kaip Pasaulio bankas ar TVF, turėtų nustoti skatinusios regresyvias mokesčių politikas, ypač – PVM. Vienintelis būdas išvengti skolinimosi neapkarpant išlaidų yra padidinti per mokesčius gaunamas biudžeto pajamas.
Be pastangų sustabdyti mokesčių vengimą, atėjo laikas paremti tikrai visuotinį, tarpvyriausybinį procesą Jungtinėse Tautose, kurio metu būtų išsamiai aptarti vadinamieji „mokesčių rojai“, tarptautinių korporacijų vykdomas piktnaudžiavimas mokesčiais ar jų vengimas, taip pat kiti neteisėti finansiniai srautai, sudarantys kliūtis išteklių perskirstymui ir eikvojantys nelygybių sprendimui būtinus išteklius. Pajamų, turto ir prekybos apmokestinimas turėtų būti suvokiamas kaip tarptautiniu mastu sutartų žmogaus teisėmis paremtų sistemų rėmimas, kadangi be mokesčių negalime maksimaliai sutelkti prieinamų išteklių. Mokesčių vengimą ar piktnaudžiavimą taip pat derėtų vertinti kaip vieną ekstrateritorinių valstybių įsipareigojimų kitoms valstybėms: nevaržyti naudojimosi jų žmogaus teisėms blokuojant finansavimą, pasinaudojus nesąžiningais mokesčių įstatymais ir leidžiant kompanijoms bei turtingiems individams piktnaudžiauti mokesčių sistema.
Galiausiai, reikia kalbėti ir apskritai apie visą dabartinės tarptautinės finansinės architektūros reformą. Tiek vyriausybės, tiek tarptautinės organizacijos turėtų dėti pastangas šiai reformai įgyvendinti, kad tarptautiniai finansai atitiktų visuotinai priimtus žmogaus teisių įsipareigojimus, įskaitant teisę vystytis, lyčių lygybę ir teisę gyventi sveikoje aplinkoje. Tokia reforma turėtų atliepti sąžiningos, skaidrios ir daugiašalės skolos krizės sprendimo sistemos būtinybę; ją remtų JT, o ne skolintojų vadovaujamos arenos. Reforma apimtų ne tik netvarią ir neteisėtą skolą, bet ir finansinio sektoriaus – įskaitant tokius veikėjus kaip kredito reitingavimo agentūros – reguliavimą, kad būtų užtikrinta, jog Globaliųjų Pietų šalys turi ir fiskalinės, ir politinės erdvės dorotis su savo iššūkiais vystymuisi.
-Atmetus dabartinę Ukrainos situaciją, Pasaulio bankas, TVF, bankai ir kiti panašūs skolintojai tą patį paskolos-skolos mechanizmą dešimtmečiais naudoja Globaliuose Pietuose ir ne tik; tokiems veiksmams žalią šviesą uždega šalių vyriausybės, o jų pasekmės gyventojams yra katastrofiškos. Įvairios pilietinės visuomenės organizacijos ne kartą yra raginę keisti pasaulines finansines sistemas, tačiau, nepaisant keleto nedidelių pergalių šen bei ten, iš esmės niekas nepasikeitė. Tad kas šįkart gali būti kitaip? Ir kaip didieji kreditoriai gali realistiškai būti priversti nutraukti žalingas savo praktikas?
Neoliberalizmas mums atnešė plačių rinkos dereguliavimo procesų, kurie leido privačioms finansinėms institucijoms augti ir klestėti. Daugeliu atveju tai vyksta žmonių gerovės sąskaita, skatinant spekuliaciją ir neatsakingą skolinimą. Turime kažkaip apsukti šį procesą – reikia daugiau reguliavimo ir visuomenę apsaugančių įstatymų.
Taip, ligšioliniai bandymai reformuoti pasaulines finansines sistemas iš tiesų nieko nepasiekė. Krizių daugybė ir suvokimas, kad šalys tampa pažeidžiamos būtent dėl globalizacijos ir reguliavimo sumažėjimo, gali tapti galimybėmis reformoms vykdyti. Tačiau tam, kad galėtume jomis pasinaudoti, turime būti geriau pasiruošę, geriau organizuoti ir mūsų turi būti daugiau. Naujos Finansavimo vystymuisi konferencijos JT lygiu procesas galėtų tapti tokia galimybe struktūrinių reformų darbotvarkei.
Tačiau vėlgi: tai mūsų, socialinių judėjimų ir pilietinės visuomenės organizacijų, atsakomybė daryti spaudimą vyriausybėms ir tarptautinėms institucijoms bei padidinti savo ambicijas siekiant, kad toks procesas turėtų realių rezultatų. Gali skambėti naiviai, tačiau vienintelis būdas priversti didžiuosius kreditorius pakeisti savo praktikas yra nepalikti jiems jokio kito pasirinkimo. Ne kviečiant juos savanoriškai pagerinti savo elgesį, o priimant įstatymus ir skatinant tarptautinius susitarimus dėl tarptautinės finansinės sistemos reformos, įskaitant kredito reitingavimo agentūrų bei turto valdymo industrijos reguliavimą ir priežiūrą, o taip pat – pasaulinį susitarimą dėl kapitalo sąskaitų valdymo svarbos.
