Rusijos karo Ukrainoje ir ukrainiečių genocido akivaizdoje Vakarų pasaulio žmonių sąmonė aiškiai transformavo vertinimą, kuris psichologiniu aspektu tapo kone suabsoliutintas – toksiškas požiūris į Rusiją apskritai ir viską, kas su ja susiję. Tačiau kyla klausimas, kiek ilgai Rusija bus toksiška? Metus? Penkerius? Dešimt metų? Tarptautinė bendruomenė, įskantant ir Lietuvos, dažnai žavėjosi šia gėrybėmis viliojančia oaze, kurioje galiausiai užaugindavo drakoną.
Rusija visada puolė ir žudė
Rusijos istorija – tai kone nesibaigiančių karų, ginkluotų konfliktų, žiaurių priešpriešų ir specialiųjų operacijų virtinė. Kaip suskaičiavo istorikai, pradedant nuo XVII amžiaus pabaigos, kai susikūrė Rusijos imperija, iki šių dienų Rusija dalyvavo daugiau nei 75 karuose ir ginkluotuose konfliktuose.
Todėl galima teigti, jog požiūrį į Rusiją kaip šalį agresorę ji nusipelnė savo nuosekliais, brutalią jėgą demonstruojančiais veiksmais tiek prieš kaimynines valstybes, tiek prieš kitas šalis.
Rusija visais laikais pasaulį stebino savo beatodairišku žiaurumu, kuomet žmogaus gyvybė tėra tik skaičius, įrankis įbauginti. Ir pagrindinis tikslas – pergalė, tikra ar įsivaizduojama – čia jau požiūrio klausimas, bet kokia kaina, nepaisant praradimų. Tokia taktika buvo valdant Petrui I-ajam, tokia pati išliko ir Antrajame Pasauliniame kare.
Vis dar gajus mitas, kad „Rusija niekada nieko neužpuolė“. Tačiau vos tik pažvelgus į žemėlapį galima nusistebėti – kokiu būdu ši taiki ir draugiška šalis sugebėjo per 350 metų padidinti savo teritoriją daugiau nei 7 kartus – nuo 3 mln. kvadratinių kilometrų 1547-aisiais iki 21,8 mln. kvadratinių kilometrų 1914-aisiais?
Mes patys auginome šį drakoną
Gyventi Rusijos pašonėje nuo seniausių laikų reiškė gryną galvos skausmą, kas jau kas, bet kaimynų puldinėjimas šiai šaliai tapęs kone fetišu. Tačiau istorija atskleidžia, kad po kiekvieno karo, žudynių, grobimų pasisotinęs drakonas nurimdavo ir nuosekliai viliodavo Vakarų šalių vadovus, pirklius, verslininkus, kurių pagalba gautų finansinių injekcijų užsilaižydavo žaizdas bei sukaupdavo jėgų naujam mirtį sėjančiam žygiui.
Spalio revoliucija, sukūrusi naują monstrą, Sovietų sąjungą, įvyko su Vokietijos parama bei finansine pagalba revoliucionieriams. Antrojo pasaulinio karo metu Vakarų šalys visokeriopai finansavo Stalino karo mašiną, kol galiausiai ji pavergė visą Rytų Europą. Po Sovietų sąjungos žlugimo, 1991 metais, Vakarai taipogi rėmė, siuntė maisto, finansavo specialias programas, skatino verslininkus investuoti. Taip sužeistas drakonas pakilo į dangų ir vėl ėmė sėti mirtį. Karas Gruzijoje 2008 metais, 2014 metais Krymas, agresija į Donbasą liko be realių sankcijų. Vakarai patys tiekė net karinę įrangą, naikintuvams, tankams modernizuoti reikalingus komponentus. Rusijoje įsikūrė kone visi didžiausi tarptautiniai prekių ženklai, o korporacijos, primerkusios akis į žiaurų valdžios elgesį su savo piliečiais, kasmet skaičiavo augančius pelnus. Kol drakonas išsitiesė visu ūgiu ir vėl pasėjo mirtį Europoje.
Rusija su per 140 milijonų gyventojų visada buvo globalaus verslo akį traukiančia oaze, kur galima greitai ir gerai uždirbti. Tai – viena didžiausių rinkų Eurazijoje su didžiuliu potencialu, kuriuo pirmieji pasinaudoję daugiausiai ir išloš. Iš kitos pusės – puiki galimybė išnaudoti Rusiją pumpuojant iš jos žaliavas, gamtos gėrybes. Taip prasidėjusios ir įsibėgėjusios pelno lenktynės įsuko pakankamą finansinį srautą, kuris leido drakonui atsistoti ant kojų.
Rusijoje verslai kuriami apgaule
Matant Rusijoje įprastą kelią daryti verslą, kuomet be jokios sąžinės graužaties kopijuojami ne tik logotipai, produktai, bet ir pats verslo modelis, rodo tik viena – bėgti nuo tos rinkos nė nesigręžiojant atgal.
Mano asmeninė patirtis, kuomet mėgindamas pasitikėti rusų verslininkais, bandžiau su jais sudaryti verslo sandorį, man atvėrė akis – sąžiningo verslo modelio jiems nepažinti. Apgauti, išvilioti informaciją ir pasinaudoti – tipiškas jų veikimo mechanizmas.
Kai Rusijos verslo partneriai be jokių skrupulų, deklaravę itin didelį susidomėjimą sandoriu, pavogė Čili frančizę, teko tai priimti kaip gyvenimo pamoką. Jie taip daro verslą – pasiima tai, ko jiems reikia, ir pradingsta. Pinigai Rusijoje suvokiami neįdedant pernelyg daug pastangų ir kaip žinia, daugelis ten iškilusių oligarchų veikia su aukščiausio rango pareigūnų žinia.
Kodėl pakibau ant jų kabliuko, paklausite? Įspūdis, kurį jie geba sukurti pradžioje – gebėjimas meistriškai plauti smegenis. Visa ši šalis pastatyta ant groteskiško manipuliacijų mechanizmo.
Tikėjimas, kad pasirašius sutartį esi užtikrintas sandorio sėkme – Achilo kulnas. Jokios sutartys ar įsipareigojimai jiems negalioja. Rusijos teisinė sistema ir jos suvokimas toli gražu nėra lygu tai teisinei sistemai, kokią mes ją suvokiame Vakaruose.
Teisė ten pritaikoma įvairiai, taip, kaip reikia pagal situaciją. Net posakis tam apibūdinti puikiai tinkamas – yra lygūs ir lygesni. Valstybei palankiam elitui teisinės normos nėra taikomos arba jų rėmai gerokai platesni, tuo tarpu ta pati teisė gali būti interpretuojama visiškai priešingai, kuomet reikia susidoroti su netinkamais ar neįtikusiais.
Ir kitaip nebus, reikia tai įsisąmoninti – Rusija yra toksiška. Ir veikia pagal kriminalinio pasaulio taisykles – verslas ne išimtis. Daug Vakarų ir Lietuvos verslininkų yra likę apgauti, apvogti pabandę Rusijoje plėtoti verslą. Tačiau nedaugelis ryžtasi apie tai pasakoti – nesmagu prisiminti, nėra šaunu girtis, pasakoti. Dažniausiai nurašoma į nuostolius, numojama ranka ir einame į kitas sferas, šalis.
Ir jei net pavyksta pasiekti tą išimtį iš taisyklės ir Rusijoje sukurti pelningą verslą – tai ilguoju periodu, neabejoju, praradimai vis tiek garantuoti. Jei nori ten būti priimtas – turi būti toks pats, kaip jie – atsiduoti vodka, gebėti tvarkytis su papildomais pinigų srautais ir turėti ypatingų, ne visiems mirtingiesiems prieinamų ryšių.
Istorija negailestinga, tai jau trečias kartas per keletą dešimtmečių, kai dėl nepalankios geopolitinės situacijos verslams tenka trauktis iš Rusijos rinkos.
Dabartinis pasitraukimas iš Rusijos yra trečias ir dėkime visas pastangas, kad būtų paskutinis. Pirmą kartą Lietuvai teko ieškoti rinkų Vakaruose iškart po Nepriklausomybės atkūrimo, antrą kartą, 1998 metais, kai Rusija patyrė finansinį krachą, ir dabartinis trečias kartas, lėtai prasidėjęs 2014 metais, įvedus pirmąsias sankcijas, galiausiai 2022 metais turėtų būti finalinis ir visiems laikams.
Tad ar ne laikas labai aiškiai sau atsakyti, kiek dar tokių kartų reikės, kiek dar norėsite patirti tą po kojomis slystančią žemę, kad suprastumėte, jog šlovingosios Rusijos rinka sėkmei kurti – tėra tik apdairiai manipuliuojamas oazės miražas, kuriame slepiasi sužeistas ir klastingas drakonas.
