Nėra sudėtinga būti teisingu ir atsakingu kasdieniame gyvenime, kai sprendimus galima priimti ramiai pasvėrus visus pliusus ir minusus, paskaičiavus galimus nuostolius ar pelnus. Sudėtingiau apsispręsti, kai į vieną svarstyklių lėkštę sukrenta gresiantys nuostoliai, kitoje – moralinė atsakomybė. O jei dar šalia nuostolių atsiduria ir atsakomybė už savo darbuotojus kariaujančioje šalyje, arba jei priimti sprendimai skaudžiai atsilieps darbuotojams kitose šalyse?
Verslo pinigai ir karo finansavimas
Taip, kalbu apie karą Ukrainoje ir Rusijai paskelbtas ekonomines sankcijas. Didžioji dalis tarptautinių korporacijų ilgai nesvarsčiusios pareiškė apie pasitraukimą iš invaziją į Ukrainą pradėjusios Rusijos ir netruko ištesėti šiuos savo pažadus. Tai liudija ištuštėjusios lentynos prekybos centruose, socialiniais tinklais platinami muštynių dėl šampūno buteliuko vaizdai, žinios apie uždaromas gamyklas. Kompanijas, likusias tęsti veiklą Kremliaus valdomoje šalyje, užliejo visuomenės pasmerkimo ir pasipiktinimo banga…
Kaip nebūtų liūdna, ši dilema verslo žmonėms nėra visiškai nauja. Nauja ji tik mums, Lietuvoje, nes šįkart kariaujama ne Afrikoje ar kažkur Rytuose. Karas vyksta visiškai šalia. Tankai važiuoja ir dega namai kaimyninėje šalyje, kurioje daugelis lankėmės, kurioje turime draugų ar pažįstamų
Rinktis tarp pelno ir etikos šalims kovojant tarpusavyje ar vykstant karui šalies viduje verslo žmonėms tenka ne taip ir retai. Ir ne visada tie pasirinkimai būna teisingi. Viena tokių garsių istorijų – Prancūzijos cemento giganto „Lafarge“ elgesys karo Sirijoje pradžioje. 2021 metais Prancūzijos aukščiausiasis teismas panaikino žemesnės instancijos teismo sprendimą atmesti cemento milžinei „Lafarge“ pareikštus kaltinimus dėl bendrininkavimo vykdant nusikaltimus žmoniškumui Sirijos pilietiniame kare. Šiuos nusikaltimus „Lafarge“ padalinys Sirijoje žinoma, įvykdė ne tiesiogiai žudydama civilius gyventojus. Kompanija kaltinama sumokėjusi 13 mln. eurų džihadistų grupuotėms, „Islamo valstybei“ (IS), kad galėtų tęsti savo cemento gamyklos veiklą šiaurinėje Sirijos dalyje pirmaisiais pilietinio karo metais. „Lafarge“ prisipažino mokėjusi tarpininkams už derybas su Sirijoje veikiančiomis ginkluotomis grupuotėmis, kad darbuotojai ir prekės galėtų judėti karo zonos viduje, bet neigia bet kokią atsakomybę už pinigus, atsidūrusius teroristinių grupuočių rankose…
Panašių pavyzdžių apie grupuotėms mokėtus mokesčius galima rasti ir daugiau tarp kompanijų, turėjusių bananų verslo reikalų Kolumbijoje, norom nenorom įtrauktoms į Liberijos ir Kongo konfliktus ir pan. Yra apie ką pamąstyti veiklą Rusijoje pasiryžusioms tęsti kompanijoms, kaltinamoms, kad į Rusijos biudžetą sumokėti jų mokesčiai virsta Ukrainoje sprogstančioms bomboms.
Kokie argumentai svariausi?
Tačiau ar viskas taip paprasta? Ar visada lengva priimti tokius sprendimus? Turbūt verta išgirsti ir Rusijoje liekančių verslų argumentus. Pavyzdžiui, kad jie turi aprūpinti būtiniausiais vaistais ar maistu kūdikiams ir Rusijos gyventojus? Gali šis argumentas pateisinti Rusijoje likusiųjų veiklą, ar šios šalies ligoniai turi likti be vaistų, o kūdikiai – be jiems skirto maisto, nes jų šalies prezidento įsakymu žudomi Ukrainos vaikai ir apšaudomos ligoninės?
Kaip turėtų tarptautinės kompanijos elgtis su savo darbuotojais, Rusijos piliečiais? Laikytis visų anksčiau deklaruotų pažadų, ar tiesiog atleisti juos, nes neišėjo į gatves pasipriešinti karui Ukrainoje? O jeigu uždarius gamyklas Rusijoje, atsisveikinti teks ne tik su savo darbuotojais, Rusijos piliečiais, bet ir su dirbančiais kitose šalyse? Jei jie taip pat liks be darbo, nes kompanija (greičiau – maža ar vidutinė įmonė), atsisakiusi veiklos Rusijoje, tiesiog turės mažinti veiklos apsukas ar net visai nutraukti veiklą?
Kausimai, į kuriuos atsakymą surasti labai sunku. Norisi pasiteisinti? Gali rasti argumentų, kad šalis agresorė reikiamų prekių įsigis per aplinkines šalis, sakykime, per Kiniją, ir tavo kompanijos auka – atleisti darbuotojai ar net bankrotas – taps beprasme. Nori pasmerkti? Parodyk Ukrainoje susprogdintus gimdymo namus ir pasiteirauk, koks jausmas tai matyti, žinant, kad galbūt ta bomba pirkta iš tavo sumokėtų mokesčių.
Kai kalbame apie ekologiją, būna šiek tiek lengviau savo nuodėmes išpirkti? Skrendi lėktuvu, važiuoji automobiliu – sumokėk šiek tiek didesnius mokesčius ir tarsi gausi indulgenciją. O kaip kare? Ar galėsi pasiteisinti Ukrainos žmonėms skiriama parama. Ar pervesti tūkstančiai eurų, skirti vaistai ir maisto produktai pateisins Rusijos biudžetan sumokėtus mokesčius?
Atrodytų, į pagalbą ateina Jungtinės Tautos, parengusio verslui gaires, kaip padėti Ukrainai. Tarp šių rekomendacijų: visokeriopa pagalba karo pabėgėliams, parama Ukrainos žmonėms prekėmis, paslaugomis ir pinigais, pastangos karui baigti, galiausiai – verslo pasiūlymai Ukrainoms įmonėms.
Atrodytų, kaip padėti – tikrai aišku ir daugybė verslo įmonių iš viso pasaulio atskubėjo ir skuba pagalbon.
Bet kaip nepakenkti? Klausimas kur kas sudėtingesnis.
