Tam, kad suprastume, ką reiškia žodis „chamas“, mes turėtume žinoti, iš ko jis kilo, kur chamai gyveno ir kokia chamų gyvenimo filosofija.
Kaip žinoma iš Biblijos, Chamas buvo Nojaus sūnus. Būtent Chamas užsitraukė tėvo Nojaus prakeiksmą, nes „Pamatė girto tėvo nuogumą“. Taip pat iš Biblijos žinome, kad „pamatyti kito žmogaus nuogumą“ perkeltine prasme reiškia lytiškai su juo santykiauti. Maža to, kad Chamas „pamatė savo tėvo nuogumą“, jis apie tai pradėjo garsiai girtis kitiems, t.y. vietoj tylios atgailos ir apmąstymo, jis surengė pirmąjį viešą savo nedorybės „PARADĄ“.
Už tai tėvas Nojus prakeikė Chamo palikuonis, kurių pirmasis buvo Kanaanas.
Vėlgi iš Biblijos žinome, kad Chamitai gyveno Nilo slėnyje ir sukūrė neįtikėtinai technologiškai galingą Egipto civilizaciją. Būtent ten buvo pasiųstas Dievo žmogus Jokūbas (kitaip Izraelis) su savo šeima (kodėl buvo pasiųstas? Paliksiu tai kitam pasakojimui – galbūt).
Po 430 metų Dievas galinga jėga išvedė Izraelitus iš Chamo žemės Egipto, bet kartu su Izraelitais išėjo labai daug chamų (visokie chamiškos civilizacijos mokslininkai, gydytojai/šamanai, inžinieriai ir kiti ). Būtent tie žmonės labiausiai prisidėjo prie to, kad Izraelitai pastoviai atsitraukinėjo nuo juos gynusio Dievo ir vis sugrįždavo prie chamų civilizacijos tariamų pasiekimų, t.y. daugelis Izraelitų užsikrėtė chamų mokslu (būtent dėl šios priežasties jie iki šiol nėra įvesti į Dievo poilsį ir priversti kariauti dėl savo išlikimo).
Po kiek laiko Dievo palaiminimu, dėl žmogaus pagal Jo Širdį – Dovydo, Izraelitai sukūrė neįtikėtinai galingą valstybę, bet ir vėl koja pakišo chamų gyvenimo filosofija.
Viena iš Dovydo sūnaus Saliamono (kuris tapo tėvo vietoje Izraelio karaliumi) žmonų buvo Egipto Faraono duktė. Jai netgi buvo pastatyti atskiri rūmai netoli šventyklos. Po kiek laiko chamiškumo virusas sunaikino klestinčią Izraelio valstybę.
Vėliau iškilo Persai chaldėjai. Jie buvo asketai kariai, niekinantys bet kokį prisitaikėliškumą ir padlaižiavimą. Dievas atidavė Egiptą chaldėjų valdovui Nabuchodonsarui kaip atlygį už darbą, kurį jis jam atliko ir nieko iš to ne uždirbo (sunaikino nuo Dievo atsitraukusių Izraelitų valstybę ir kitas nedorėlių šalis).
Be abejo, kartu su ta dovana chaldėjai pasigavo ir chamų mokslo virusą. Po kiek laiko mokslo virusas sunaikino ir šią šalį, nors joje galingai veikė Dievo žmogus (tremtinys iš Izraelio sūnų) Danielius, bet tai neišgelbėjo valstybės, jau pakankamai paskendusios pataikavimo, dirbtinių šypsenų, įvairiaspalvių drabužėlių ir to meto akademikų, profesorių, docentų ir kito chamiško mokslo planktono melo liūne (jie irgi tuomet užkariavo žmonių vaizduotę pasakomis apie atšilimus, kiaulių, varnų, COVID ir kitokius virusus ir pan., todėl pagrindiniai imperijos resursai buvo leidžiami jų idiotizmui apmokėti).
Persų Medų valstybę užvaldė Aleksandras su asketais kariais graikais. Prarijęs didelį ir sotų naujos imperijos kąsnį, jis nejučia įsileido ir chamų mokslo virusą. Po kiek laiko mokslinis/filosofinis idiotizmas, chamų paradai, chamiškai demokratinis išplerimas, įvairių to meto mokslininkų sofistiniai tuščiaviduriai išvedžiojimai sunaikino galingą Graikų imperiją.
Ją nugalėjo asketiški ir bebaimiai kariai – Romėnai. Pradžioje su panieka žiūrėję į visus tos chamiškos civilizacijos blizgučius ir tariamos išminties išvedžiojimus, vėliau Romėnai pradėjo pasiduoti „chamų mokslo pasiekimų blizgesiui“. Romėnus nuo greito žlugimo išgelbėjo tik tai, kad iš Egipto perimtas chamizmo mokslo virusas susidūrė su Pačio Dievo duota malone – Kristaus mokslu ir buvo paniekinamai nukištas padugnių džiaugsmui. Galinga imperija pradėjo augti ir niekas jai negalėjo prilygti, bet po kiek laiko ji suskilo į rytų (Konstantinopolio) ir vakarų (Romos) imperijas. Imperijos pradėjo pjautis tarpusavyje, tokiu būdu leidusios padugnių chamizmo virusui vis labiau įsigalėti.
Chamizmo mokslo viruso įsigalėjimo apogėjus buvo tada, kuomet 15 amžiuje Konstantinopolio Patriarchas į disputą su Romos Popiežiaus atstovais nusiuntė du bedievius, bet labai išsimokslinusius chamus. Jiems buvo suteikti metropolitų bažnytiniai titulai. Vienas iš jų buvo „Nikėjos metropolitas“ Visarionas. Tuo laiku jokios Nikėjos metropolijos jau nebebuvo ir šis titulas buvo suteiktas vien tik tam, kad šie chamų mokslo adeptai turėtų balsą bažnytinio disputo metu. Be abejo, disputą jie pralaimėjo, o Dievas dėl tokio akibrokšto atėmė savo palaiminimą iš Konstantinopolio ir jis netrukus buvo sunaikintas musulmonų.
Po Konstantinopolio sunaikinimo, „Metropolitas“ Visarionas ir daugelis kitų chamų mokslo adeptų pabėgo į Romą. Romos Popiežius, įsivaizduodamas, jog tai vertas pasitikėjimo aukščiausios bažnytinės hierarchijos narys, labai gražiai jį priėmė ir suteikė jam Romos Katalikų bažnyčios kardinolo titulą. Būtent Visarionas atsivežė į Romą didžiulę biblioteką su chamų mokslu užsikrėtusių senovės graikų rankraščiais. Tokiu būdu chamizmo mokymo virusas pradėjo žaibiškai plisti iš pačios bažnyčios elito į apačias. Vietoj to, kad stabdyti pagonišką chamizmą, bažnyčia jį pradėjo intensyviai skatinti, dėl ko matome baigiančios supagonėti Europos chamiškai prašiokišką degradaciją su niekieno nerinktais komisarais valdžioje.
P.S. Viena yra malonu, kad nors chamų adeptai buvo įleisti ir supažindinti su daugeliu bažnyčios elitinio mokymo paslapčių, bet pačios galingiausios mokslo srities jiems nepavyko užčiuopti. Todėl jie vis labiau kvailėja savo „moksliniuose pasiekimuose ir išvedžiojimuose“. Aš labai atidžiai stebiu chamų mokslo adeptų svaičiojimus ir matau, jog jie apgraibomis bando tą pasiekti, bet … kaip viename sename rusų animaciniame filme apie skraidantį laivą sakė herojus: „Be slapto žodelio laivas neskris“.
Su meile ir rūpesčiu,
Vladimiras Troščenka
