Giedrė Gorienė
Kada naikinsime aukštesnės instancijos teismus? Kam jie apskritai reikalingi, jeigu neatlieka savo funkcijų? Dėl teisinės valstybės imitavimo visiškai užtektų palikti tik žemiausios grandies – apylinkių teismus, kurie savo nutartyse bei nuosprendžiuose tiesiog perrašytų prokuratūros nutarimus bei kaltinamuosius aktus, nes (jūs ką nors apie tai anksčiau buvote girdėję?) Lietuvoje, pasirodo, susiformavo (ir kada gi spėjo?) tokia teismų praktika: aukštesnės instancijos teisėjas gali nagrinėti ne visus skundo motyvus, nes, pasinaudodamas teismų praktika, tiesiog gali pritarti žemesnio teismo nutarčiai!
Supratote, kas atsitiko? Jūs skundžiatės teismui, bet pirmos instancijos teismas jūsų motyvų ir argumentų net nenori girdėti. Tuomet jūs, pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, galite apskųsti tos apylinkės teismo sprendimą aukštesniam – apygardos – teismui. Tačiau, pasirodo, de facto tas apskundimas – tik imitacinis, formalus, labiau panašus į fiktyvų, nes apygardos teismas, apeidamas įstatymus ir pasinaudodamas teismų praktika (klausimas: nuo kada teismų praktika pasidarė aukščiau įstatymų ir Konstitucijos?), net nesivargina gilintis į skundo motyvus ir argumentus – tiesiog pasitiki pirmos instancijos teismo sprendimu.
Todėl klausimas: jeigu jau egzistuoja tokia teismų praktika, vadinasi, visi kiti – aukštesni teismai – nereikalingi? Reikia uždaryti apygardų, Lietuvos Apeliacinį ir Lietuvos Aukščiausiąjį teismus? Nes kam į balą išmetinėti biudžeto pinigus nereikalingiems teismams? Valstybei pinigų ir taip trūksta – ji ras kur nereikalingiems teismams skiriamus pinigus padėti.
Būtent tokie klausimai ir tokios mintys kilo skaitant Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjos Eglės Gruodienės 2020 m. gegužės 26 d. nutartį dėl gegužės 25 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėto nukentėjusiojo Antano Šakinio 2020 m. balandžio 29 d. skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2020 m. balandžio 20 d. nutarties, kur teisėja informuoja A. Šakinį, jog nenagrinės visų motyvų, nurodytų skunde, nes pasinaudoja savo teise pagal teismų praktiką pritarti žemesnio teismo nutarčiai.
Primename, kad Vilniaus apylinkės teismas „Karšto komentaro“ atliekamame žurnalistiniame tyrime dėl Vilniaus universiteto studentės Rūtos Šakinytės žūties, atliekant praktiką Norvegijos kalnuose, aplinkybių tyrimo labai primena prokuratūros (ir VU) „stogą“ – nuolat atmeta R. Šakinytės tėčio Antano Šakinio skundus dėl prokuratūros jau net keturis kartus nutraukto ikiteisminio tyrimo, nors jaunos merginos žūties aplinkybės iki šiol neišsiaiškintos ir iki šiol neaišku, kaip ir kokiomis aplinkybėmis žuvo VU studentė R. Šakinytė.
Po teisėjos nutarties – klausimų daugiau negu atsakymų
Lietuvos Respublikos Konstitucija, atrodo, labai aiškiai nurodo, jog valdžios institucijos tarnauja žmonėms, tačiau, susidaro įspūdis, teisėjai nukentėjusiojo Antano Šakinio žmogumi turbūt nelaiko – savo nutartimis pridengia prokuratūros nenorą ištirti A. Šakinio dukters žūties aplinkybių, o taip pat „išplauti“ Vilniaus universiteto atsakomybę dėl per praktiką Norvegijoje žuvusios studentės.
Jau minėta teisėja E. Gruodienė, susipažinusi su Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nutraukti ikiteisminį tyrimą bei byloje esančia medžiaga, konstatuoja, kad teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, jos keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Šis teisėjos E. Gruodienės sprendimas atrodo gana keistai, nes vis dar liko neatsakyti bylos baigčiai reikšmingi klausimai:
Kodėl pats 2015 05 08 Vilniaus universiteto gamtos mokslų fakulteto dekano įsakymo Nr. 198 turinys neatitinka praktikos nuostatų, kodėl neįžvelgta galima klastotė?
Kodėl prorektorės įsakymo originalas išreikalautas (šis dokumentas be parašo), o dekano įsakymo Nr. 198 originalo nebuvo iš viso prašoma?
Vilniaus universiteto Geologijos studijų krypties reglamento aprašo 15.2 punktas numato, kad privalomos mokomosios praktikos yra kvarteto geologinė praktika, geologinio kartografavimo ir geofizikos praktika, statigrafinio ir facijinio pažinimo praktika. Tačiau sekančiame sakinyje nurodoma, jog „Geologijos ir geologinio kartografavimo pakraipos studentai turi atlikti pagrindinių sluoksnių geologinio kartografavimo praktiką orogeninėse (kalnuotose) srityse“. Taigi, Geologijos studijų krypties reglamento aprašo 15.2 punktas, taip pat ir Vilniaus universiteto studijų praktikos Reglamentas nepaneigia galimybės universitetui organizuoti profesinę praktiką ir netgi ją įtvirtina (čia vertėtų atkreipti dėmesį į Vilniaus universiteto studijų praktikos Reglamento 3.4.2 punktą), atskirame sakinyje išskiriant geologinio kartografavimo praktiką orogeninėse (kalnuotose) srityse, t.y. būtent tokią praktiką, kokią atlikdama Hemsedalio kalnuose žuvo Rūta Šakinytė.
Kodėl mokomosios praktikos metu Lietuvos respublikoje studentai nedraudžiami privalomuoju sveikatos draudimu ?
Kodėl R. Šakinytės žūties aplinkybės iki šiol neištirtos?
Kas turi ištirti R. Šakinytės žūties praktikos metu aplinkybes?
Vilniaus Universiteto kanclerio dr. Alekso Pikturnos 2015m. Liepos 1 d. Įsakymu Nr. R-262 komisija sudaryta ištirti nelaimingą atsitikimą. Kodėl šiuo įsakymu sudaryta komisija vietoje to, jog ištirtų nelaimingo atsitikimo aplinkybes, parengė praktikos eigos tyrimo aktą, o ne nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą?
Kokią teisę ir pareigą Vilniaus universitetas turi tam, kad ištirtų nelaimingą atsitikimą? Pastebėjimas: iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad nelaimingo atsitikimo priežastys ir kitos aplinkybės surašytos pagal praktikos vadovo A. Čečio nuomonę.
Kodėl tuometis VU Bendrųjų reikalų direkcijos darbuotojų saugos vyriausiasis specialistas Viktoras Sokolovas 2015 m. liepos 1 d., t. y. penktą dieną po R. Šakinytės žūties, Valstybinei darbo inspekcijai (VDI) pranešė apie R. Šakinytės žūtį?
Ar Valstybinė darbo inspekcija po pranešimo kreipėsi į teisėsaugą?
Kokią teisę ir pareigą valstybinė darbo inspekcija turi nurodyti, jog žūties aplinkybes tirs Vilniaus universiteto specialistai?
Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos akivaizdžiai matyti, kad teismų nustatyti trūkumai nebuvo ištaisyti. Kodėl?
Kaip neištaisius teismų nustatytų trūkumų gali būti konstatuojama, kad visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai jau atlikti?
Kodėl neatlikta įvykio vietos apžiūra?
Kodėl neanalizuoti duomenys, surinkti A. Šakinio iš R. Šakinytės žūties vietos?
Kodėl Vilniaus universitetas nebendradarbiavo nustatinėjant ikiteisminiam tyrimui reikšmingas aplinkybes?
Kodėl nenustatyta, kokią praktiką faktiškai atliko R. Šakinytė Hemsedalyje ir Bergene, pagal surinktą medžiagą įvertinant šios praktikos faktinį pobūdį ir esmę? (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-09-20 nurodymas)
Kodėl VU dekano Osvaldo Rukšėno įsakymas dėl R. Šakinytė siuntimo į studijų praktiką Hemsedalyje datuotas 2015 m. gegužės 8 d., kai tuo tarpu VU prorektorės Gretos Drūteikienės įsakymas dėl tos pačios praktikos – 2015 m. gegužės 11 d.?
Koks saugaus elgesio kalnuose mokymo turinys?
Ar VU praktikantai buvo pakankamai instruktuoti apie būtinas saugumo nuostatas, atliekant konkrečią dienos užduotį?
Ar realiai vykdyta praktika atitiko Vilniaus universiteto praktikos reglamento 17.1 punkte apibrėžtos „mokomosios praktikos“ esmę?
Kodėl maršrutas, kuriuo ėjo studentai, niekaip nepažymėtas išduotuose žemėlapiuose?
Kodėl prokuroras mano, jog civilinėje byloje nustatytos aplinkybės dėl saugos reikalavimų nesilaikymo studentų praktikos metu negalėtų būti panaudojamos ikiteisminiame tyrime ar baudžiamojoje byloje ?
Ar buvo atliktas dokumentais patvirtintas praktikos Hemsedalio kalnuose rizikos vertinimas?
Ar studentams išduoti žemėlapiai buvo tinkami keliamoms praktikos užduotims atlikti?
Kodėl VU, tiriant praktikos eigą, nenuvyko į įvykio vieta?
Kaip turėjo VU užtikrinti praktikantų saugą mokomosios praktikos metu?
Kodėl prokuroras nevertino visų faktinių aplinkybių?
Kodėl VU paskirtas praktikos vadovas A. Čečys neapmokytas saugos reikalavimų praktikos metu?
Kodėl nebuvo paskirtas praktikos Reglamento 5.4. p. reikalavimus atitinkantis praktikos vadovas?
Pagal bylos medžiagą matyti, jog tyrėja Inga Bikauskienė tarnybiniame pranešime siūlė tenkinti A. Šakinio prašymą ir bylą perduoti kitai, ne Vilniaus apskrityje esančiai ikiteisminio tyrimo įstaigai, tačiau šį siūlymą prokuroras ignoravo. Kodėl?
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendime konstatuota, jog realiai vykdyta praktika neatitiko Vilniaus universiteto praktikos reglamento 17.1 punkte apibrėžtos „mokomosios praktikos“ esmės, netgi praktikos vadovas vykdomą praktiką suprato ne kaip mokomąją, bet kaip profesinę praktiką. Kodėl šie duomenys ignoruoti?
Kodėl neįvertinta tai, kad VU praktikos vadovas Audrius Čečys, VU Gamtos mokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedros vedėjas Petras Šinkūnas, VU Bendrųjų reikalų direkcijos darbuotojų saugos vyriausiasis specialistas Viktoras Sokolovas, VU dekanas Osvaldas Rukšėnas bei liudytojas (studentas, buvęs vienoje brigadoje su žuvusia Rūta Šakinyte) Domantas Šorys ne vieną kartą ir tendencingai davė galimai melagingus parodymus?
Kodėl nevertinta aplinkybė, kad praktikantai buvo palikti vieni net keturioms dienoms?
Kodėl nevertinta dokumentų galimo klastojimo aplinkybė?
Kodėl sunaikintas VU dekano O. Rukšėno 2015 m. gegužės 11 d. įsakymo originalas?
Kodėl nesudaryta praktikos sutartis tarp VU ir praktiką Norvegijos kalnuose atlikusios studentės Rūtos Šakinytės?
Kodėl visi veiksmai buvo atliekami tam, jog būtų nutrauktas ikiteisminis tyrimas?
Kodėl Seimo nario Tomo Tomilino 2018 m. vasario 20 d. raštas bei jo turinys prokuroro 2020 m. sausio 28 d. 28 nutarime apskritai neįvertinti?
Tai – tik dalis „kodėl?“, kurie iškilo skaitant teisėjos E. Gruodienės nutartį. Tačiau nagrinėjant šį nutarimą, iškyla ir kiti, dar daugiau neaiškumo šioje byloje sukeliantys ir aukščiau esantį klausimų sąrašą papildantys klausimai. O būtent: kokią medžiagą, prieš parašydama šią nutartį, nagrinėjo teisėja? Ikiteisminio tyrimo medžiagą? Nepanašu. Prokurorų argumentus nutraukti ikiteisminį tyrimą? Žemesnės instancijos teismo nutarimą, kuriame aiškiai, tiesiog juodu ant balto konstatuota, kad buvo padaryta viskas, jog ikiteisminis tyrimas būtų nutrauktas? Atrodo, jog būtent taip.
Teisėja E. Gruodienė: dėl savo žūties kalta pati R. Šakinytė
Beje, nagrinėjant tolimesnes teisėjos E. Gruodienės išvadas, būtina paminėti ir tai, kad nutartis didžiąją dalimi surašyta neeliminuojant to fakto, jog pagrindiniai duomenys ir aplinkybės yra pateikiami asmenų, kurie ne kartą davė skirtingus parodymus. Galimai melagingus. O Vilniaus universiteto pateikti duomenys apie praktiką laikomi šventais ir nenuginčijamais įrodymais.
Teisėja E. Gruodienė daro išvadą, kad jeigu Rūta Šakinytė nebūtų sąmoningai nukrypusi nuo praktikos vadovo nustatyto maršruto, ji nebūtų nukritusi nuo šio uolėto šlaito ir žuvusi nuo dauginių viso kūno sužalojimų, nes maršrute, kurį nustatė praktikos vadovas, šio uolėto šlaito nėra.
Priminsime: praktikos maršruto nebuvo – buvo tik praktikos vadovo A. Čečio „pamojavimas“ pirštu virš žemėlapio, kuris netinkamas praktikos užduotims atlikti (o praktikos vadovas apskritai studentus paliko vienus Norvegijoje keturias dienas).
Praktikos plotas, arba žemėlapis, kurį gavo praktikantai, pasižymi tuo, kad uolėtas, status ir pavojingas šlaitas yra ne vienas – tokių yra dešimtys.
Teisėja Eglė Gruodienė konstatuoja, kad jeigu studentai būtų ėję (grįžę) turistams skirtais takais, nelaimingas atsitikimas Hemsedalio kalnuose tokiomis aplinkybėmis nebūtų įvykęs.
Jei teisėja būtų nagrinėjusi ikiteisminio tyrimo medžiagą, tai būtų aiškiai pastebėjusi, kad turistų takų aplink Rogjin kalną nėra daug. Tiksliau – vienas! O ir tas pats nurodytas, kaip reikalaujantis įgūdžių ir žymimas raudonai.
Toliau teisėja labai uoliai stengiasi įrodyti, kad kartu su nukentėjusiąja buvusio studento D. Šorio parodymai – tvirti, nenuginčijami, ir visiškai ignoruojami byloje esantys duomenys apie tai, kad D. Šorys savo parodymus ikiteisminio tyrimo metu derino su Vilniaus universiteto atsakingais asmenimis. Tai, kad D. Šorys savo pirminius parodymus keitė, ir ne kartą, jau grįžus į Lietuvą ir pasitarus su Vilniaus universitetu, kažkokiu stebuklingu būdu teisėjai „praslydo“ pro akis.
Teisėjai nesukėlė abejonių ir faktas, kad nukritusi nuo skardžio Rūta Šakinytė buvo rasta basa – batai ir kojinės buvo rasti upelyje. Ar iš tiesų R. Šakinytė pati nukrito? Kokiomis aplinkybėmis? Kaip tai atsitiko? Kodėl su R. Šakinyte žūties metu buvęs studentas D. Šorys painiojasi savo parodymuose?
Beje, čia reikėtų pažymėti ir tai, kad savo parodymus keitė ir praktikos vadovas A. Čečys, kuris dar ir pasižymi atminties stoka, nors turi ir daktaro laipsnį. Teisėja sutinka, kad A. Čečys, kaip praktikos vadovas, gali būti suinteresuotas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau aplinkybė, kad kiti studentai, tuo metu atlikinėję praktiką, intereso dėl bylos baigties neturėjo, leidžia teisėjai sutampančius parodymus vertinti kritiškai. Žinoma, paranku nagrinėti tai, kas išvis šioje byloje nereikšminga.
Dar kartą priminsime, kad iki šiol neaišku, kodėl ir kaip žuvo R. Šakinytė. Eliminavus duomenis, gautus iš Vilniaus universiteto, ir prieštaringus atsakingų asmenų parodymus, bei kartu su R. Šakinyte buvusio studento D. Šorio parodymus ir paaiškinimus apie R. Šakinytės žūtį, iki šiol, jau praėjus penkeriems metams po jaunos merginos žūties, niekas nėra žinoma. Žinoma tik „šventa karve“ laikomo Vilniaus universiteto pozicija, kad mes niekuo dėti, R. Šakinytė pati kalta. Ar tai reiškia, kad praktika buvo savanoriška? Ir kaip tuomet suprasti VU dekano įsakymą dėl studentės R. Šakinytės išsiuntimo į praktiką Norvegijoje? Privaloma, bet savanoriška? Čia su logika viskas gerai?
Ar teisėja nesulaužė teisėjo priesaikos?
Taigi, Vilniaus apygardos teismui teko nagrinėti iš tikrųjų unikalų atvejį. Ir džiugu, kad turime dar unikalesnę teisėją, kuri išmano viską: geologiją, kalnų kodeksą, aukštosios mokymo įstaigos organizuojamų praktikų eigą ir t.t., o taip pat geba išanalizuoti didelės apimties (40 tomų) bylos duomenis, skundo argumentus (apimtis 47 psl.) vos per kelias dienas (!!!), o nutarimą surašyti aštuoniuose puslapiuose.
Be abejo, aš čia ironizuoju, nes tas „džiaugsmas“ – per ašaras. Kad po 30 nepriklausomos Lietuvos metų mes taip ir neturime tokios teisingumo sistemos, kuria būtų galima didžiuotis ir kurioje teisėjui visų pirma svarbiausia būtų Konstitucija ir Įstatymas, o ne kažkokia mistinė „teismų praktika“. Nes, priminsiu, pačioje savo nutarties pabaigoje teisėja E. Gruodienė nukentėjusįjį Antaną Šakinį informuoja, kad nenagrinės visų motyvų nurodytų skunde, nes pasinaudoja savo teise – pagal teismų praktiką pritars žemesnio teismo nutarimui.
Ir štai čia kyla pats didžiausias klausimas: ar su mūsų teismų sistema iš tikrųjų viskas gerai? Kokią funkciją teismų sistemoje atlieka apygardos teismas? Kam jis reikalingas?
Ir dar vienas svarbus klausimas: ar teisėja E. Gruodienė nesulaužė teisėjos priesaikos? Nes teisėjo priesaikoje rašoma: „Aš, teisėjas (-a) (vardas, pavardė), iškilmingai prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos Respublikai, savo pareigas atlikti garbingai, vykdyti teisingumą pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti nešališkas (-a), sąžiningas (-a), humaniškas (-a), saugoti man patikėtas valstybės paslaptis ir visada elgtis, kaip dera teisėjui“.
Konstitucijoje rašoma, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, todėl teisėja E. Gruodienė privalėjo taip išnagrinėti žuvusios studentės tėvelio A. Šakinio skundą, kad į visus A. Šakinio keliamus klausimus būtų atsakyta, kiek buvo dvejonių, jos visos privalėjo būti išsklaidytos. Bet to nebuvo padaryta, R. Šakinytės tėvas paliktas nežinioje – A. Šakinis iki šiol nežino, kokiomis aplinkybėmis prieš penkerius metus, išsiųsta Vilniaus universiteto į Norvegijos kalnus atlikti praktikos, žuvo jo dukra. Taigi, šiuo atveju teisėja E. Gruodienė nukentėjusiojo A. Šakinio atžvilgiu pasielgė nesąžiningai ir nehumaniškai – paliko tėvą likusį gyvenimą kankintis nežinioje dėl dukros žūties aplinkybių, pačiam ieškoti atsakymų, kas prieštarauja teisėjo priesaikai. Atsakyti į neatsakytus klausimus Rūtos Šakinytės žūties byloje buvo teismo funkcija, jei jau prokuratūra nesugebėjo (ar nemokėjo) to padaryti.
Taip pat teisėjos priimtas sprendimas prieštarauja ir kitam teisėjo priesaikos teiginiui: prisiekiu… ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus.
Šiuo konkrečiu atveju teisėja E. Gruodienė negynė nukentėjusiojo A. Šakinio teisėtų interesų – išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis žuvo jo duktė, kas dėl to kaltas, kokia šioje tragedijoje Vilniaus universiteto atsakomybė, o taip pat sulaukti teisingumo savo dukters žūties byloje. Tačiau teisėja šioje byloje, kaip matome iš teisėjos nutarties, gynė prokuratūrą ir Vilniaus universitetą, kuris siekia nusiplauti atsakomybę dėl savo studentės žūties. Tokių interesų gynimo teisėjo priesaika nenumato.
Todėl ar ne metas būtų Lietuvoje imtis teisinės reformos – įvertinti teisėjus, kaip jie laikosi Lietuvos Respublikai duotos teisėjo priesaikos, ir pradėti šiuo atveju nuo Vilniaus apygardos teismo teisėjos Eglės Gruodienės? Nes akivaizdu – E. Gruodienės 2020 m. gegužės 26 d. sprendimas dėl nukentėjusio A. Šakinio skundo su teisėjo priesaikoje deklaruojamu humanizmu, sąžiningumu, žmogaus teisių laisvių ir teisėtų interesų gynimu nieko bendro neturi, kaip neturi nieko bendro ir su Konstitucijos 5 str. „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Kaip pasakytų viena a.a. signatarė, jei nesugebi laikytis Konstitucijos ir tarnauti žmonėms, palik šį ypač atsakingą darbą, nežaisk su žmonių jausmais ir likimais, ir eik vairuoti troleibuso – ten reikės vadovautis tik kelių eismo taisyklėmis ir ten nėra jokių mistinių „kelių eismo praktikų“, kurios būtų aukščiau už įstatymais nustatytas kelių eismo taisykles. Jeigu važiuoji viena kelio puse, tai ir važiuoji viena kelio puse – į priešpriešinę kelio pusę, „nes nusprenžiau vadovautis kelių eismo praktika“, neišvažiuosi – įvyks susidūrimas.
Beje, Antano Šakinio teisingumo paieškos jo dukrelės žūties byloje – kodėl prokuratūra ir teismai „per negaliu“ stengiasi užgniaužti ikiteisminį tyrimą dėl VU studentės žūties aplinkybių praktikos Norvegijoje metu, kodėl siekia „išplauti“ VU atsakomybę – privertė pažvelgti į teisingumo sistemą iš kitos pusės: o kas gi tokie dėsto Vilniaus universiteto Teisės fakultete? Jūs nepatikėsite, kiek prokurorų ir teisėjų ten radau! Žurnalistinio tyrimo tęsinys – kitame „Karšto komentaro“ numeryje.
Pagal „Karštas komentaras“ Nr.12 (2020 06 05-19)
