Giedrė Gorienė
Vilniaus universiteto geologijos studijų programos studentės Rūtos Šakinytės žūtis 2015 m. birželio 27 d., atliekant praktiką Norvegijos kalnuose, atvėrė visai kitokį – šokiruojantį, žmogiška prasme visiškai nesuprantamą Vilniaus universiteto „veidą“: aiškėja, jog už seniausio ir geriausio Lietuvos universiteto įvaizdžio slepiasi nepadorumas, nežmoniškumas, atsakomybės vengimas ir savų klaidų nepripažinimas.
Būtent tokią viešai nematomą Vilniaus universiteto pusę pastaruosius penkerius metus matė Rūtos Šakinytės tėvelis Antanas Šakinis, visą tą laiką bandydamas išsiaiškinti, kas Vilniaus universitete atsakingas už tą situaciją, kuri baigėsi dukros žūtimi.
„Juk mano dukrytė ne pati važiavo į Norvegijos kalnus, o buvo išsiųsta pagal Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekano O. Rukšėno įsakymą atlikti praktikos. Vadinasi, nuo pirmos iki paskutinės praktikos Norvegijoje dienos mano dukrytė buvo Vilniaus universiteto žinioje“, – pažymėjo A. Šakinis.
Tą jam buvo patvirtinęs ir dabartinis generalinis prokuroras E. Pašilis. „Už jūsų vaiką atsako Vilniaus universitetas“, – taip man pasakė ir generalinis prokuroras, kai aš buvau priėmime pas jį“, – pridūrė p. Antanas.
„Du vienos poros batai“
Tačiau generalinio prokuroro nuomonė – viena, o faktiniai darbai – visai kas kita. Pirma, užuot prisiėmęs atsakomybę, atsiprašęs, padėjęs žuvusios studentės šeimai, VU pasirinko atsakomybės neigimo ir žuvusios merginos juodinimo taktiką – neva pati kalta, kad Norvegijoje nukrito nuo kalno ir žuvo. O, antra, ikiteisminį tyrimą vykdę prokurorai, net nenuvykę į studentės žūties vietą Norvegijoje, neištyrę žūties aplinkybių, tiesiog palaimino VU suinteresuotų asmenų atliktą vidinį tyrimą – neva dėl to, kad žuvo, kalta pati studentė.
Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas net keturis kartus, nors į esminius klausimus: kodėl žuvo Rūta Šakinytė?; kas lėmė jos žūtį?; kokiomis aplinkybėmis su kitu studentu D. Šoriu vienoje brigadoje buvusi jauna mergina prarado lygsvarą ir nukrito nuo skardžio?; o gal buvo ir nužudyta? – taip ir liko neatsakyta.
Šiuo metu Rūtelės tėvelis vėl kaunasi teismuose dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo – jau penktą kartą.
Yra toks posakis: „Du vienos poros batai“. Taigi, šioje situacijoje jis labai puikiai apibūdina Vilniaus universiteto ir prokuratūros veiksmus – mat, tiek VU, tiek prokuratūros veiksmai, iš šalies žiūrint, atrodo suderinti, kaip tie du batai poroje.
Ką parodė „gamta“?
Pagal tam tikrus ženklus gamtoje, galima nuspėti ateitį – bus šalta žiema ar nelabai, bus ankstyvas pavasaris ar ne, vasarą bus kaitra ar bus lietinga, ir pan. Pagal analogiškus VU ir prokuratūros „gamtos ženklus“ jau iš karto po dukrelės žūties ir Antanas Šakinis suprato, kad, siekiant išsiaiškinti tiesą dukrelės žūties istorijoje, lengva nebus.
„Pirmiausia, man buvo šokas, kai kitą dieną po dukrelės žūties gavęs pranešimą apie jos žūtį ir paskambinęs pranešime nurodytu telefonu į Kriminalinės policijos tarptautinių ryšių valdybą bei paklausęs, kodėl apie įvykį nepranešta prokuratūrai, Policijos departamentui ar kitoms teisėsaugos institucijoms, sulaukiau klausimo: „Ar norėsite iš VU prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą?“. Tai leido spėti, kad jau įsijungęs VU gynimo mechanizmas“, – pirmąjį „gamtos“ ženklą prisiminė p. Antanas.
Ir jis neklydo – dienos slinko, o Vilniaus universitetas į teisėsaugą dėl studentės žūties nesikreipė.
Sužinojęs, kad ikiteisminis tyrimas dėl įvykio nepradėtas, pats Rūtelės tėvelis kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą. Ši ikiteisminį tyrimą pradėjo, bet… tyrimas pavestas Vilniaus 6-am policijos komisariatui.
„Man tai buvo dar vienas šokas – kaip gali tokius įvykius kalnuose, užsienyje, tirti Vilniaus 6-as policijos komisariatas?“ – antrą „gamtos“ ženklą prisiminė p. Antanas.
Jis išsiaiškino, kad įvykius užsienyje turi tirti Kriminalinės policijos biuras prie Policijos departamento.
„Aš tris kartus prašiau, kad šitą bylą perduotų tirti Lietuvos kriminalinės policijos biurui. Tačiau toks prokuroras Rėksnys man tris kartus atsakė, kad čia yra ne rezonansinė, o eilinė byla, ir tokių bylų Kriminalinės policijos biuras netiria. Įsivaizduokit, eilinis atvejis! Galima pamanyti, kad studentai kasdien žūsta ir jokių problemų“, – atsainų prokuratūros požiūrį į Lietuvos pilietės žūtį pažymėjo Antanas Šakinis.
Taigi, „gamta“ šį kartą nesuklydo: visi prokuratūros ženklai rodė viena – kad ikiteisminį tyrimą reikia nutraukti, Vilniaus universiteto atsakomybę – „išplauti“.
Tą, beje, patvirtino ir pirmoji šio pavasario „kregždutė“ – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Auksė Balkaitienė. Ji, išnagrinėjusi Antano Šakinio skundą dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyr. prokuroro Juliaus Rėksnio 2020 m. kovo 9 d. nutarimo atmesti skundą dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Mindaugo Jancevičiaus 2020 m. sausio 28 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, savo 2020 m. balandžio 20 d. nutartyje juodu ant balto parašė – buvo atlikti visi reikiami veiksmai „tam, kad būtų priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą“.
Taigi, atrodo, aiškiau ir būti negali. Nes išvertus teisinę kalbą į paprastą, akivaizdžiai leidžiama suprasti: ikiteisminio tyrimo tikslas – ne VU studentės Rūtos Šakinytės žūties Norvegijoje aplinkybių išsiaiškinimas, o… ikiteisminio tyrimo nutraukimas.
Nauja era prokuratūroje – būrimas iš kavos tirščių?
Dar 2018 m. kovo 19 d. Vilniaus apygardos teismas savo nutartyje konstatavo: „įvykio vietos apžiūros protokolo tyrimui pateiktoje medžiagoje nėra <…> ikiteisminio tyrimo metu nėra nustatytos nelaimingo atsitikimo aplinkybės, kurios yra svarbios atsitikimo mechanizmo nustatymui: nenustatyta tiksli kritimo vieta ir kritimo aukštis; nenustatyta, kas lėmė studentės pusiausvyros netekimą; nenustatyta, ką Rūta Šakinytė veikė nelaimingo atsitikimo metu“.
Tačiau prokuratūrai Vilniaus apygardos teismo nutartis – nė motais: per penkerius metus joks Lietuvos teisėsaugos pareigūnas į Norvegiją, į Rūtos Šakinytės žūties vietą, nuvykęs nebuvo.
„Aš nuvykau į Norvegiją, susitikau su pareigūnais, kurie buvo apklausę su mano dukryte kalnuose buvusį studentą D. Šorį, taip pat apklausė praktikos vadovą A. Čečį.
Norvegijos teisėsaugininkai mane labai gražiai sutiko, parodė tą vietą, kur mano dukrytė žuvo. Jie labai nustebo: „Kodėl jūs patys važiuojat? Kur yra Lietuvos teisėsauga?“
Lietuvos teisėsaugininkai ten nebuvo nuvykę nė karto. Aš pats pasiūliau kuruojančiam prokurorui: „Viską padarysiu, tik važiuokim, pažiūrėkim“. Tačiau jis atsakė: „Neturim pinigų“. Tuomet pasakiau, kad padengsiu visas išlaidas – tik tegul nuvažiuoja į įvykio vietą. Bet prokuroras buvo kategoriškas – ne. Taip jokios vietos apžiūros nedarė…
Beje, aš į Norvegiją buvau nuvykęs du kartus. Pirmą kartą žiemą, bet tuomet Norvegijos pareigūnai man pasakė: „Būkit tą dieną, kai jūsų dukrytė žuvo, pamatysit situaciją, kokia buvo“. Ir tuomet antrą kartą nuvykau dukrytės žuvimo dieną.
Ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikiau visą medžiagą iš įvykio vietos – ją pasirašė Norvegijos teisėsaugininkai, kalnų specialistai, pateikiau vaizdo medžiagą, bet jiems tai absoliučiai neįdomu. Visas mano darbas jiems nereikalingas. O patys į Norvegiją nevažiuoja – neva neturi pinigų“, – apie Vilniaus apygardos prokuratūros nusistatymą neapžiūrėti dukters žūties vietos ir nesiaiškinti nukritimo nuo uolos aplinkybių pasakojo A. Šakinis.
Galima suprasti, kad prokuratūroje prasidėjo nauja tyrimo era – išgėrė prokuroras kavos puodelį, pažiūrėjo į kavos tirščius ir nustatė: kažkaip nukrito ir žuvo. Kaip, kodėl, kokios aplinkybės lėmė tą nukritimą – neaišku, nes kavos tirščiai nerodo. O į Norvegiją nuvykti negalima – prokuratūroje tam pinigų nėra.
Aišku, aš čia ironizuoju, bet tai – dar vienas iš „gamtos“ ženklų R. Šakinytės žūties ikiteisminiame tyrime: Henriką Daktarą iš Bulgarijos su „Spartanu“ parskraidinti galėjo – tam pinigų užteko, tuo tarpu kelių šimtų eurų, kad nuvyktų į Norvegiją, į Hemsedalio kalnus, kur žuvo jauna mergina, prokuroras surasti negali. Arba kitas pavyzdys – prisiminkime, kaip buvusios Seimo pirmininkės L. Graužinienės vaiko paieškai buvo pakelti net sraigtasparniai. Tada teisėsauga pinigų irgi neskaičiavo. Tad gal visuomenė čia galėtų padėti prokuratūrai, jeigu prokuratūra Lietuvos Respublikos pilietės Rūtos Šakinytės atveju jau tokia biedna?
Beje, čia aš vėlgi ironizuoju, nes, kaip rodo prokuratūros 2015 m. finansinė ataskaita, iš tikrųjų prokuratūra nebuvo jau visai tokia biedna – Finansų ministerijai grąžino nepanaudotą 18 853,93 eurų sumą. Nepanaudotas lėšas sudarė: 15 999,09 eurų lėšų: 321,46 eurai atsargų lėšų, 309,33 eurai komandiruočių išlaidų, 1 109,84 eurai ryšių išlaidų, 29,73 eurai transporto išlaidų, 200 eurų patalpų einamojo remonto išlaidų, 1000 eurų ekspertizės išlaidų, 13 028,73 eurai komunalinių paslaugų.
Taigi, kaip matosi iš prokuratūros ataskaitos, 2015 m. prokuratūra nebuvo išnaudojusi net komandiruočių išlaidų, tačiau į Norvegiją, į R. Šakinytės žūties vietą, nuvykti „neturėjo pinigų“.
Tai tik dar kartą įrodo prokuratūros tendencingą nusistatymą – netirti VU studentės žūties, nesiaiškinti Rūtos Šakinytės žūties aplinkybių.
Stebėkime „gamtą“ VU
Na, o dabar pereikime prie „gamtos“ ženklų Vilniaus universitete. Nors VU studentė Rūta Šakinytė Norvegijos kalnuose žuvo 2015 m. birželio 27 d. apie 18.30 val., o praktikos vadovas A. Čečys apie nelaimingą įvykį sužinojo jau po kelių valandų – kai kalnų gelbėtojai parvežė į viešbutį su Rūta kalnuose buvusį studentą D. Šorį, Rūtos tėvelis apie savo dukters žūtį sužinojo beveik po paros – ir ne iš VU, o iš policijos atstovo.
Antras ženklas – nors Vilniaus universiteto steigėjas yra valstybė, o Rūta Šakinytė žuvo būtent VU išsiųsta į Norvegijos kalnus atlikti praktikos, merginos palaikų pargabenimo į Lietuvą organizavimu ir finansavimu rūpinosi žuvusios studentės tėvelis.
„Mano dukrytę į Norvegiją išsiuntė valstybės įsakymu. Tačiau aš pats turėjau organizuoti savo dukrytės parvežimą. O ką man pasiūlė Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedros vedėjas P. Šinkūnas? „Mes kompensuosim duobės iškasimą“. Čia pasityčiojimas! Ar apskritai mes turime Vilniaus universitetą, kad jis šitaip elgiasi su studente? Pražudo studentę ir dar išsityčioja iš tėvų? Iš mūsų skausmo?“ – nesupranta VU poelgio A. Šakinis.
Trečias ženklas – jokios užuojautos. Viename iš dienraščių VU užuojauta atsirado tik 2015 m. liepos 8 d., skyrelio „Krašto žinios“ kamputyje, ir tik po A. Šakinio skambučio į VU: „Tai nejaugi mes nesulauksime iš jūsų net užuojautos?“
Tarp kitko, VU Geologijos ir mineralogijos katedros lektorių Audrių Čečį praktikos vadovu studentų praktikai į Norvegiją savo įsakymu paskyrusi partnerystės prorektorė Greta Drūteikienė, pagal viešosios erdvės duomenis, – organizacijos įvaizdžio specialistė. Jos pavardę galima rasti prie tokių darbų, kaip: „Dėstytojo įvaizdis ir jo įtaka studijų kokybei suvokti“, „Lietuvos bankų įvaizdis ir jo kūrimas“, „Aukštojo mokslo institucijų įvaizdis: šališki veiksmai“, „Organizacijos įvaizdžio palaikymas ištikus krizei – efektyvi komunikacija“, „Universiteto įvaizdžio kaita“ (apie įvaizdžio reikšmę sėkmingai universiteto veiklai), „Vadovo reputacija: esmė ir pagrindiniai elementai“ ir kt.
Taigi, VU, atrodytų, turėjo žinoti, kaip elgtis ištikus krizei. Bet… nesielgė. Kodėl? Atskira tema. Tačiau sugrįžtant prie VU, kaip jis, pagal specialistus, tokioje situacijoje turėjo elgtis? Rūtos Šakinytės atvejo analogas (nelaimingo atsitikimo, susijusio su institucine atsakomybe) buvo vienas iš pavyzdžių, kaip panašioje situacijoje turi elgtis institucija, atsakingų asmenų mokymuose Generolo Maršalo mokykloje Vokietijoje: pirmiausia reikia viešai ir nieko nelaukiant atsiprašyti, antra, visapusiškai padėti šeimai (palaikų pargabenimas ir pan.), trečia, atlyginti šeimai žalą, ketvirta, prisiimti atsakomybę, padėti teisėsaugai atliekant tyrimą.
Tuo tarpu šioje situacijoje mes matome visišką priešingybę: tėvai palikti sau, palikti nežinioje, galiausiai dėl žūties kalnuose buvo padaryta kalta pati studentė, o kai Rūtos Šakinytės tėvai civiline tvarka prisiteisė iš VU moralinę žalą, VU universitetas tokį teismo sprendimą… apskundė. Priteista suma viršijo kapo duobės iškasimo išlaidas?
Pėdų mėtymas
Turbūt daugelis mūsų vaikystėje yra matę animacinį filmuką apie lapę, kuri, prisidirbusi, savo pėdas užšluodavo savo uodega: neva „aš čia niekuo dėta“. Taip, susidaro įspūdis, savo pėdas savo studentės žūties tyrime panaikino ir Vilniaus universitetas.
Apie tai, kad Vilniaus universitetas dėl savo studentės Rūtos Šakinytės žūties Norvegijos kalnuose nesikreipė į teisėsaugą, jau minėjome. Dabar norime jus supažindinti su pagrindinio dokumento, kuriuo rėmėsi prokuratūra, nutraukdama ikiteisminį tyrimą, – nelaimingo atsitikimo tyrimo komisijos, pateikusios išvadas (tos išvados oficialiai vadinasi „Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geologijos studijų programos III kurso studentų mokomosios praktikos „Geologinis kartografavimas orogeninėse srityse“ eigos tyrimo aktas“), sudėtimi. Ir tai – dar vienas „gamtos“ ženklas, kad norėta ne išsiaiškinti jaunos merginos žūties aplinkybes, bet „išsiplauti“ institucinę atsakomybę.
Praktikos metu kalnuose Norvegijoje 2015 m. birželio 27 d. žuvus VU studentei Rūtai Šakinytei, 2015 m. liepos 1 d. VU kanclerio Alekso Pikturnos įsakymu sudaryta komisija „mirtinam nelaimingam atsitikimui ištirti“. Šios komisijos sudėtis:
-Bendrųjų reikalų direkcijos darbuotojų saugos vyriausiasis specialistas Viktoras Sokolovas;
-Gamtos mokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedros vedėjas Petras Šinkūnas;
-buhalterė Irena Cikanavičienė.
Tai reiškia, kad Rūtos Šakinytės žūtį VU patikėjo tirti dviem suinteresuotiems asmenims – V. Sokolovas atsakingas už darbų saugą VU, o P. Šinkūnas – katedros, kurioje studijavo R. Šakinytė ir kuri išsiuntė merginą praktikai į Norvegiją, vadovas. Buhalterė šioje komisijoje, galima suprasti, įtraukta tik kaip statistinis trečias asmuo – tiesiog, kad padėtų parašą po išvadomis.
„Aš neįsivaizduoju: Vilniaus universitetas ruošia būsimus teisininkus, prokurorus, turi teisės fakultetą, ir į komisiją įtraukia žmones, iš kurių vienas iš esmės atsakingas už studijas, įskaitant praktiką, kitas – už darbų saugą, bet ikiteisminiame tyrime pasako, kad už studentų saugą apskritai neatsako, o trečias – buhalterė. Tiesiog nesuvokiama“, – apie VU sudarytą komisiją dukters žūties aplinkybėms ištirti kalbėjo A. Šakinis.
Dar vienas keistas dalykas – savo išvadas komisija pateikė tik 2015 m. lapkričio 10 d., t. y. po trijų su puse mėnesio nuo komisijos sudarymo pradžios.
„Kaip dirbo komisija, turbūt dieną naktį! Turbūt visas fakultetas buvo pajungtas su visais profesoriais“, – tokį ilgą tyrimo laiką ironizavimo p. Antanas.
Ir iš tiesų – tyrimo trukmė neatitinka tyrimo rezultatų: pats nelaimingo atsitikimo eigos aktas – čia būtina atkreipti dėmesį, kad VU nelaimingo atsitikimo net netyrė, o tik praktikos eigą – surašytas 5,5 puslapiuose, o pačios išvados užima vos trečdalį puslapio ir yra labai lakoniškos – Rūta Šakinytė pati kalta, nes eidama į kalnus nepasiėmė žemėlapio, nukrypo nuo praktikos vadovo patvirtinto kurso ir ir pažeidė saugos taisykles.
„Praktikos vadovas A. Čečys studentui parodo pirštu – „eisit ten ir taip“, ir aš su šituo „pirštu“ einu į kalnus ir žiūriu, ar teisingai ir saugiai einu? Arba ką reiškia „Rūta Šakinytė nepasiėmė žemėlapio“? Betgi mano dukra ėjo ne viena, ji nebuvo vyresnioji – ji buvo brigadoje su studentu Daumantu Šoriu. Ir jeigu ji nepasiėmė žemėlapio, tai buvo kitas grupės narys – Šorys. Tai kodėl jisai nepaėmė? Ne, čia buvo ieškoma tik vieno dalyko: kaip mano dukrą apjuodinti“, – įsitikinęs Rūtos Šakinytės tėtis.
Beje, VU komisijos išvadų pagrindas – praktikos vadovo A. Čečio nuomonė ir su Rūta buvusio, bet negalinčio paaiškinti, kaip Rūta nukrito nuo kalno, studento D. Šorio parodymai. (Čia vertėtų pažymėti, kad tiek A. Čečio, tiek D. Šorio parodymai ne kartą buvo keičiami, tačiau tai – atskiro straipsnio tema).
Taigi, ir vėl – kaip ir du komisijos nariai, taip ir du pagrindiniai komisijos liudytojai – suinteresuoti asmenys.
Tačiau prokuratūrai čia „viskas gerai“.
Na, o VU sudarytos komisijos posėdžių protokolai – kiek kartų buvo susirinkusi komisija, kas ką kalbėjo, ką sprendė, ikiteisminiam tyrimui nebuvo pateikti. Todėl apskritai neaišku, kiek „rimtai“ ta komisija vykdė tyrimą, ar apskritai ką tyrė, ar paprasčiausiai tik pasirašė ant jau surašyto akto – tokio akto, kuris padėtų „išplauti“ Vilniaus universiteto atsakomybę ikiteisminiame tyrime dėl Rūtos Šakinytės žūties aplinkybių.
Beje, prie tokios prielaidos – kad ta komisija buvo tik „popierinė“, „išsiplaunamoji“ – privedė komisijos nario Gamtos mokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedros vedėjo Petro Šinkūno parodymai: jis iš viso nežino, kodėl nelaimingas atsitikimas nebuvo tirtas.
Nežinoti galima tik vienu atveju – jeigu komisija neturėjo užduoties išsiaiškinti nelaimingo atsitikimo aplinkybes. Kas formulavo komisijai užduotis? Komisijos pirmininkas V. Sokolovas? Klausimas lieka atviras.
Tiesa, kalbant apie VU sudarytą komisiją, negalima nepaminėti vieno dalyko: kad V. Sokolovas – buvęs Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius, po to – VDI Vilniaus skyriaus vyriausiasis darbo specialistas. Ar ne todėl buvę jo pavaldiniai bei kolegos VDI ir atsisakė tirti VU studentės Rūtos Šakinytės žūtį praktikos metu?
„Vieną dieną man paskambino iš Valstybinės darbo inspekcijos ir pranešė, kad mano vaiko žūtį tirs pats Vilniaus universitetas. Ir kai man paskambino iš Valstybinės darbo inspekcijos, man buvo pasakyta pavardė: buvęs jų darbuotojas gerbiamas Sokolovas šiuo metu dirba Vilniaus universitete, labai sėkmingai ištirs šitą nelaimingą atsitikimą“. Ištyrė…“ – atsiduso Rūtos Šakinytės tėtis.
Buvusio rektoriaus atžvilgiu – kartūs žodžiai
A. Šakinis įsitikinęs, kad būtent Vilniaus universitetas jo dukrą ir pražudė.
„Dabar žiūriu, kad buvęs Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas labai nori į Seimą balotiruotis. Jeigu tokie susirinks Seime, tai čia valstybės neliks! Aš du kartus buvau pas jį – nors kažkiek užuojautos būtų, arba paklaustų – gal padėti kažkuo? Ir paskui sugalvojo – kad dukrytė kalta, žemėlapio nepasiėmė, nuo žodinio maršruto nuklydo!
Ir tai yra aukštoji mokykla? Tai kokie tada ruošiami specialistai? Kokie ten pedagogai?“ – piktinosi Antanas Šakinis.
Dar labiau jį nustebino buvusio VU rektoriaus A. Žukausko motyvas, kodėl jis nori patekti į Seimą.
„Gerbiamas Žukauskas nori dalyvauti Seimo rinkimuose, nes, sakė, „aš padarysiu švietimo sistemoje tvarką“. Padarys. Čia taip padarys tvarką, kad pradės turbūt kiemsargiai tyrimus atlikti – buhalterė jau pradėjo, paskui užteks kiemsargių“, – karčios kritikos A. Žukausko atžvilgiu negailėjo A. Šakinis.
Jis šokiruotas: „Visur melas, melas ir dar kartą melas, ir šitą melą patvirtina ikiteisminis tyrimas“.
Kadangi daug prieštaravimų ir jokio noro tirti, o taip pat dar keista istorija su žuvusiosios batais, A. Šakinis daro hipotezę: kad jo dukra gali būti nužudyta. To niekas net nebandė tirti.
Taigi, kokį melą patvirtino ikiteisminis tyrimas? Detektyvas su žemėlapiu ir VU išvadų melo demaskavimas – kitame numeryje.
Pagal laikraštį „Karštas komentaras”
