Pastaruoju metu tarsi grybai po lietaus žiniasklaidoje pasipylė prokurorų nusiskundimai: prokurorus pavertė baudžiauninkais, o pastaruosius metus šalyje vykdomas teisingumas nedaug kuo skyrėsi nuo padėties Rusijoje; teisėsaugoje susijaukė vertybės, politikai manipuliuoja bylomis; jeigu aukšti politikai nesikištų į bylas, jei turėtume stiprų nepriklausomą generalinį prokurorą, tiek daug žmonių nebūtų išvykę; aukšti politikai pasijuto dievybėmis, jie „kapoja“ prokurorams galvas, kad žinotų savo vietą, jie prokurorus baudžia ir papirkinėja; „dabar mes išgyvename ne Baltijos tigrų, o šiukšlynų katinų periodą, mums lieka konkuruoti ne su latviais, o su baltarusiais ir savo politikus eksportuoti į Šiaurės Korėją“; prokurorai turėtų būti nepriklausomi, bet jie lengva ranka rašo kaltinamuosius aktus ir tokias bylas perduoda teismui. Neįvardijant bylų, prabilta apie „sukurptas“ bylas. Kalčiausia dėl tokios padėties prokuratūroje, galima suprasti, – kadenciją baigianti Lietuvos prezidentė („<…> ar žydai būtų galėję išsirinkti savo prezidentu SS pulkininką? Niekada. O lietuviai sugebėjo“).
Tokie prokurorų nusiskundimai viešumoje pasirodė tik po to, kai, kaip galima susidaryti įspūdį, generalinis prokuroras E. Pašilis į kažkokias pareigas prokuratūroje paskyrė kažką kitą, nei besiskundžiančioji grupė tikėjosi. Todėl tai puikiai apnuogina ir charakterizuoja pačią prokuratūros sistemą: kad prokurorai sukruta tik tuomet, kai kas nors paliečia juos asmeniškai, ypač, jei tai susiję su atsakingais postais, tačiau patys paprastų žmonių skundams jie – akli ir kurti.
Dar nuo neatmenamų laikų prokuratūroje egzistuoja „betoninė“ sistema: jeigu žmogus skundžiasi, jo skundas nusiunčiamas atsakyti tiems, dėl kurių veiksmų žmogus ir skundžiasi ir, kaip taisyklė, žmogaus skundas atmetamas; o jeigu žmogus bando „eiti ratą“ – skųsti aukštesniam prokurorui, po to – teismui, atsimuša kaip galva į sieną – šita skundų atmetimo, nenorėjimo geriau dirbti, sistemos dengimo ir savo klaidų nepripažinimo sistema – tiesiog nepramušama.
Vienas iš tokių paprasto žmogaus negirdėjimo (nenoro girdėti) pavyzdžių – jau mūsų aprašytas Zosės Andriulaitienės iš Šilutės atvejis: sūnaus tyčinis nužudymas ikiteisminiame tyrime tapo nelaimingu atsitikimu, smurtinės žymės ir kaulų lūžiai buvo ištirti tik vizualiai, o rūbų ekspertizė apskritai nebuvo atlikta, nes tyrėjas nebuvo suformavęs tokios užduoties ekspertams. „Ikiteisminio tyrimo veiksmais buvo siekiama bet kokia kaina patvirtinti versiją, kad D. Andriulaitis nuskendo pats“, – įsitikinusi Z. Andriulaitienės.
2014 m. kovo 27 d. dingęs sūnus rastas, kaip įtariama, nužudytas 2014 m. balandžio 22 d., o motina iki šiol negali pramušti „betoninės“ prokuratūros sienos – kad ikiteisminis tyrimas būtų atnaujintas, atlikta kūno ekshumacija (kad nėra kaulų lūžių, nustatyta tik vizualiai) ir kad galiausiai būtų išsamiai ištirtos visos D. Andriulaičio mirties aplinkybės.
Tačiau užuot reagavusi į Zosės Andriulaitienės skundus, prokuratūra nusprendė skausme jau penkerius metus gyvenančią moterį užčiaupti, iškeldama jai bylą ir pasodindama į teisiamųjų suolą dėl to, kad Z. Andriulaitienė savo skunde esą nepagarbiai atsiliepė apie teisėsaugą. Nors iš tikrųjų prokuratūra turėtų atlikti dar prieš penkerius metus nepadarytus „namų darbus“ ikiteisminiame tyrime dėl D. Andriulaičio mirties aplinkybių.
Neištirtos aplinkybės
Donatas Andriulaitis dirbo naftos platformose Škotijoje ir Šilutėje nebūdavo itin dažnas svečias. Tą pavasarį D. Andriulaitis irgi grįžo į gimtinę tik trumpam, turėdamas atgalinį bilietą. Nors turėjo draugę, tačiau dalį daiktų, pasak mamos, laikydavo jos bute. Tačiau tąkart sugrįžimas buvo lemtingas: pagal Klaipėdos apygardos prokuroro J. Petuchovo nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, 2014 m. kovo 27 d. apie 19 val. išėjo iš draugės namų pas draugą į garažą „atsigerti alaus“, o 2014 m. balandžio 22 d. jau buvo rastas Pakalnės upėje (Rusnės seniūnijoje). Paskutinė jo buvimo vieta, iš kurios D. Andriulaitis dingo naktį iš 2014 m. kovo 27 į 28 – Berčio sodyba Pakalnės kaime. Tos sodybos šeimininko D. Andriulaitis nepažinojo, tačiau kaip D. Andriulaitis ten atsidūrė, iš prokuroro J. Petuchovo nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą visiškai neaišku.
Apskritai, analizuojant J. Petuchovo nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, neįmanoma nupiešti tos nakties vaizdo ir aplinkybių: D. Andriulaitis „išeina pas draugą į garažą atsigerti alaus“, bet kažkokiu būdu atsiduria Pakalnės kaime pas anksčiau nepažinotą vyrą; toliau „filmas nutrūksta“ ir sekantis „vaizdas“ – D. Andriulaitis „buvo piktas“ (kodėl; kokie veiksmai, žodžiai sukėlė/išprovokavo pyktį; ar apskritai taip buvo – mes turime tik sodyboje buvusių vyrų žodžius), todėl jį „ramino“ tiek smūgiu į galvą (iš liudytojų parodymų nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą), tiek keliese, parvertę D. Andriulaitį namo kieme ant plytelių (tą vaizdą matė taksistas, bet nesulaukęs kliento išvažiavo); tada vėl „filmas nutrūksta“ ir finalas – D. Andriulaičio kūnas randamas Pakalnės upėje 2014 m. balandžio 22 d.
Tą naktį sodyboje buvę asmenys vienodai tvirtino, jog po to, kai pargriovė D. Andriulaitį ant plytelių, nuėjo į sodybą ir daugiau D. Andriulaičio nematė.
D.Andriulaičio rūbų ekspertizė nebuvo skirta, taip pat teismo medicinos ekspertams nebuvo pažymėta išsaugoti rūbus, nes, kaip rašoma prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, įprastai rūbų saugojimo praktika taikoma tik tada, jeigu paaiškėja, kad mirtis smurtinė, o D. Andriulaičio mirties atveju prokuratūra smurto nenustatė. Kaip nenustatė, kada ir kokiomis aplinkybėmis D. Andriulaitis atsidūrė upėje.
Ikiteisminis tyrimas turi nustatyti faktus ir atsakyti į konkrečius klausimus: kas, kaip, kokiomis aplinkybėmis ir pan., o ne kelti prielaidas ar spėlioti – kas buvo padaryta prokuroro J. Petuchovo nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą (prokuroras bandė spėlioti, kaip D. Andriulaitis galėjo atsirasti upėje, tačiau faktų taip ir nenustatė). Todėl logiška, kad Donato Andriulaičio mama Zosė Andriulaitienė po tokio ikiteisminio tyrimo negalėjo nuleisti rankų – rašė ir rašė generaliniam prokurorui raštus, prašydama atnaujinti ikiteisminį tyrimą ir išsamiai ištirti visas Donato Andriulaičio mirties aplinkybes. Deja…
Ar ir čia kalti… politikai?
Taigi, skaitant Zosės Andriulaitienės prašymus generaliniam prokurorui, pagalbos šauksmus aukščiausiems šalies pareigūnams bei prokurorų atsirašinėjimus, dar daugiau – matant, kaip moteris, ieškanti atsakymų dėl sūnaus mirties aplinkybių, prokuratūros buvo pasodinta į teisiamųjų suolą (dėl skunduose neva pažemintos teisėsaugos), kyla klausimas: jeigu prokurorai svaidosi viešais kaltinimais politikams dėl spaudimo, nejaugi ir Zosės Andriulaitienės atveju atnaujinti ikiteisminio tyrimo neleidžia „politikai“ arba „Prezidentė“? Nejaugi Prezidentūra „nuleido“ sąrašą bylų, kurios neturi būti atnaujintos, ir dabar prokuratūra verčiasi per galvą, kaip užčiaupti tą teisingumo savo sūnaus byloje ieškančią motiną?
O gal vis dėlto prokuratūrai, prieš viešai svaidantis kaltinimais ir spaudimais, pirmiausia reikėtų išsikuopti pačiai, t. y. pasidaryti tvarką savo kieme? Jeigu paprastas žmogus prašo elementarių dalykų, tačiau jo prašymai yra atmetami, ignoruojami, dar daugiau – žmogų bandoma užčiaupti, palaužti psichologiškai, iškeliant jam bylą dėl „teisėsaugos pažeminimo“, tai gal reikia kažką keisti savo sistemoje? Pagaliau atsisukti į paprastą žmogų? Jeigu žmogus skundžiasi Šilutės – Klaipėdos teisėsaugos veiksmais, gal vertėtų prokuratūros sistemoje turėti nepriklausomų prokurorų grupę, kuri ir tirtų tokius atvejus, kaip, pvz., Donato Andriulaičio mirtis, o ne persiųstų nukentėjusių prašymus tiems, kurių veiksmai ir yra skundžiami? Nes tai, kas dabar vyksta, – tai uždaras ratas, uždara, ydinga sistema, kurioje, susidaro įspūdis, prokurorams rūpi tik jų postai, užsienio komandiruotės ir… susidorojimai su nesusitaikančiais su ta užburto rato sistema.
Pagal laikraštį „Karštas komentaras“
