Jūsų Ekselencijos ambasadoriai, Lietuvos Respublikos Seimo nariai, merai, ponios ir ponai, mieli bendražygiai,
Sveiki susirinkę į pavasarišką Vilnių, į septintąjį Partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) partijos kongresą, susirinkę priimti sprendimus, svarbius ir mūsų partijos, ir visos Lietuvos ateičiai.
Mūsų kongresas vyksta likus tik kelioms dienoms iki kovo 11-osios – datos, svarbios kiekvienam Lietuvos žmogui. Mūsų kongresas vyksta praėjus tik kelioms savaitėms po Nepriklausomybės Akto jubiliejaus.
Prieš 90 metų, vasario 16 –ąją daktaras Jonas Basanavičius subūrė Lietuvos didžiavyrius istoriniam žygdarbiui – Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimui. Vasario 16-oji – švyturys, per visus sunkius sovietinės okupacijos metus nušvietęs mums kelią link istorinės kovo 11- osios.
Šių metų vasario 16-ąją Vilniuje, prie Mindaugo paminklo mes uždegėme simbolinį Nepriklausomybės laužą. Prie Mindaugo paminklo, nes būtent Mindaugas pradėjo Lietuvos kelią į Europą. Mindaugo krikštas ir karūnavimas reiškė Lietuvos tapimą Vakarų pasaulio ir Romos bažnyčios dalimi.
Ar galvojo Mindaugas, priimdamas Popiežiaus jam perduotą karūną, koks sunkus bus Lietuvos valstybės kelias per karus, okupacijas ir tremtis, per blogį ir neapykantą link stiprios valstybės, kurioje gyventų laisvi ir laimingi žmonės? Ar galvojo, kad jis pats jau po dešimties metų padės galvą tame kelyje…
Vasario 16-ąją uždegę laužą prie Mindaugo paminklo, mes tarsi pakvietėme partijos narius tęsti Mindaugo žygį už stiprią vakarietišką Lietuvos valstybę. Jauni mūsų partiečiai prie paminklo uždegę fakelus Nerimi paleido mažus lauželius – taip Mindaugo karalystės šviesa upėmis iškeliavo per Lietuvą.
Tokiu simboliniu veiksmu mes pradėjome partijos keliamų kandidatų į Seimą keliones po Lietuvą. Pusę metų truksiančiame žygyje pristatysime savo programą, kurios pavadinimas ir esmė – Už tvarką ir teisingumą. Tvarka ir teisingumas – patys svarbiausi žodžiai mūsų partijos pavadinime, mūsų programoje.
Jūs visi žinote kodėl. Todėl, kad Lietuvoje labiausiai trūksta tvarkos. Trūksta teisingumo. Vadinasi, nėra tokios Lietuvos, už kokią kovojome.
Mieli bendražygiai,
Šįmet Lietuva minės Sąjūdžio 20- metį. Jau dvidešimt metų prabėgo nuo tos dienos, kai jauni, drąsūs, šviesūs vyrai ir moterys susibūrė tam, kad pasipriešintų totalitarinei sistemai, o vėliau laisvės idėja uždegė visą Lietuvą. Sąjūdis sugriovė totalitarinę sistemą, sąjūdis pavertė sovietinės sistemos nualintus žmones laisvais piliečiais.
Iš tiesų, Nepriklausomybė mums davė nepaprastai daug. Mes atsitiesėme. Lietuvoje užaugo ištisa Nepriklausomybės karta – pusė milijono po Kovo 11 gimusių jaunų mūsų valstybės piliečių nėra matę okupacijos. Nepriklausomybė atvėrė mums pasaulį ir pasauliui mus, atsirado investicijos, išlaisvėjo verslas, tapome Europos Sąjungos ir NATO nariais.
Tačiau tuo pat metu vyko ir kiti procesai. Tarsi koks politinis vėžys, apimantis sveiką valstybės kūną, Lietuvoje jau daugelį metų vyksta tylus, klastingas nomenklatūrininkų perversmas. Tai, ką atkovojo Sąjūdis, ką apgynėme mitinguose, Baltijos kelyje ir sausio 13-ąją po tankais, beveik nepastebimai uzurpavo komunistinė – rezervistinė nomenklatūra. Garsaus amerikiečių politiko Jesse Jacksono žodžiais tariant, „gerai organizuota mažuma virto politine dauguma“ .
Lietuvą apkėtojo senieji nomenklatūrininkai ir rezervistai, partijos sekretoriai ir instruktoriai, padedami naujai prisišliejusių, finansuojami verslo magnatų ir siekiantys bendrų su jais tikslų. Jie pajungė savo tikslams Lietuvos jėgos struktūras. Jie sudarė slaptus sandorius su žiniasklaida, pavirtusia verslu. Žingsnis po žingsnio, afera po aferos jie privatizavo viešbučius ir gamyklas, pardavė ką norėjo, kam norėjo ir už kiek norėjo. Kol mes dirbome, mokėmės, kūrėme, mokėjome mokesčius, auginome vaikus, jie, gerai maitindamiesi, augino svorį ir telkė gretas.
Dabar jau plika akimi matyti, kad galutinis organizuotos mažumos susitelkimas įvyko po apkaltos. Susidorojusi su žmonių išrinktu Lietuvos prezidentu, oligarchų gauja įsitikino: kliūčių nebėra. Pakėlė galvas žydrieji albinosai ir mažieji napoleonai, partines mokyklas baigę restauratoriai ir teisėsaugą valdantys ekskomisarai. Juk jei įveikei valstybės prezidentą, įveiksi kiekvieną jos pilietį, kuris kliudo tavo ar tavo sėbrų užmačioms. Kiti ir bijos pasipriešinti, žinodami, kad su jais gali būti susidorota. Klusnus bus ir naujas prezidentas – apkaltos kelias pramintas.
Yra žmogus, atsiras ir straipsnis, pasakė Josifas Stalinas, o realiai tai įgyvendino Lietuvos Respublikos teisėsauga 16, 17, 18 – tais nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metais. Šiandien Lietuvos oligarchai nebebijo nieko. Tauta tyli. Briuseliui vis vien.
Lietuvos politinė sistema nusipelnė aiškaus įvardinimo – tai suvešėjusi chebrokratija. Tos sistemos modelis – Siemens arena. Apačioje – ant kietų kėdžių tūkstančiai bilietus į krepšinį pirkusių paprastų žmonių, viršuje, “Lietuvos ryto” ložėje, už stiklo, minkštuose krėsluose prie taurelės, verslo reikalus tvarko premjeras, prezidentas, dienraščio savininkas ir vienas kitas prekybos magnatas. Čia skirstomi postai ir pinigai, kuriami susidorojimo su oponentais planai. Iš šios ložės valdoma Lietuva.
Gerbiamieji,
“Man atrodo, tėra vienintelis būdas sudaryti sąlygas darniam žmogiškojo identiteto įsikūnijimui visais jo lygmenimis bei pavidalais – tai demokratiniame pasaulyje išplėtotas pilietinis principas ir būtinybė kurti pilietinę visuomenę, nepažeidžiančią nė vieno žmogaus savitumo, atvirkščiai, atveriančią jam erdvę, tiesa, tik tokią, kuri nekelia grėsmės kitų siekiams realizuoti.
Tai įmanoma tik teisinėje valstybėje, priėmusioje visiems privalomas bendrabūvio taisykles, kur gerbiama žmogaus teisių įvairovė ir tik griežtai nustatytu būdu jos ribojamos tiek, kad negrėstų kitų žmonių teisėms.“ – citavau Čekijos prezidento Vaclavo Havelo žodžius, pasakytus Vilniaus universitete.
Mielieji,
Sąjūdžio 20- mečio išvakarėse ir Lietuvos tūkstantmečio išvakarėse Lietuvoje lyg juodas smogas įsigalėjo komunistinė-rezervistinė oligarchija. Oligarchija sukūrė totalinės baimės atmosferą Lietuvoje. Oligarchija okupavo Lietuvą. Visai neseniai ji žengė patį ciniškiausią per visą dvidešimtmetį žingsnį ir atidavė Lietuvos energetinę ateitį į pražiotus liūto nasrus.
Sąjūdžio jubiliejaus, Lietuvos jubiliejaus išvakarėse, aštuonioliktais Nepriklausomybės metais, Lietuva, Europos sąjungos narė, NATO narė, gali parodyti pasauliui ką pasiekusi:
Didžiausią Europoje savižudybių skaičių
Masinę emigraciją
Beveik dviženkle tapusią infliaciją
Augantį alkoholizmą ir narkomaniją
Augančią korupciją
Rekordinį nepasitikėjimą seimu
Sužlugdytą sveikatos apsaugą
Masinius mokytojų streikus
Nesugebėjimą įsisavinti Europos sąjungos paramą
Galiu vardinti ir vardinti. Virš 20 procentų mūsų piliečių gyvena žemiau skurdo ribos. Trečdalis – beveik skurde. 25 procentai neturi namuose vandentiekio.
70 procentų Lietuvos žmonių negali sau leisti atostogų ne namuose.
Tik vienas trumpas pavyzdys – praėjusį šeštadienį lankiausi senelių namuose Kalvarijoje. Slaugytoja, su kuria kalbėjomės stebėjosi, kuo nepatenkinti mokytojai. Juk jie turtingi, sakė ji, o štai aš gaunu 700 litų į rankas. Bet labiausiai mane sukrėtė žinia, kad šios moters šeima taupo ištisus trejus metus, kad vieną kartą galėtų nuvažiuoti į Palangą.
Taip neturi būti. Ir taip nebus.
Kas pasakys “stop” Lietuvos nuopuoliui, jos ritimuisi į trečio pasaulio valstybės lygį, “stop “oligarchinei nakčiai mūsų valstybėje?
Yra toks geras klausimas, kuris dažnai padeda apsispręsti ir imtis veiksmų.
KAS JEI NE MES, KADA JEI NE DABAR ?
2008 ieji – Seimo rinkimų metai. Jei tauta nematys jėgos, kuri gali realiai pakeisti situaciją Lietuvoje, ji neateis į rinkimus. Tie kas gali emigruoti, emigruos, tie, kas negali, dar žemiau nulenks galvas… ir bus kaip buvę, tik daug daug blogiau…
Esu įsitikinęs, kad būtent partija Tvarka ir teisingumas yra ta jėga, kuri gali sustabdyti betvarkę ir – leiskit man tą svetimybę – bespriedielą Lietuvoje. Jėga, kuri gali atimti valstybę iš oligarchų ir grąžinti ją žmonėms, užtikrindama tolesnę demokratinės, o ne oligarchinės valstybės raidą.
Aš tikiu, kad 2008 – ieji, jubiliejiniai Sąjūdžio metai ir Lietuvos tūkstantmečio išvakarės bus lūžio metai Lietuvos istorijoje. Tai bus apsivalymo ir atgimimo metai.
Brangūs mano bendražygiai,
Būdamas Tvarkos ir teisingumo partijos pirmininkas šiandien, šeštojo partijos gimtadienio išvakarėse, jubiliejiniais Sąjūdžio metais sakau jums, kad turime padaryti viską, kad chebrokratijos laikai baigtųsi ir pagaliau Lietuva būtų Žmonių valstybė. Kaip po žiemos ateina pavasaris, kaip po nakties diena, taip Lietuvoje turi nugalėti Tvarka ir teisingumas. Turi nugalėti Lietuva.
Mūsų rinkiminė programa – “Už tvarką ir teisingumą” kuriama tam, kad Lietuva prisikeltų.
Kad būtų iš naujo įvertinti visi skandalingieji privatizavimo sandoriai ir nubausti kaltieji.
Kad būtų atnaujinta Lietuvos Konstitucija.
Kad būtų ženkliai sumažintos valstybės valdymo išlaidos.
Kad Seimo nariai neturėtų teisinio neliečiamumo.
Kad būtų įvestos maksimalios bausmės už smurtinius nusikaltimus ir narkotikų platinimą.
Kad mokytojams nebereiktų streikuoti ir jiems būtų įstatymu numatytas Seimo nario atlyginimas.
Kad kiekvienam Lietuvos abiturientui tektų personalinis kompiuteris.
Kad moksleivių vasaros poilsis būtų finansuojamas valstybės.
Kad bent 90 procentų būtų įsisavinti, o ne išvogti iki 2013 metų mums skirti Europos Sąjungos pinigai.
Kad Lietuvos užsienio politika būtų paremta Lietuvos interesais, kad Lietuva būtų valstybė – atsakinga ir lygiavertė Europos Sąjungos narė, NATO šalių partnerė, o ne svetimų interesų vykdytoja.
Kad Lietuvos sveikatos apsaugai būtų skirtas žymiai didesnis BVP procentas
Kad sugrįžtų po pasaulį išsibarstę mūsų vaikai ir rastų darbą ir uždarbį čia, Lietuvoje.
Kad Lietuvoje įsivyrautų tvarka ir teisingumas.
Dar kartą pabrėžiu mūsų siekius, apie kuriuos kalbėjau praėjusio kongreso metu.
Po dešimties metų aš matau Lietuvą gerovės valstybe su mažu nedarbo ir skurdo lygiu, tvirtomis socialinėmis garantijomis. Turtinga, atsakinga, įtakinga gerovės valstybė. Tokią Lietuvą aš matau ateityje.
Koks turėtų būti mūsų kelias ir priemonės ?
Aktyvios, vis didesnės gerovės kūrimas, investicijos į žmones. Viduriniosios klasės sukūrimas. Žmonės – didžiausia vertybė ir svarbiausiais politikos tikslas. Tai esmių esmė, kalbant apie Lietuvos vietą Europos šalių bendrijoje, apie Lietuvos vietą žiniomis pagrįstoje pasaulio ekonomikoje.
Siekdami išlikti kaip tauta ir gyventi taip, kaip ir kitos pažangios Europos ir pasaulio tautos, privalome gebėti konkuruoti, ginti savo interesus, suvokti savo tikslus ir juos realizuoti.
Privalome dirbti Lietuvos, o ne kitų naudai.
Manau, kad siekdami sėkmingai konkuruoti šiandieniniame pasaulyje, turime remtis trimis vertybėmis.
Pirmoji – patriotizmas ir tautiškumas. Tai mūsų galios šaltinis, svarbiausioji sąlyga vystytis ir stiprėti lietuviškai kultūrai, mokslui, ekonomikai ir kitoms sritims.
Antroji – valstybės tarnystė Lietuvos tautos interesams. Lietuva neturi būti pasaulio galingųjų ir už jų stovinčių tarpnacionalinių korporacijų įrankiu. Valstybė turi būti aktyvi Lietuvos verslo gynėja užsienio rinkose, visuomenės socialinio saugumo ir kultūrinio augimo garantas. Tik tokia valstybė pajėgi realizuoti mūsų seną šūkį: demokratija žmonėms, laisvė verslui, nepakantumas mafijai.
Trečioji vertybė – aktyvi, pilietiška visuomenė, ambicinga tauta. Būtina skatinti visus žmones, galinčius kurti ir plėtoti verslą, organizuoti visuomenę. Lietuvai reikalingi nauji, ambicingi lyderiai, kupini patriotizmo ir tautiškumo.
Šitų sprendimų laukia Lietuvos žmonės. Vardan šitų sprendimų įgyvendinimo mes kovosime Seimo rinkimuose. Mes juose surinksime daugiausiai balsų ir tuomet šituos sprendimus įgyvendinsime.
Mieli mano bičiuliai,
Rytoj – partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) gimimo diena. Šešeri metai praėjo nuo steigiamojo partijos kongreso. Šešeri mūsų tėvynės gyvenimo metai, šešeri mūsų gyvenimo metai.
Sunkūs metai. Geri metai. Subrendome, sutvirtėjome, sutelkėme gretas. Patyrėme tiek, kiek nė viena Lietuvos partija nepatyrė. Ir atlaikėme. Ir pakilome. Ir pelnėme didelį Lietuvos žmonių pasitikėjimą. Šis pasitikėjimas auga kasdien ir įkvepia mus naujiems darbams. 2008-ieji mūsų partijai nepaprastai svarbūs.
Dėkoju Jums visiems, mielieji, už tuos šešerius mūsų bendro darbo ir kovos metus ir kviečiu septintaisiais partijos gyvenimo metais dirbti dar sutelkčiau, dar aktyviau kiekviename mieste, kiekviename skyriuje.
Dėkoju ir kviečiu į naują žygį visus jus – ir tuos, kurie drauge nuo pat pradžių, kurie atlaikė ir išbandymus, ir šmeižtą, ir viliones, ir tuos, kurie prisijungė vėliau, visus tūkstančius mūsų partijos narių ir asmeniškai kiekvieną šio kongreso delegatą.
Būkime tuo, kuo turime būti – auganti, stiprėjanti, visai Lietuvai reikalinga politinė jėga.
Mūsų kelias tik prasideda. Lietuva laukia permainų, ir jos bus.
Ačiū Jums.
