Aušra Maldeikienė
Antradienį paskelbtas 2019 metų Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“ galų gale pripažino tai, ką viešai kalbu jau daugiau kaip pusmetį: Lietuvos nacionalinio saugumo grėsmių neišsemia geopolitinės Rusijos ambicijos.
Pasaulyje, kuris vis labiau struktūrizuojasi, iškilo naujos galios, ir tarp jų būtina kalbėti apie Kinijos grėsmę.
Šiaip jau stebėtinai neambicingame vos per 60 puslapių tekste (su daugybe nuotraukų per visą puslapį ir įtraukų) Rusijos klausimas dominuoja. Tiesa, naujos informacijos labai nedaug, nors skiltys apie karinės grėsmės Kaliningrado srityje augimą ar tai, kad ši agresyvi kaimynė savo priešiškus veiksmus prieš Lietuvą dabar linksta plėtoti už Lietuvos ribų, yra pakankamai svarios ir argumentuotos.
Nors dokumento įžangoje žadama, kad grėsmių rizikos bus įvertintos pagal jų tikimybę (nuo mažai tikėtina iki labai tikėtina) ir laiko perspektyvą (nuo artimiausio pusmečio iki ilgalaikės – iki 10 metų) toliau tekste tokio vertinimo nematome. Tai irgi menkina dokumento vertę.
Žvalgybos institucijos Kinijos Liaudies Respublikos klausimą kol kas vertina gana bendrai, tačiau pats faktas, kad šios valstybės grėsmė Lietuvai pripažinta viešai, yra tikrai labai svarbus.
Tiesiogiai Kinijai skirtas skyrelis, simptomiškai pavadintas „Plečiasi Kinijos žvalgybos interesų Lietuvoje laukas“, informuoja, kad „Lietuvoje veikia dvi Kinijos žvalgybos tarnybos – Valstybės saugumo ministerija ir Karinės žvalgybos direktoratas“ (psl. 32). Nestebina, kad Kinijos žvalgyba veikia po diplomatine priedanga, tradiciškai išnaudoja Kinijos vyriausybės finansuojamus Konfucijaus institutus, Kinijos įmones ir naujienų agentūras.
Nuostabos nekelia ir tai, kad Kinija, kaip nurodo dokumentas, veikia per politiškai aklus asmenis, kurie mainais į nemokamas keliones ir dovanėles noriai palaiko Kinijos poziciją Tibeto, Taivano klausimu, naiviai (kartais ant kvailybės ribos) žavisi galima Kinijos investicijų ekonomine nauda, net nesusimąstydami apie politinius (ir ekonominius) tokių investicijų pavojus.
Įvairūs verslo subjektai, tikėdamiesi keleto milijonų eurų naudos, net atvirai tyčiojasi iš tų, kurie primena, kad stabilios ir abipusiai naudingos investicijos galimos tik su demokratinėmis valstybėmis, o bendradarbiavimas su šalimi, kuri įvardinama kaip pagrindinis Lietuvos strateginio partnerio JAV priešas, viešai pamina elementarias žmogaus teises, plečia konclagerių tinklą, atvirai seka savo valstybės piliečius, anksčiau ar vėliau taps katastrofa ir Lietuvai.
Dokumente minima, kad „pasaulinėje kibernetinėje erdvėje didelį susirūpinimą keliantis Kinijos industrinis šnipinėjimas“ (35 psl.) Lietuvoje kol kas nėra labai aktyvus. Leisiu sau abejoti ir, manau, kad platesnė analizė mano įžvalgas patvirtins.
Kad ir kol kas silpni, tačiau pirmieji žingsniai oficialiai pripažįstant Kinijos grėsmę Lietuvos valstybei žengti ir dabar Seime būtina imtis tolesnių veiksmų.
Pirma, Lietuvos Seimas privalo įvertinti kintančią mūsų strateginių partnerių – ES ir JAV – poziciją Taivano atžvilgiu, nes dar 1979 metais susiformavusi „Vienos Kinijos“ koncepcija, kur Taivanui de facto nepriklausomai valstybei tenka Kinijos Liaudies Respublikos provincijos vaidmuo, pastaruoju metu braška per visas siūles. Tai įrodo ir pernai vasario pabaigoje JAV Kongreso ir Senato vieningai priimtas „Taivano kelionių aktas“ (angl. Taiwan Travel Act), kuris atvėrė pastaruoju metu labai aktyviai realizuojamą JAV ir Taivano aukšto lygio politinių kontaktų etapą.
Tiek ES, tiek JAV daugelyje dokumentų taip pat skatina Taivano Prekybinių atstovybių, kurios matomos kaip puikus dvišalių ekonominių santykių instrumentas, plėtrą. Paremdama JAV ir ES poziciją, Lietuva turi pakviesti Taivaną atidaryti savo prekybinę atstovybę Vilniuje, o taip pat skatinti tolesnius mokslinius ir aukštų technologijų pramoninkus mainus su Taivanu.
Atsižvelgiant į JAV nacionalinio saugumo koncepcijoje nurodomą Kinijos karinę grėsmę ir EP 2018 metų rugsėjo mėnesio Rezoliuciją privalu daug griežčiau pasisakyti prieš Kinijos Liaudies Respublikos karines provokacijas Taivano atžvilgiu, kurios kelia grėsmę Taivano sąsiaurio taikai ir stabilumui. Lietuva turi aiškiai remti poziciją, kad visi šiame sąsiauryje kylantys ginčai privalo būti sprendžiami taikiai ir remiantis tarptautine teise.
Antra, Seime privalu iš nacionalinio saugumo perspektyvos įvertinti finansų ministro Viliaus Šapokos sprendimus, kai jis be jokio politinio aptarimo, pamindamas parlamentinę Lietuvos konstitucijos dvasią ir raidę, vienašališkai Lietuvos vardu leidžia sau skelbti Lietuvą Kinijos finansinių investicijų vartais į Europos Sąjungą tuo metu, kai ta pati Europos Sąjunga akivaizdžiai suvokia tokių žingsnių grėsmę (2018 metų rugsėjo 12 dienos rezoliucija).
Trečia, būtina dar kartą kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją ir ministrą Liną Linkevičių, kad jis vykdytų mažiausiai du kartus oficialiai duotą pažadą Kinijos klausimą rimtai analizuoti Seime.
Ketvirta, turi būti įvertintas Konfucijaus instituto vaidmuo, ir tai, kad demokratinėje Lietuvoje nacionalinio universiteto rėmuose laisvai veikia institucija, kurią finansuoja Kinijos komunistų partijos ideologinis padalinys. Vilniaus universiteto (VU) rektorius Artūras Žukauskas, kuris tuo pat metu dirba ir Konfucijaus instituto prie VU tarybos pirmininku, turėtų argumentuotai pagrįsti tokio padalinio būtinybę, juolab kad šie institutai dėl jų keliamos grėsmes uždaromi tiek JAV, tiek kitose valstybėse.
Penkta, įvertinus kintančią geopolitinę pasaulio situaciją, Lietuvos nacionalinius interesus, privalu kiek galima greičiau priimti Lietuvos Respublikos Seimo rezoliuciją „Dėl Lietuvos ir Kinijos santykių“.
Lietuvos užsienio politika Pietryčių Azijoje, kurios turinį dabar išsemia tik aklas pataikavimas Kinijos Liaudies Respublikai, tikintis ekonominių dividendų bent kokia kaina, yra pavojingas Lietuvos nacionaliniam saugumui, ir tai privalo būti suvokta bei stabdoma.
