V. Balkus: Apie Lenkiją tenka vis daugiau skaityti ir girdėti mūsų regiono bei pasaulio žiniasklaidoje. Reikia pasakyti, kad daugeliu atvejų šis dėmėsys yra susijęs su konfliktais. Su Europos Sąjunga mūsų didysis kaimynas konfliktuoja dėl Konstitucinio tribunolo, spaudos laisvės ir migrantų kvotų priėmimo. Iš Vokietijos Lenkijos aukštieji pareigūnai oficialiai reikalauja šimtus milijardų eurų kompensacijų už Trečio Reicho žalą padarytą per Antrą pasaulinį karą. Aišku, kad su Rusija dvišaliai santykiai yra maždaug Šaltojo karo stadijoje. Kilus konfliktui dėl Ukrainos, Varšuva neužmiršta pakritikuoti Vokietijos, kodėl ji toliau planuoja naudotis Nordstream 2 dujotiekiu.
Amerikos Prezidentą ir Kongresą lenkai spaudžia, kad JAV įkurtų nuolatinę karinę bazę vienai šarvuočių divizijai arba brigadai, kad apsaugotų Lenkiją nuo galimos Rusijos karinės agresijos.
Bendraudami su Lietuvos pareigūnais, Lenkijos valdžios žmonės nuolat mums priekaištauja dėl lenkų mažumos Lietuvoje reikalų. Santykiai su Ukraina pablogėjo dėl skirtingų ukrainiečių bei lenkų istorinių įvertinimų, susijusių su masiniais dviejų šalių mažumų žudynėmis bei deportacijomis.
Žinoma, galima laikytis pasyvaus užsienio politikos kurso ir sutikti su viskuo, ko pageidauja patys galingiausi žaidėjai. Tada ir konfliktų bus mažiau. Kartais mums atrodo, kad būtent Lietuva papuola į šią pasyvios užsienio politikos kategoriją.
Kaip pats manai, ar Lenkija ne persistengia, gindama savo nacionalinius interesus? Ar nebus taip, kad optimalų užsienio politikos aktyvumo lygį surasime auksiniame viduryje tarp menamo Lietuvos pasyvumo ir Lenkijos hiperaktyvumo?
A. Avižienis: Dar norėčiau pabrėžti kitą Lenkijos užsienio politikos bruožą – jos norą vadovauti arba bent daryti stiprią įtaką regioniniu lygiu. Turiu omeny mūsų kaimynės padidėjusį dėmesį, skirtą Višegrado šalių bendradarbiavimui ir Trijų Jūrų iniciatyvai, kuri yra susijusi su dar prieškaryje kurta Intermarium koncepcija. Ir, dar pridurčiau, Varšuva bando plėsti savo įtaką ideologijos srityje.
Šią savaitę Varšuvoje lankėsi Italijos Vidaus reikalų ministras Salvini, kuris tarėsi su Lenkijos vadovybe dėl platesnio ir intensyvesnio bendradarbiavimo tarp Europos euroskeptikų, yapč turint omeny ateinančius Europarlamento rinkimus gegužės mėnesį. Užsienio politikos ekspertai interpretavo šį Salvinį pokalbį su lenkų kolegomis kaip besikuriančią Italijos-Lenkijos-Vengrijos ašį kovoje prieš ES federalizaciją ir globalizmą.
Dėl kai kurių Lenkijos iniciatyvų mes, Lietuvos patriotai, tik galime sveikinti lenkus už jų drąsą ir diplomatinį sumanumą. Manau, kad ir mums yra pakeliui veikti kartu su Višegrado šalimis, ginant nacionalinį suverenitetą prieš eurofederalizmą. Taip pat ir mums reikėtų parodyti daugiau solidarumo su Lenkija ir Vengrija atsisakant priverstinių migrantų kvotų. Džiugu matyti, kad ir kandidatas į Prezidentus Arvydas Juozaitis palaiko mintį prisijungti prie Višegrado šalių bendro fronto.
Kitas klausimas yra: ar Lenkijos geopolitinis svoris yra toks, kad ji galėtų sėkmingai atremti Europos ir pasaulio galingųjų spaudimą, jei pastarieji pajustų, kad Varšuvos iššūkiai kertasi su jų svarbiausiais interesais? Aišku, kad pati viena Lenkija neatlaikytų Rusijos karinės agresijos. Todėl ji pasirinko totaliai lojalaus JAV sąjungininko vaidmenį, kuris kartais erzina Vokietiją, Angliją, Italiją bei kitas ES valstybes. Siekis nuolatos dislokuoti JAV šarvuočių diviziją Lenkijoje yra gan dažnai interpretuojamas kaip bandymas perkelti pagrindinį JAV karinės atramos punktą Europoje iš Vokietijos į mūsų kaimynės teritoriją. Kitaip sakant, Lenkija, galimas dalykas, bando pasisavinti JAV pagrindinio sąjungininko Europoje vaidmenį.
Nesakau, kad taip iš tikrųjų yra. Bet šitaip galima įvertinti Varšuvos veiksmus. Sakykime, kad Lenkija gali leisti sau taip elgtis, kai Vokietiją valdo Kanclerė Merkel, kuriai daugiau rūpi globalūs reikalai nei Vokietija ir kuri nori sumažinti, jeigu ne iš viso eliminuoti nacionalines valstybes. Tokiu atveju gal net nėra svarbu, kad Vokietijos ekonomika yra šešis kartus galingesnė nei Lenkijos ir kad vokiečių tauta yra kiek daugiau nei dvigubai didesnė nei lenkų, ir kad Vokietijos rinka ir investicijos yra gyvybiškai reikalingos Lenkijai. Bet kas būtų, jei Vokietijos valdžia pasikeistų ir Kanclerio vairą perimtų daugiau vokiečių nacionalinius interesus paisantis asmuo?
V. Balkus: Bet ir šiuo atžvilgiu Varšuva tikisi sulaukti stiprios Prezidento Trampo paramos. Juk Kačinskio valdoma partija Teisė ir Teisingumas yra panašaus politinio profilio ir Trampas rodo ypatingą draugiškumą Lenkijos vadovybei?
A.Avižienis: Taip, bet labai įdomus faktas yra, kad Lenkijos valdžia mano, jog jos pasiūlymas sumokėti Amerikai iki 2 mlrd. JAV dol. už karinės bazės steigimą Lenkijoje gali lemti Vašingtono apsisprendimą kurti nuolatinę karinę bazę Lenkijoje. Istorijoje mes matome, kai galinga valstybė nori įtraukti silpnesnę šalį į savo sąjungininkų gretas, ekonomiškai ir visapusiškai remia silpnesnį partnerį. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Prancūzija skolino milijardus ir rėmė carinę Rusiją, skatino jos pramonę bei geležinkelių plėtrą, kad tik ji galėtų stipriau atsistoti ant kojų prieš Prancūzijos amžiną priešą Vokietiją. Šaltojo karo įkarštyje Vašingtonas ir Vakarai nutarė masiškai remti Kinijos ekonominį potencialą prieš tuomet galingai atrodančią Sovietų Sąjungą. Panašiai ir Japonijos bei Pietų Korėjos ekonominis klestėjimas buvo sąlygojamas Vašingtono ir Vakarų noro stiprinti demokratines valstybes Azijos periferijoje prieš totalitarines valstybes.
O dabar kyla klausimas: kodėl JAV ir Vakarų pasaulio parama Rytų Europos šalims yra žymiai menkesnė nei Šaltojo karo parama, skirta komunistinei Kinijai? Jeigu manoma, kad Rusija kelia karinę grėsmę Europai, tai logiška būtų visokeriopai stiprinti pafrontės valstybes, tokias kaip Lenkiją.
Lenkija toli gražu dar nepasivijo Vakarų Europos šalių ekonominiu požiūriu. Juk, kaip ir pas mus, milijonai lenkų yra išvykusių į turtingesnes šalis, kad galėtų užsitikrinti padoresnį pragyvenimo lygį, o tai tragiškai apsunkina šalies ekonominį potencialą.
Per paskutinius 25 metus Lenkijos ekonominis augimas vidutiniškai siekė 4 procentus, t.y. mažiau nei pusė to, kuo galėjo džiaugtis komunistinė Kinija, gaunanti liūto dalį Vakarų užsienio investicijų. Nežiūrint sunkios ekonominės būklės, Lenkija yra raginama skirti milijardus, perkant modernius JAV naikintuvus bei priešraketines ir priešlėktuvines gynybos sistemas. O, be to, dar mato reikalą skirti iki 2 mlrd. dol., kad įtikintų JAV kurti nuolatinę karinė bazę.
V.Balkus: Tai, matyt, JAV ir Vakarų valstybės nemano, kad dabartinės Rusijos pavojus yra toks pat didelis, kaip ir Šaltojo karo metu. Be to, JAV užsienio politikos prioritetai yra daugiau išsiplėtę nei prieš 25 metus. Yra Vidurio Rytų regionas ir dabar kylančios Kinijos vaidmuo.
A.Avižienis: Teko man paskaityti kai kurių lenkų analitikų svarstymus ta tema ir įdomu buvo pastebėti, kad jie pripažįsta, jog mūsų tas centro/rytų Europos regionas Vašingtonui nėra toks prioritetinis regionas, koks yra Vidurio Rytų erdvė arba net Tolimųjų Rytų teritorija, kur kyla Kinijos karinis potencialas. Todėl manau, kad Lenkijos uolumas išryškėti, kaip pagrindinei JAV sąjungininkei Europoje ir konkrečiai Vašingtono kietai linijai Maskvos atžvilgiu, remiasi nepakankamai tvirtu pagrindu.
Pats Prezidentas Trampas tikriausiai norėtų žymiai sumažinti įtampą su Rusija, bet jam to neleidžia padaryti Vašingtono politinis elitas, kuriam šiuo metu pagrindinį toną diktuoja neokonservatorių politikai. Bet galima lengvai įsivaizduoti, kad krizės kituose pasaulio regionuose gali priversti Vašingtono valdančiuosius keisti politiką Rusijos atžvilgiu. O tada Lenkija ir kitos kietos linijos šalininkės atsidurtų sunkesnėje padėtyje Rusijos atžvilgiu. Todėl, manau, kad JAV atžvilgiu reikia rodyti deramą lojalumą saugumo politikoje, bet ne perdėtą uolumą.
„Iš savo varpinės“
