Š.m. spalio 16 d. „Vakaro žiniose“ (Nt.199) korespondento Dano Nagelės dialoginio pobūdžio straipsnyje „Visos valdžios valstybę tik skaldė“ (p.3) pateiktame pokalbyje su išgarsėjusiu veikėju Viktoru Uspaskichu sakoma, kad šis kitais metais sieksiantis Vilniaus mero posto. Nors daug kam rodosi keista, kad iš Rusijos atsibastęs ir sukūręs Lietuvoje Darbo partiją, įtartą įvairiomis finansinėmis machinacijomis ir dėl to turėjusią reikalų su Lietuvos teisėsauga, buvo dingęs iš aktyvios veiklos ir kaip koks feniksas vėl pasirodė su naujais ketinimais.
Pirmiausia, kaip minėta, jis ketinąs siekti Vilniaus mero posto. Tarsi jis būtų prieškario patriotas lietuvis, raginęs visus šūkiu „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Tačiau, kaip matyti iš straipsnyje esančio pokalbio, jam imponuoja V.Matijošaičio, verslininko, sėkmingas vadovavimas Kauno miestui, ypač šio miesto gyventojų vienijimo politika. Kad įsiteiktų vilniečiams, jis nešykšti visokių pažadų (nemokamą visuomeninį transportą ir kt.), kuriais norima patraukti savo pusėn būsimąjį balsuotoją, nors, kaip sakoma liaudyje, tuščiais pažadais sotus nebūsi.
Žinoma, mero postas „pasaulinio masto“ verslininkui ir politikui yra menkokas. Netenkintų jo ir turėtas ministro portfelis: „Ministru tai tikrai neturiu jokio nori būti. Nebesu toks jaunas, kad ministru būčiau ir nuo ryto ligi vakaro bėgiočiau po kabinetus. O į premjerus galėčiau eiti. Jei tapčiau premjeru, tai Lietuva po dviejų ar trejų metų patektų į patraukliausių valstybių penketuką, nes žinau, ką daryti“ (taip yra atsakęs į pokalbio klausimą: „Norėtumėte vėl padirbėti ministru?“).
Kažkodėl jam nebuvo užduotas klausimas, ar nenorėtų jis užimti Lietuvos valstybės aukščiausio posto – Prezidento kėdės. Šis klausimas dabar jau plačiai diskutuojamas artėjant naujiesiems Prezidento rinkimams. Juk būtų labai malonu „visagaliui“ bemaž kasdien išgirsti skambant ar/ir matant parašytą pasakymą „Jo ekscelencija Prezidentas Viktoras Uspaskich“ (spaudoje dažnai dėl pagarbos ar skambumo, prieštaraujant Valstybinės lietuvių kalbos nutarimams, nepridedama pavardėje lietuviška galūnė -as!).
Mero postas, ypač turint galvoje tai, kad Uspaskichas dar iš ankstesnių laikų turi europarlamentaro titulą, suprantamas daiktas, yra per kuklus „visagaliui“. Tačiau tai būtų tik šuolio į aukštesnius postus pradžia. Juk su europarlamentaro titulu, nepažymėtu jokiais ryškesniais darbais nei europiniame, nei respublikiniame lygmenyje, sunku išreikšti savo „visagalybę“, labiau išskleisti savo ekonominius ir politinius užmojus. Kažkodėl pretendentas (kol kas tik į sostinės mero pareigas) pokalbyje su D.Nagele konkrečiai nėra nurodęs nė vieno savo nuveikto darbo Vilniaus miesto gyventojų labui būdamas ministru. Taip pat „paslaptis“, ką jis nuveikė kaip europarlamentaras, ypač metęs prieš penkerius metus vartoti alkoholį (tarsi tai būtų koks labai didelis žygdarbis).
Vilnius yra senoji LDK ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos sostinė, lietuvių tautos senosios ir naujosios kultūros veidrodis, todėl būtų nenatūralu ir keista, turint galvoje dar ir didelę miesto lietuvių gyventojų dalį, kad jį valdytų kitatautis meras, kuriam nebūtų prie širdies nei istoriniai, nei nacionaliniai miestiečių polinkiai.
Tiesa, pastarieji nelabai rūpėjo ir kai kuriems buvusiems „saviems“ merams, neatsiklaususiems Vilniaus gyventojų nuomonės ir suteikusiems sostinėms gatvėms ar skverams rusų veikėjų pavardinius pavadinimus (pvz., vienas iš miesto skverų pavadintas Niemcovo pavarde nežinia už kokius nuopelnus mūsų sostinei). Tai, rodos, padaryta būnant meru liberalui Remigijui Šimašiui, kuris vėl rengiasi kelti savo kandidatūrą į Vilniaus merus. „Papuošė“ dešiniąją Neries pakrantę, esančią sostinės viduryje, surūdijusiu vamzdžiu ir buvęs ankstesnis meras Vilius Navickas. Tik Artūras Zuokas yra palikęs ryškesnį pėdsaką mieste (pakeitė Gedimino prospekto dangą, aptvarkė Užupio rajoną ir kt.).
Ką nauja ir ypatinga galėtų nuveikti Vilniui „visagalintis“ klajoklis ir nepastovaus šeimyninio gyvenimo mėgėjas, bet gabumų turintis ūkinės veiklos organizatorius V.Uspaskichas? Jau pats yra minėjęs, kad būdamas meru jis įvestų nemokamą miesto transportą, ir apgailestavo, kad per Lietuvą nebuvęs nutiestas Rusijos dujotiekis. Tačiau daugiau konkrečių reformų ar naujovių jis kaip galimas meras nekonkretizavo ir tenkinosi bendro pobūdžio svaičiojimais apie ekonominę dabartinės mūsų valstybės būklę.
Nesileidžiant į detalesnę Vilniaus miesto – mūsų tautos širdies – mero valdymo funkcijų analizę, vis dėlto labai svarbu pabrėžti, kad būsimieji merai, kokios jie bebūtų tautybės, ypač turėtų rūpintis Vilniaus senamiesčio struktūros bei architektūros išlaikymu, nekurti jame daugiaaukščių bokštų, nekeisti jo gatvių, aikščių bei skverų, kiemų formos ir pavadinimų, apskritai vengti nebūtinų investicijų.
Deja, ligi šiol buvusių ankstesniųjų merų praktikoje to būtino senamiesčiams reikalavimo nebuvo griežčiau laikytasi (pvz., dažnai kaitaliota ir tebekaitaliojama Katedros aikštės forma: ji paverčiama ne tik iškilmių, kurioms labiausiai tinka, bet ir prekiavimo vieta. Tas pats daroma ir Rotušės aikštėje). Derėtų neužmiršti, kad po Antrojo pasaulinio karo greitomis atlikta senamiesčio rekonstrukcija taip pat nėra atkūrusi daug autentiškumo, buvusio būdingo mūsų miesto praeičiai. Todėl mūsų laikais šios miesto dalies reliktų išlaikymas ar atkūrimas turėtų susilaukti kiekvieno naujai išrinkto mero labai atidaus dėmesio,
Kas kita – miesto teritorija, esanti už senamiesčio ribų, nors ji nėra lengvai apibrėžiama. Naujuose ar apynaujuose rajonuose gali būti pateisinamas ir dabar taip mėgstamų moderniųjų dangoraižių saikingas statymas, ir naujų aikščių kūrimas. Tačiau, kaip rodo Lukiškių aikštės pertvarka, nepakankamai apgalvota šios aikštės rekonstrukcija sugadino net buvusį neblogą jos vaizdą. Jeigu jau nepavyko mūsų dailininkams sukurti 100-osioms nepriklausomos Lietuvos metinėms monumentalaus paminklo, tai buvo galima bent iš Katedros aikštės perkelti V.Kašubos neblogą skulptūrą, simbolizuojančią ant žirgo miesto kūrėją kunigaikštį Gediminą. Įsprausta tarp stambių pastatų (Katedros, Valdovų rūmų) ir gausybės papilės aikštės medžių ji neiškyla visu savo ryškumu. Dabar Lukiškių aikštė pavirtusi didele cementine plokšte, dažnai panaudojama prekybininkų tikslams, o žiemomis bus paversta didele čiuožimo „paklode“.
Nemanau, kad „visažiniam“ kandidatui į Vilniaus merus V.Uspaskichui rūpėtų šios aukštės įspūdingesnė ir su Lietuvos sostinės istorija susijusi rekonstrukcija. Todėl nebūčiau linkęs teikti jį rinkti naujuoju mūsų sostinės valdovu. Ir ne tik dėl jo galimo požiūrio į Lukiškių aikštės rekonstrukciją, bet ir dėl jau minėtų kalbamajam kandidatui būdingų asmens ypatybių bei ligšiolinės veiklos.
Kaip patyriau iš Juozo Imbraso straipsnių, skelbtų „Karštame komentare“, šis, anksčiau ėjęs Vilniaus mero pareigas ir gerai pažįstantis mūsų sostinės problemas, galėtų jai vadovauti.
Jonas Palys,
labai senas Vilniaus gyventojas
