Anatolijus Lapinskas
2012 metų lapkričio 17 dieną Lietuvos Respublikos Seime Vytautas Antanas Matulevičius, prisiekė „būti ištikimas Lietuvos Respublikai; gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!“
Perskaitęs priesaiką jis tapo Seimo nariu ir kartu šios priesaikos vykdytoju. Tolimesnis gyvenimas, jau nebūnant Seimo nariu, paprastai nėra surištas su priesaika, tačiau joje minimų įsipareigojimų iš esmės turėtų laikytis kiekvienas Lietuvos pilietis, o ypač buvęs Seimo narys.
Deja, 2018 rugsėjo 27 dieną Jungtinių Amerikos Valstijų sostinėje Vašingtone, JAV Helsinkio komisijos (The Commission on Security and Cooperation in Europe, also known as the U.S. Helsinki Commission), posėdyje buvęs Lietuvos Seimo narys V.A.Matulevičius viešai spjovė į savo kažkada pasižadėtą priesaiką, nors joje minėjo netgi Dievą, kartu ir į Lietuvą, ją tiesiog sutrypdamas viso pasaulio akivaizdoje. Štai ką kalbėjo V.Matulevičius.
„Lietuvoje N. Venckienė negali tikėtis teisingo ir nešališko teismo“.
Tai melas, teisingo ir nešališko teismo įsipareigojimas užfiksuotas Lietuvos konstitucijoje, ratifikuotuose Žmogaus teisių tarptautiniuose aktuose.
„Kiekvienos šalies istorijoje yra tokių bylų, kurios kaip veidrodyje atspindi visas valstybės problemas. Lietuvai tokiu veidrodžiu tapo pedofilijos byla, teisinis Venckienės persekiojimas“. Teismas įrodė, kad jokios pedofilijos nebuvo, o Venckienė įžūliai nevykdė teismo sprendimų.
„Vieną nelemtą dieną jos brolio dukrelė pradėjo pasakoti ir vaizdžiai rodyti, kaip ją, jos vaikišką kūną, išnaudoja motinos draugas ir dar du vyriškiai.“
Ne pati dukrelė pradėjo pasakoti, bet neįsivaizduojamo cinizmo kupina Venckienė, jos brolis ir tėvai sukūrę siaubingus vaikiškos pornografijos tekstus ir vaizdus.
„N. Venckienė pradėjo ginti savo dukterėčią, nes visada buvo teisingumo pusėje. Kokio masto tai buvo kova, galima spręsti iš tokio fakto: per kelerius metus Neringa su broliu parašė daugiau nei du šimtus skundų į teisėsaugos ir kitas valstybės institucijas, tačiau nė vienas pedofilas taip ir neatsidūrė teisiamųjų suole“.
N.Venckienės „teisingumas“ buvo susidoroti su Laimute Stankūnaite. Tai buvo ne skundai, bet seksualinių iškrypimų fantazijos. Nė vienas konkretus pedofilas juose nebuvo nurodytas, ar įrodyta pedofilija.
„Vieną iš tų trijų vyriškių, kurį mergaitė minėjo, dirbantį teisėju, kažkas nušovė, kitas nebuvo identifikuotas, o trečiasis, kuriam vieninteliam buvo pateikti kaltinimai mergaitės tvirkinimu, nukrito nuo keturračio motociklo ir paskendo baloje. Beje, jis buvo Lietuvos parlamento pirmininko patarėjas“.
Ne mergaitė minėjo, bet Venckienė jų vardus „įdėjo“ į mergaitės lūpas, tuo pačiu nurodydama broliui, ką reikės nušauti.
„Mergaitės tėvas, nusivylė teisėsaugos neveiklumu, nufilmavo mergaitės parodymus ir pradėjo dalinti diskelius žurnalistams, o tai buvo be galo pavojinga“.
Tėvui filmuoti Venckienės surežisuotus neva mergaitės parodymus – jos neva prievartavimo scenas ir platinti šiuos diskus žurnalistams, akivaizdus Venckienės ir Kedžio amoralumo ir nusikalstamų planų požymis.
Anot V.Matulevičiaus, „ši istorija parodo, kas gali nutikti žmonėms, kurie ryžtasi susigrumti su įtaka bei ryšiais garsėjančiais pedofilais“.
Venckienės grumtynės vyko ne su pedofilais, nė vieno jų nėra įvardyta, bet su L.Stankūnaite dėl Venckienės pagrobtos mergaitės.
„Venckienės bylą galima laikyti tipišku sovietinės teisinės sistemos recidyvu, kai apie įtakingų asmenų nusikaltimus per daug atkakliai kalbantis žmogus pats paverčiamas nusikaltėliu. Būtent taip elgdavosi KGB, kai disidentų ar kitų teisybės ieškotojų į viešumą keliami faktai tapdavo per daug pavojingi sistemai“.
Byloje neįrodytas joks įtakingų asmenų nusikaltimas. Į viešumą Venckienė kėlė ne faktus, bet fantazijas, skirtas užgniaužti jos pačios vykdytą nusikaltimą – vaiko pagrobimą.
„Suprantu, kad Čikagos teismo teisėja, kuri nagrinėja Venckienės ekstradicijos bylą, negalėjo žinoti visos pokomunistinių šalių specifikos ir todėl nusprendė, kad pabėgėlė turės visas galimybes apginti savo teises Lietuvos teisme. Tačiau tiems, kas šią specifiką žino, teisėjos argumentas, deja, sukėlė tik karčią šypseną“.
Kur įrodymai, kad Venckienė neturės galimybių apginti savo teisių Lietuvos teisme? Ji turėjo visas galimybes apginti savo teises Lietuvoje, pirmiausia Seime, jei nebūtų iš Lietuvos pabėgusi.
„Valstybės apsauga buvo skirta seksualiai išnaudotos mergaitės motinai, tai pačiai, kuriai, teismo sprendimu, turėjo būti pareikšti įtarimai bendradarbiavimu“.
L.Stankūnaitė nebuvo niekuo kaltinama, jokie „įtarimai bendradarbiavimu“ jai niekada nebuvo pareikšti. Tai šlykšti V.Matulevičiaus insinuacija.
„Jei Venckienė būtų grąžinta į Lietuvą, kiltų neišvengiamas pavojus jos gyvybei. Išlieka didelė tikimybė, kad niekas deramai nepasirūpins jos saugumu ir jai kas nors atsitiks kameroje, kaip neretai atsitinka Lietuvos įkalinimo įstaigose. Pasiųsti žmogų į mirtį, galbūt išskyrus karo atvejus, draudžia ne tik tarptautinės teisės normos, bet ir elementarus žmogiškumas“.
Didesnio Lietuvos apjuodinimo dar neteko regėti.
„Jei Venckienė būtų sugrąžinta į Lietuvą, jos bylą anksčiau ar vėliau nagrinėtų tas pats Aukščiausiojo teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, kuris, kaip kalbėjo Karolis (prieš V. Matulevičių posėdyje kalbėjo ir Venckienės sūnus Karolis), yra viešai pavadinęs Venckienę teisinės sistemos pūliniu“.
Pūliniu todėl, kad Lietuvos teisėjų korpuse tokio teisėjo, įžūliai nevykdančio teismų sprendimo, laužančio įstatymus ir paskutiniais žodžiais keikiančio kitus teisėjus, dar nebuvo. V.Matulevičiaus manymu, G.Kryževičiaus pasakytas įvertinimas yra ne kas kita, kaip „atviras raginimas politikams susidoroti su bendru priešu“. Čia jau reikėtų psichiatro diagnozės.
„Kai ji, nuogąstaudama dėl savo saugumo, pasitraukė į Jungtines Valstijas, Seimas jai surengė apkaltą dėl posėdžių nelankymo ir pašalino iš parlamento narių. Tai buvo padaryta jai už akių kaip kokiai karo nusikaltėlei, nesuteikiant jokios galimybės pasiteisinti“.
Į šį kaltinimą atsakė Lietuvos Konstitucinis Teismas. Jis pažymėjo, kad „N.Venckienė, be pateisinamos priežasties nedalyvavusi Seimo ir jo komiteto posėdžiuose, pareigas ėjo nesąžiningai, veikė asmeninius interesus iškeldama aukščiau už Tautos ir valstybės interesus, sąmoningai nevykdė Seimo nario pareigų, parodė nepagarbą Konstitucijai ir įstatymams, taigi neveikė taip, kaip įpareigoja duota Seimo nario priesaika“.
KT teigimu, „pateisinamomis priežastimis nedalyvauti Seimo posėdžiuose negali būti laikomas išvykimas iš Lietuvos, tai, kad asmuo yra įtariamasis baudžiamajame procese, kad paskelbta jo paieška, kad jis galbūt slapstosi nuo ikiteisminio tyrimo, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės“. Beje, Venckienei buvo suteikta ne viena galimybė pasiteisinti, deja, visos jos buvo ignoruotos.
Konstitucinio Teismo išvados JAV Helsinkio komisijai, aišku, nebuvo pateikta. O dėl karo nusikaltėlės, tai čia V.Matulevičius iš dalies teisus: Venckienė iš tikrųjų kariavo karą su motina, ginančią savo dukrelę. Karą Venckienė pralaimėjo.
Neįtikėtina, kad Amerikos apeliacinis teismas nagrinėtų V.Matulevičiaus Vašingtone skaitytus išvedžiojimus, kaip ir Venckienės sūnaus Karolio kalbas ir netgi žiūrėtų jo pateiktas mergaitės tvirkinimo scenų imitacijas. Tikėkimės, kad Amerikos teismas, nagrinėdamas Venckienės apeliaciją, iki tokių absurdų neprieis.
