Dabar Lietuvoje vyksta tautinių jėgų ir globalistų arba naujųjų liberalų,
kurių ideologija įsigaliojusi Lietuvoje, žūtbūtinė kova. Mūsų valstybė yra
nusilpusi, o Tauta nukraujavusi. Lietuva tampa tarsi bandymų poligonu,
netgi jo avangardu.
Artūras Judžentis
Prof. Ona Voverienė
Kaip rašiau ankstesniame straipsnyje (Voverienė Ona. Lietuva – tautų naikinimo avangardas Europoje // Karštas komentaras. – 2018. Geg. 25 –birž. 8, p. 6), mūsų dviejų ponių ministrių žudoma, visam Ministrų kabinetui pritariant, Tautos ateitis ir Tautos dvasia, deja, nesulaukia visuotino pasipriešinimo. Atsirado tik trys politikai Seimo nariai – Audronius Ažubalis, Laurynas Kasčiūnas ir Stasys Šedbaras, kuriems dar svarbu Lietuvos valstybės ir Tautos išlikimas; prof. Viktorijai Daujotytei, be minėto Artūro Judženčio – lituanistikos, kuriančios ir stiprinančios Tautos dvasią , puoselėjimas. Visiems kitiems – visa tai atrodo tik „dzin“… Netgi Lietuvos valdžios institucijoms.
Prof. Vytautui Radžvilui, kaip ir daugeliui mūsų, atrodo, kad „Mes turime valdžioje žmones, kuriems, deja, tautos ir valstybės likimas pernelyg nerūpi. Ir šitie žmonės negirdi nieko. Jie griauna Vilniaus senamiestį, jie kerta mūsų miškus, jie stengiasi ir yra pasiryžę, kaip ir sovietmečiu, padaryti lietuvių kalbą pamote“.
Yra žmonių, kurie ir šiandien sako, kad milžiniški poslinkiai, kurie vyksta Vengrijoje, Lenkijoje, Italijoje, visoje Europoje, kaip su nuoskauda pastebėjo prof. Vytautas Radžvilas, „yra viso labo autoritarinių nacionalistų siautėjimas“.
Ant tos banano žievės, deja, paslydo ir prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos Nepriklausomybės pagrindinis architektas ir jos pirmasis vadovas, sakydamas: „Nacionalizmo bangomis Europoje norima užimti vietą po saule… Naujieji nacionalizmai Europoje ne visad yra visai nauji: jie atgaivinami, ištraukiami iš seno sandėliuko, iš senos močiutės skrynios, o kai kurie yra eksploatuojami politikų kaip aktualija, kuri suteikia tam tikro žinomumo arba gali padėti sutelkti šalininkus užimti vietą po saule, užimti vietą politiniame spektre. Tai matome daug kur…“ // Tiesos lt. Susigrąžinkime valstybę // 2017.12.08).
Ir ačiū Dievui, kad tai jau vyksta… Tiesa, neorganizuotai, stichiškai, bet jau vyksta ir Lietuvoje… Ir, kaip savo laiku poetas Maironis rašė: „Nesustabdysi upės bėgimo…“ Kaip ir gamtos, ir visuomenės objektyvių raidos dėsnių, kurie kas šimtmetį pasikartoja…
Dvidešimto amžiaus pradžioje Europa patyrė patį džiaugsmingiausią jos visų tautų istorijoje – tautų ir jų tautinių valstybių atgimimo pavasarį. XXI šimtmetyje grįžtame laiko spirale į naują tautų atgimimo pavasarį. Tik, žinoma, kitomis sąlygomis, ir kitomis formomis… Bet grįžtame…
Lietuvoje, deja, dar tik sąmonėjančios Tautos lygmeniu, Valstybės lygmeniu atsiliekant mažiausiai dešimtmečiu – kai Vengrijoje, Lenkijoje, Italijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje ir kitose valstybėse gaivinamas tautiškumas, o Latvijos Seimas priėmė ir Prezidentas Raimondas Vėjuonis pasirašė įstatymo pakeitimus, pagal kuriuos Latvijos vidurinėse mokyklose bus pereita prie mokymo tik valstybine kalba.
Lietuva, globalistų iš ES spaudimu, ar pačios Lietuvos švietimo ministrės iniciatyva, yra padaryta Tautos ateities ir tautos dvasios žudymo Europoje eksperimentiniu poligonu: 1) sunaikino vienintelį specializuotą mokytojų rengimo – Lietuvos Edukologijos universitetą ir visą 85 metus kurtą pedagogikos mokslą; 2) kai, gal dėl nepasotinamo valdančiųjų godumo, siekiant parduoti ne tik LEU nekilnojamąjį turtą ir jo turėtą žemę, bet dar ir visų lituanistikos institutų pastatus, tie institutai jungiami į „bendrą GULAGinę „šarašą“, vadinamą Humanitarinių mokslų centru, didžioji mokslininkų dalis išvaroma arba ubagauti, arba į pasaulį duoneliauti ; 3) kai Seimas įtvirtino įstatymo pataisą, pagal LLRA reikalavimą, lenkakalbių ir rusakalbių mokyklų abiturientams palengvinti lietuvių kalbos egzaminą, taip diskriminuojant lietuviukus, baigusius mokyklas valstybine kalba, ir pažeidžiant Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą, nustačiusį, „kad palengvintas lietuvių kalbos įstatymas tautinių mažumų mokyklų abiturientams prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam principui“, t.y. pažeidžiant LR Konstituciją; 4) kai Vilniuje Kultūros ministrės ir miesto mero R. Šimašiaus pikta valia (o gal ir už Judo grašius, regiantis kai kam parduoti Vilnių – kas gali paneigti?) nepastatyti paminklai – lietuvybės simboliai – nei Vyčiui, nei mūsų Tautos Ir Valstybės patriarchui dr. Jonui Basanavičiui, nei pirmajam Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai, nors juos buvo planuota pastatyti iki Lietuvos Respublikos jubiliejinio šimtmečio. Kas tai? Tyčinis kenkimas lietuvių tautai? Ar saugojimas Vilniaus kažkam, kad jame nebūtų jokių nei lietuvybės, nei Lietuvos valstybingumo ženklų? Ir kodėl tokie svetimieji sėdi valdžios olimpuose? Ar tik tam, kad Lietuvai kenktų?
Lietuvių tautininkų sąjunga, jau dabar kartu su Lietuvos respublikonais užsiregistravusi kaip politinė partija ir savo logo užrašiusi siekinį „Teisingumas-tvarka-tautiškumas“, po vienintelės jos organizuotos akcijos – Kovo 11-osios eitynių, kuriomis visi džiaugiamės, kad Lietuva bunda, atgimsta ir keliasi, kietai įmigo. Kai visa Europa – Vengrija, Lenkija, Italija, Didžioji Britanija ir kitos – pergalingai švenčia tautinio atgimimo pavasarius, mūsiškiai tautininkai beviltiškai miega, nors rinkimai į Seimą – jau ne už kalnų.
Nuolat ir kryptingai domėdamasi geopolitika ir mūsų valstybės vaidmeniu joje, šiuo metu, mūsų Prezidentei Lietuvą padariusiai matoma visame pasaulyje, ir ne šiaip sau, o labai pozityviai matomai, manau, kad šiuo metu tik rimta, solidi ir tikra lietuviška tautinė partija gali deramai atstovauti Lietuvai pasaulyje, įtakoti dabartinę geopolitiką, ir kad tik ji gali užbaigti mūsų destruktyvių Seimų erą – rūpinantis tik savo partijos arba dar blogiau – tik savo asmeninio turtėjimo interesais, kaip buvo visuose ikišioliniuose Seimuose, arba tik begalinėmis bekraštinėmis gladiatorių kovomis dabartiniame Seime dėl savo ambicijų, pačių žemiausių žmogiškųjų aistrų, visiškai užmiršus seimūnams, dėl ko jie į Seimą atėjo. Mums, eiliniams Lietuvos piliečiams, tos gladiatorių kovos įgriso iki gyvo kaulo ir mes norime rimto, darnaus Seimo, suvokiančio, kad žmonės juos išrinko ne dėl jų nesibaigiančių tarpusavio kovų, o tam, kad rūpintųsi mūsų valstybės reikalais ir spręstų valstybėje kylančias problemas deramais, aukštos kokybės įstatymais.
Tik kur ta Lietuvių tautininkų ir respublikonų partija, jungianti beveik 4 tūkstančius narių, yra? Kur ją rasti? Kodėl ji miega? Ar jau visai dingusi iš politikos horizonto? O gal čia eilinė politinė provokacija, kokių jau ne kartą Lietuvoje buvo – užimti nišą ir elgtis taip, kad joje niekas nevyktų?
