Gerbiamieji, malonu, kad valstybėje atsiranda vis daugiau žmonių, kurie pradeda mąstyti ir analizuoti. Tačiau šis analizavimas yra bandinis (nuo žodžio „banda“). Kitaip sakant, jis vyksta bandos principu – arba visi tyli, arba visi rėkia. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kas rėkia ir ant ko rėkia. O dėl ko rėkia? Šis klausimas net neegzistuoja.
Būtent taip išėjo ir su trigalviu slibinu, jau perkrikštytu į liūtą.
Džiaugiuosi, kad, susidarius šiai situacijai, turiu galimybę vertinti tuos pačius žmones, tik skirtingai išvertusius kailį.
Aš pirmas pasakiau, kad sandoris nuostolingas ir neskaidrus
Kai aš staiga grįžau iš Maskvos, oponentams visai to nelaukiant ir nesitikint, jie taip ir nesugebėjo tam pasiruošti ir užčiaupti man burną. Matavo man antrankius, klausinėjo, kodėl atvykau ir net domėjosi mano ideologija. Klausinėjo apie daug ką, bet tik ne apie bylą ir tuos milijonus, apie kuriuos rėkavo pusantrų metų. Kadangi nesuspėjo užčiaupti burnos, Uspaskichas, vos vienai dienai praėjus po atvykimo į Lietuvą, ėmė ir pasakė, kad nacionalinio investuotojo kūrimas yra korupcinis sandoris.
Ir iškart pasipylė: „Uspaskichą atsiuntė Kremlius tam, kad sužlugdytų nacionalinio investuotojo formavimą ir atominės jėgainės statybą!“ Rėkė visi – ir šalies televizijos, ir respublikinė spauda. O aš vis tiek kalbėjau ir rašiau. Analizavau, pateikiau faktus. Kuo daugiau rašiau ir aiškinau, tuo labiau visi rėkė.
Net pradėjau manyti, kad gal ko nors nesuprantu, kam nors iš tikrųjų trukdau? Tačiau netrukus paaiškėjo – mano teiginiai teisingi. Bet štai kur bėda – kalba Uspaskichas. Vadinasi, ne tas kalba.
Todėl ir mano pastarasis, kiekvienam suprantamas straipsnis apie valstybės interesų nepaisymą ir galimą korupciją kuriant trigalvį slibiną, buvo niekam neįdomus – nei žiniasklaidai, nei politikams, nei pozicijai, nei opozicijai.
Supratau, kad nei mano, nei Darbo partijos frakcijos nuomonė niekam neįdomi. Todėl prieš pat balsavimą frakcija susirinko Kėdainiuose ir aptarė šią situaciją.
Kodėl niekas nekėlė triukšmo birželį?
Balsuosim „prieš“ – vėl visi rašys ir rėks, kad darbiečiams taip liepė Kremlius. Todėl buvo nuspręsta balsuoti laisvai. Juo labiau kad atominės jėgainės įstatymas buvo priimtas birželį ir už jį tvarkingai balsavo ir konservatoriai, ir visų rūšių liberalai, ir socialdemokratai, aišku, ir valstiečiai.
O dabar vyko tik įstatymo koregavimas. Šioks toks jo pagerinimas valstybės ir žmonių labui. Vadinasi, nebalsavę už šiek tiek pagerintą įstatymo variantą, darbiečiai būtų „kalami“ dėl to, kad palaiko anksčiau Seimo priimtą prastesnį variantą.
Todėl kiekvienas Darbo partijos frakcijos narys galėjo balsuoti laisvai, kaip tinkamas. Vadinasi, pats turėjo nuspręsti, ar balsuoti už šiek tiek pagerintą variantą, ar palikti galioti birželį priimtą ir nepakoreguotą įstatymą. Dauguma frakcijos narių iš dviejų blogybių pasirinko mažesnę.
Dėl to vėliau pasipylė įvairių priekaištų. Bet mes jau įpratom nekreipti dėmesio į tai, ką šaukia nupirkta žiniasklaida ir konservatoriai. Įdomiau buvo žiūrėti į kitus – seimūnus Petrą Gražulį, Egidijų Klumbį, Valentiną Mazuronį, Petrą Auštrevičių, kurie tuojau pradėjo pranašauti, kas bus su Darbo partija ir Uspaskichu po balsavimo.
Jų nedomino nei socialdemokratai, nei valstiečiai, nei pilietininkai. Juos dominome tik mes ir tik dabar. Bet visiškai nedominome jų prieš pusantrų metų. Pabandysiu priminti.
Neteisėti teisėsaugos pareigūnų veiksmai
Aš suprantu, kad Darbo partija ir jos lyderis ne vienai politinei jėgai yra oponentai, ir gana stiprūs. Bet ir su oponentais rungiantis reikia kreipti dėmesį į demokratinės valstybės teisinius principus. Nė vienas neištiesė rankos, nepalaikė, neprotestavo, nors visi matė, kas buvo daroma.
Visi matė visų šalies televizijų ekranuose ir spaudos puslapiuose, kaip teisine save vadinančioje valstybėje neteisėtais metodais buvo daroma krata. Aštuoni pareigūnai, kaukėti ir ginkluoti, daro kratą 15-oje partijos būstinės kambarių ir neįleidžia į būstinę nei partijos advokato, nei partijos vadovybės.
Nors pagal teisinės valstybės principus kratą darančiųjų abi rankas turi matyti mažiausiai du liudytojai.
Kai buvo daroma krata Kėdainiuose, Uspaskicho namuose, buvo aptikta didelė pinigų suma. Dokumentais patvirtinamas jų egzistavimas ir legalumas. Pinigai paliekami ten, kur buvo rasti – mano name. Ir tą patį vakarą per respublikinę žiniasklaidą pranešama banditams – ir pinigų suma, ir adresas, kur jie yra. Pranešama tuo metu, kai apiplėšiami net inkasatorių automobiliai! Pranešama, kai tuo metu namie žmona yra viena su dviem mažamečiais vaikais… Viena, nes aš prieš kelias dienas, kai dar nebuvo jokių kratų, bylų ir požymių, kad jos bus, privalėjau išvykti už 3000 km į savo tėviškę, kur sudegė mano gimtasis namas ir motinos akyse liepsnose žuvo brolis.
Tačiau visuomenė buvo dezinformuojama, kad Uspaskichas pabėgo. Matyt, pikti liežuviai galėtų net prifantazuoti, jog aš specialiai organizavau gaisrą ir brolio žūtį, kad būtų pretekstas išvažiuoti. Šiaip ar taip, niekas nesidomėjo mano išvykimo priežastimis ir įvykusia nelaime. Niekas nepareiškė užuojautos, neištiesė rankos, buvo tik rėkiama, kad Uspaskichas pabėgo ir slapstosi. Tačiau tuometinis vidaus reikalų ministras Raimundas Šukys galėtų patvirtinti, kad nesislapsčiau.
Lietuvos Generalinę prokuratūrą ir Rusijos Generalinę prokuratūrą asmeniškai informavau apie savo buvimo vietą. Ir pasakiau: jeigu Lietuvos prokuratūra iš tikrųjų nori mane apklausti, tegul pasinaudoja Europos konvencija ir Lietuvos–Rusijos susitarimu dėl teisinės pagalbos.
Ar galima vadinti žmogų besislapstančiu, jeigu jis pranešė abiejų šalių prokuratūroms apie savo buvimo vietą? Žinoma, ne, nes tai būtų absurdas. Tačiau šie teisiniai absurdai tada niekam nerūpėjo. Kam jam tiesti pagalbos ranką, – nors jis yra Lietuvos pilietis, bet jis rusas! Ir visi nusispjovė į teisinės demokratinės valstybės santvarką, įstatymus ir principus.
Kuris pavojingesnis?
Tylėjo ir tyli iki šiol visi teisybės „ieškotojai“. Net kai į viešumą iškilo informacija apie Uspaskicho pagrobimą Maskvoje. Du pareigūnai su aukščiausių šalies vadovų palaiminimu atvyko į Maskvą organizuoti mano pagrobimo. Kai jiems nepavyko, jie kažkodėl greitai pabėgo atgal į Lietuvą. Bet noriu priminti: pagal teisinius demokratinės valstybės nuostatus pareigūnai, atvykę į Maskvą, turėjo kreiptis į Rusijos generalinę prokuratūrą. Užuot tai padarę, jie, papirkę vieno Maskvos rajono milicininkus, organizvo mano pagrobimą. O Rusijos generalinėje prokuratūroje taip ir nepasirodė.
Palyginkime tris areštantus. Gintaras Petrikas – sužlugdęs apie 300 įmonių, padaręs milijardinį nuostolį valstybei, atėmęs iš pagyvenusių žmonių apie 100 milijonų litų jų santaupų, gali laisvai važinėti po visą Lietuvą.
Kauno nusikalstamos gaujos vadeiva Henrikas Daktaras irgi gali važinėti po visą Lietuvą ir grįžti namo tik po 23 valandos. O Uspaskichas, sukūręs apie 4000 darbo vietų, visų mokesčių pavidalu sumokėjęs valstybei apie pusę milijardo litų, apie vieną milijardą litų darbo užmokesčio pavidalu sumokėjęs žmonėms, sukūręs ir išlaikantis 12 metų veikiantį labdaros ir paramos fondą, kuris suteikia pagalbą tūkstančiams žmonių sunkiu jiems metu, Uspaskichas, grįžtantis į Lietuvą savo gera valia, prieš tai pranešęs grįžimo datą, valandą ir reisą, tapo pavojingesnis visuomenei nei mano minėti nusikaltėliai. Jis negali išvažiuoti iš Kėdainių ir namie turi būti prieš 20 valandą vakaro.
Teisybės ieškotojai tyli. Gal todėl, kad patiems neteko to patirti.
Ne avinėlių tylėjimas
Tylėjo jie ir tada, kai tas rusas rėkte rėkė: „Neparduokite „Lietuvos dujų“! Palikite jas Lietuvos žmonių rankose. O jeigu labai trokštate parduoti, tai nors parduokite už realią kainą, kuri daug didesnė už siūlomą.“
Ne, nepaklausė. Pardavė „Lietuvos dujas“ už 200 mln. litų. Nors to turto vertė du milijardai litų. Ir pats verslas kainuoja milijardą litų. Tai buvo nė kiek ne mažesnė afera, nei Vakarų skirstomųjų tinklų pardavimas. Tačiau visi tyli.
Tyli todėl, kad garsiai kalbėti nenaudinga nei socialdemokratams, nei konservatoriams, nei valstiečiams, net prezidentui. Nes visi kaip nors susiję su šiais reikalais.
Tylėjo ir tada, kai Uspaskichas, būdamas ekonomikos ministru, sukūrė „Mažeikių naftos“ reprivatizavimo ir naujo privatizavimo schemą, kuri buvo patvirtinta uždarame Vyriausybės posėdyje. Tylėjo, kai jis savo atostogų metu skrido į Izraelį susitikti su „Jukos“ vadovais ir akcininkais bei suderinti „Mažeikių naftos“ akcijų kiekius ir kainą. Pagal kurią praktiškai ir buvo privatizuota „Mažeikių nafta“, o į valstybės biudžetą įplaukė beveik 2 milijardai litų.
Nors konservatorių vedlys Andrius Kubilius tada netikėjo ir šmeižė mano sukurtą schemą, dabar jis bando girtis anaiptol ne savo nuopelnais ir tais dviem valstybės gautais milijardais.
Skaudu, bet, matyt, tokia dalia visų, kurie idealistiškai žiūri į savo buvimą šiame pasaulyje…
Panašių faktų, kaip mano minėti, būtų galima ilgai vardyti. Čia tik maža dalis tų, kurie primena netolimos praeities paveikslą.
Mąstymas vienu smegenų pusrutuliu
Ir kai šiandien teisybės ieškotojai bando spjaudytis pagieža, neva po šio balsavimo Uspaskichui turi sušvelninti sąlygas, noriu pareikšti: man nereikia jų švelninti, aš noriu, kad su manimi elgtųsi teisiškai ir demokratiškai.
Mano veiksmai ir raginimai nesulaukė atgarsio, tad dabar viešai pasakysiu: bylos tyrimas, kaip paskelbė Generalinė prokuratūra, buvo baigtas dar iki Naujųjų metų, greičiau atiduokit ją į teismą!
Juo labiau kad Generalinės prokuratūros užsakytas bylos, pagal kurią aš įtariamas, auditas jau atliktas. Jo išvadose net nepaminėta mano pavardė. Tad klausimas: kodėl reikia Uspaskichą laikyti namų arešto sąlygomis, jei kaltinimai neįrodyti ir tyrimas baigtas? Ar ne tam, kad oponentai ieškotų tiesos be oponuojančios šalies? Kaip sovietų diktatūros laikais…
Tylėjo tie teisybės ieškotojai ir tada, kai demokratinėje valstybėje rinkimų metu kandidatą į Seimo narius laikė namų arešto sąlygomis, kad jis nesusitiktų su rinkėjais.
Todėl siūlyčiau teisybės ieškotojams atsargiau vartoti žodžius „teisė“ ir „demokratija“, jeigu jie mąsto ir gyvenimą mato tik viena smegenų pusrutulio puse.
Kas įrašė lemtingus žodžius į sutartį?
Po to, ką pasakiau, noriu priminti: nei konservatoriai, nei socialdemokratai, nei jokia kita partija, nei šalies vadovas, nei saugumas, nei vyriausiasis euroderybininkas, Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, neįrašė į sutartį nė žodžio apie tai, kad Lietuva turi likti atominės energetikos valstybe.
Tai įrašė Seimo Ekonomikos komitetas, vadovaujamas būtent šito ruso Uspaskicho, kurį šiandien visi stengiasi sumaišyti su purvu. Jeigu nebūtų to įrašo, šiandien nebūtų nei kalbų, nei ginčų – statyti ar nestatyti, ir kaip statyti atominę jėgainę. Jos statyba būtų tiesiog negalima.
Todėl dar reikia gerokai paanalizuoti, kas kam tarnauja. Ir šiandien aš už tai, kad būtų pastatyta atominė jėgainė. O peikti šiandien reikia ne tas įstatymo pataisas, kurios buvo priimtos praėjusią savaitę, o įstatymą, kuris buvo priimtas birželio mėnesį 117-os Seimo narių balsais. Man būnant Maskvoje, o teisybės ieškotojams vieningai tylint. Deja, tada tylėjo ir balsvo už įstatymą kartu su socialdemokratais ir konservatoriai bei liberalcentristai. Tylėjo ir Ona Juknevičienė. Esu ir visada būsiu jai dėkingas už drąsą ir palaikymą sunkiu man ir partijai metu.Tačiau dabartinę jos poziciją man sunku suprasti. Kaip ir visų, kurie balsavo už įstatymą, o dabar kelia triukšmą dėl pataisų. Nors peikti reikėtų ne jas, o jų pačių priimtą įstatymą, kuris daug blogesnis už praėjusią savaitę priimtas pataisas. Jeigu jos nebūtų priimtos, tai Lietuvai liktų anas blogesnis įstatymas, kuris kažkodėl visiems tiko.
Kur slypi didžiausia blogybė
Bet, matyt, kaip sakiau pradžioje, bandos instinktas daro savo. Pradėjo rėkti tas, kuriam galima rėkti – ir visa banda pagavo! Rėkia, o kartu ir reklamuojasi. Dėl tos pačios priežasties ir iš partijos į partiją laksto, ir prezidentui peticijas rašinėja. Turbūt nė neįsigilina į tai, ką rašo, bet svarbiausia – kad visi girdėtų. Ir įsidėmėtų…
Tačiau svarbiausių blogybių reikia ieškoti ne čia, o Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavime. Kai šie tinklai buvo parduoti neskaidriai, nusikalstamai, korumpuotai, 6 kartus pigiau nei iš tikrųjų kainuoja. Ir ne verslininkus ar privatų kapitalą čia reikia kaltinti, o valdžią, kuri sudaro šitokius valstybei nuostolingus sandorius. Ir tai nėra vienintelis toks sandoris. Jų daugybė. Pavyzdžiui, chemijos gigantas AB „Lifosa“, kuri kainuoja 2 milijardus litų, parduota už 24 milijonus litų. Ir išsimokėtinai – net per ketverius metus. Nors įmonės sandėliuose gatavos produkcijos ir žaliavų buvo už 30 milijonų litų! Toks privatizavimas – gėda ir valstybės vadovams, ir prokuratūrai, ir teisybės ieškotojams.
Siūlyčiau atsigręžti dešimtį metų ir prisiminti, kai tas pats Uspaskichas sakė: nenoriu dalyvauti tokiame „prichvatizavime“ ir valstybės turto grobstyme.
Aš ir šiandien džiaugiuosi, kad mano rankose nėra nė vieno „prichvatizuoto“ objekto iš valstybės rankų. O viskas – prikelta iš bankroto arba pastatyta už pinigus, paėmus kreditą iš banko.
Todėl prie manęs nelimpa purvas, kuris ant manęs pilamas.
Viktoras Uspaskich
2008-02-10
