Valstybės valdomos įmonės, žinoma, yra svarbios šalies ūkiui. Džiaugiamės sėkmingai persitvarkiusiomis energetikos bendrovėmis, pozityvūs sprendimai buvo priimti efektyvinant miškų urėdijas. Tačiau tebėra ant permainų slenksčio įstrigusių įmonių, sulaukiančių vis dažnesnės kritikos, kurią lemia iš praeities paveldėtos ydingos tikslų formavimo ir veiklos valdymo praktikos. Viena iš tokių įmonių išlieka Lietuvos radijo ir televizijos centras (LRTC). O juk sėkmingiems pokyčiams dažniausiai tereikia paprastų sprendimų ir, žinoma, politinės valios.
Problemos – iš praeities
LRTC nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo itin svarbi įmonė, įgyvendinanti valstybei reikšmingą uždavinį – radijo ir televizijos transliacijų perdavimą. Laikui bėgant LRTC funkcijos plėtėsi, ji tapo įmone, valdančia valstybės strateginę monopolinę infrastruktūrą, pavyzdžiui, Vilniaus TV bokštą, siųstuvų ir kitų bokštų tinklą, signalų siuntimui reikalingus dažnius, daugelį pastatų ir kitos infrastruktūros. Kita vertus, dėl nepamatuotų jau seniai praeityje likusių vadovų ambicijų įmonė tebeužsiima ir visiškai komercine veikla, taip dubliuodama verslo įmonių – mobiliojo ryšio ir TV paslaugų teikėjų darbą.
Akivaizdu, kad dvilypis LRTC vaidmuo nuolat sukelia keblių situacijų ir interesų konfliktų, nes kadaise susiformavo ydinga praktika strateginei įmonei kelti komercinius uždavinius, t. y., siekti pelno teikiant paslaugas, kurias teikia ir privatūs be valstybės pagalbos rinkoje veikiantys subjektai. Dar daugiau, ryšių sektoriaus politiką visai rinkai diktuoja Susisiekimo ministerija, kuri tuo pačiu metu atlieka šios įmonės savininko funkcijas ir kelia šiai savo įmonei tikslą gauti kuo daugiau pelno. Tad Susisiekimo ministerijos funkcijos šiuo atveju prieštarauja viena kitai, nes neįmanoma tuo pačiu metu ir nešališkai reguliuoti rinkos, ir valdyti vieną iš pelno siekiančių tos rinkos dalyvių.
Svarbu apibrėžti strateginę kryptį
Iš tiesų, sprendimas yra gana paprastas: vyriausybei tęsiant valstybės valdomų įmonių pokyčius, LRTC galėtų tapti geru pavyzdžiu sektoriui. Apie tai kalbama ir socialinių partnerių su ministru pirmininku pasirašytame Nacionaliniame susitarime dėl šalies pažangai būtinų reformų – jame akcentuojamas poreikis gerinti konkurencinę verslo aplinką ir atsisakyti valstybei nebūdingų funkcijų, iškreipiančių rinkos konkurencines sąlygas.
Taigi, būtų logiška nedviprasmiškai apsispręsti dėl įmonės tikslų. Juk LRTC yra strateginė įmonė, kuri valdo nacionalinės reikšmės infrastruktūrą, tačiau nėra apibrėžta, kurios konkrečiai LRTC funkcijos yra išskirtinės reikšmės Lietuvos valstybei. Todėl būtina atskirti, kuri veikla vykdoma siekiant gauti pelno, o kas daroma būtent dėl valstybės strateginių interesų.
Šiuo metu LRTC teikia tokias paslaugas, kaip radijo ir televizijos transliacijų perdavimas, interneto, išmaniosios televizijos ir duomenų perdavimas gyventojams ir verslui, infrastruktūros nuoma, įvairios IT paslaugos: interneto svetainių talpinimas, virtualūs serveriai, duomenų talpinimas, taip pat įvairios telefonijos paslaugos. Tad kitas pokyčių žingsnis – aiškiai atskirti LRTC strategines veiklas ir komercines paslaugas, nes šiuo metu LRTC vykdoma veikla teikiant mobiliojo interneto „Mezon“ paslaugas prieštarauja net ir Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijoms.
Viena iš šių rekomendacijų – peržiūrėti valstybės valdomų įmonių teisines formas ir, įvertinus įmonių vykdomas funkcijas, valdymą organizuoti taip, kad būtų įgyvendinti aukšti valdymo ir skaidrumo standartai. EBPO rekomendacijomis siekiama sudaryti sąlygas efektyviam valstybės kontroliuojamų bendrovių valdymui.
Atskirti „Mezon“ paslaugų teikimą nuo kitų LRTC veiklų jau kurį laiką ragina ir Konkurencijos taryba, kadangi esama situacija lemia galimai neskaidrų bei neracionalų valstybės išteklių naudojimą ir LRTC privilegijavimą.
Ateityje – kompetencijų koncentravimas
Siekiant pokyčių, būtina įmonės valdymą sutvarkyti taip, kad komercinę veiklą reguliuotų bent jau kita ministerija, o ne ryšių politiką visai rinkai formuojanti Susisiekimo ministerija. Pavyzdžiui, tai sėkmingai galėtų daryti Ūkio ministerija, kuriai Vyriausybė yra linkusi patikėti ir šioje ministerijoje sutelkti IT sektoriaus valdymą ir koordinavimą. Kitas žingsnis turėtų būti stiprios strateginės įmonės suformavimas, kurioje būtų sutelkti valstybei svarbūs strateginiai telekomunikacijų projektai.
Tokia įmonė taptų aiškia Lietuvos strateginės infrastruktūros valdytoja ir išvengtų interesų konfliktų. Jai būtų prasminga tapti, pavyzdžiui, pelno nesiekiančia viešąja įstaiga, atsisakant akcinės bendrovės statuso. Taip pat tokios įmonės ar viešosios įstaigos valdyme galėtų dalyvauti ir daugiau valstybės nacionaliniu saugumu suinteresuotų institucijų – ne tik Susisiekimo ministerija, bet ir, pavyzdžiui, Valstybės saugumo departamentas ar Krašto apsaugos ministerija.
