Anatolijus Lapinskas
Trys garsūs Lietuvos pensijų politikos ekonomistai eilinį kartą pabandė atvesti į protą Lietuvos valdžią ir pasiūlė pertvarkyti pensijų sistemą Lietuvos žmonėms tvirtu ir naudingu pagrindu. Seimo narys Stasys Jakeliūnas parengė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pataisą, pagal kurią valstybė turi (ne GALI, kaip dabartiniame įstatyme, bet TURI) kompensuoti Sodrai įmokas, pervedamas į pensijų fondus.
Ekonomistas Raimondas Kuodis triuškina pensijų fondų tikinimą, neva jų tikslas yra valstybei palengvinti pensijų mokėjimą. Tačiau tai ne kas kita, kaip „valstybės lėšų finansinio upelio nukreipimas bėgti per pensijų fondų kiemą ir fondai pirmiausia iš jo semiasi sau“.
Ekonomistas Romas Lazutka irgi Sodros bei valstybės pinigų kišimą į pensijų fondų malūną laiko netinkamu dalyku, nes remiama tik dalis žmonių, nors mokesčius moka visi. Privačios pensijos turi būti finansuojamos iš privačių pinigų.
Kas gi rašoma S.Jakeliūno projekte? Iš esmės – nieko naujo. Tas pats buvo sakoma 2002 metais Pensijų sistemos reformos įstatymo projekto aiškinamajame rašte: „Dėl pensijų reformos įgyvendinimo atsiradusį lėšų trūkumą Sodros biudžete dengtų valstybės biudžetas“.
Teisybės dėlei reikėtų pažymėti, kad iki 2014 metų socialinio draudimo įmokos, pervedamos į pensijų fondus buvo pilnai arba dalinai kompensuojamos asignavimais iš valstybės biudžeto, bet po to šie asignavimai buvo sustabdyti. Manyčiau, kad tokiu būdu valstybė prisipažino neturinti pinigų, bet Sodros finansavimo pensijų fondams neatsisakė, tokiu būdu visą šį vargą suvertė… dabartiniams pensininkams. Nieko sau logika!
O ką rasime naujojo įstatymo aiškinamajame? Pasirodo, antroji pensijų pakopa nepasiekė jokių jai keltų tikslų. Ir iš tikro nėra net apskaičiuota, ar padidėjo pakeitimo norma jau išėjusiems į pensiją pensijų fondų dalyviams. O visi fondų privalumai nublanksta prieš faktą, kad tarp tokių dalyvių vos vienas procentas gauna anuitetus, likusieji – vienkartines išmokas.
Kiti dar 2002 metais minėti privalumai irgi tampa blefu, pvz., „apsaugos senatvėje finansavimo paskirstymas tarp skirtingų mechanizmų, tuo siekiant sumažinti bendrą riziką“. Vos vienas procentas gali tikėtis to rizikos sumažinimo, bet dar neaišku, ar tie anuitetai kompensuos Sodros pensijos sumažinimą. Niekas tų skaičių neteikia.
Todėl Socialinės apsaugos ministerija perėjo prie naujo masalo, aiškina, kad geriau kokia nors vienkartinė išmoka nei anuitetas, nes jis… brangiai kainuoja. Pridursiu, kad pasirinkusieji anuitetą su paveldėjimu po pasirinkto laikotarpio (5,10.15 metų), jei žmogus dar nenumirs, jis liks iš viso be jokios fondų išmokos ir su sumažinta Sodros pensija. Ką tokiu atveju daryti?
Ministerija vis tiek aiškina, kad vienkartinė išmoka žmogui yra geriau, nes jis esą galės susitvarkyti dantis ar nupirkti vaikams automobilį, manyčiau, tik panaudotą… Žinoma pensijų fondų apologetė Rūta Vainienė dar prideda, kad gavus vienkartinę, nereikės mokėti pinigų anuitetus išmokančiai draudimo bendrovei, kuri pasiims penktadalį ar net trečdalį(!!!) sukauptos sumos (apie tai niekas iš pradžių neaiškino).
O pensininkai, gavę vienkartinę, esą galės pasidaryti buto remontą ar pinigus vaikams padovanoti. Apie tolimesnį gyvenimą su reikšmingai sumažinta Sodros pensija, ponia R.Vainienė, matyt, negalvoja, todėl kreipsis vargingų pašalpų į valdžią… Tokie yra ministerijos ir jai pritariančių patarimai. Ar toks buvo 2002 metais steigiamų pensijų fondų tikslas?
Tų metų aiškinimas dar tikino, kad pensijos su kaupiamąja dalimi bus 20 procentų didesnės „nei palikus tik einamojo finansavimo sistemą“. Vėlgi blefas, nes Sodra nežino kokia būtų kaupiančiojo pensija, jei būtų nedalyvavęs kaupime, žodžiu neskaičiuoja, kas būtų, jeigu būtų. O pensijų fondai neteikia žinių apie savo išmokamas pensijas – vidutinius anuitetus ar išmoką. Taigi lyginti pensijas – kuri didesnė, ar dalyvaujantiems kaupime ar ne – neįmanoma.
S.Jakeliūno nuomone, „vienkartinės išmokos, kurias gavo dalyviai arba jų paveldėtojai negali būti laikomos pensijomis. Tai reiškia, kad antroji pakopa per keturiolika jos gyvavimo metų taip ir netapo pilnaverte pensijų sistemos dalimi, o tėra paprasta finansinio kaupimo priemonė, kurią finansuoja visi šalies mokesčių mokėtojai, įskaitant ir dabartinius senatvės pensijų, kurios yra vienos mažiausių visoje ES, gavėjus”.
Pasakomis reikėtų laikyti ir dar vieną anų laikų blefą, kad „tinkamai organizuotas pensijų kaupimas paskatins nacionalinį taupymą, sustiprins šalies finansų infrastruktūrą ir tai sąlygos Lietuvos ekonomikos augimą“. To niekas – nei fondai, nei ekonomistai nepatvirtina.
* * *
Atpasakosiu ir profesoriaus Raimondo Kuodžio mintis pokalbyje Alfa.lt portale. Jis nebijojo patvirtinti, kad einamųjų įnašų pensijų sistema yra kritiškai svarbus sektorius senstančioje visuomenėje ir yra geras žmonijos išradimas, nes pigi administravimo prasme ir remiasi socialiniu kontraktu tarp kartų. Tai ne piramidė, ne apgaulė. Puiki ir makroekonomine prasme – ką sumokame Sodrai, automatiškai grįžta į ekonomiką pajamų pavidalu.
Privačios sistemos apsimeta, kad jos sprendžia demografines problemas, nors iš principo išspręsti jų negali. Pensijų fondai sako, kad galės žmonėms duoti daugiau „nuosavų finansų“, bet tik jeigu pasiseks… Bet žmonės nevalgo finansų, jie valgo duoną. O ir finansų gaus nedaug, nes daug jų nubyra komisiniams, o ir Sodros pensija taps menkesnė.
Utopiška manyti, kad privačioji pensijų kaupimo sistema gali išsikeroti nesugriaudama ekonomikos. Privačioji sistema turi neigiamą makropoveikį – ji išsiunčia paklausą iš šalies į kitas valstybes. O jeigu privati sistema investuotų mūsų valstybėje, tai dingtų pati jos egzistavimo prasmė, kad „fondai diversifikuoja demografines rizikas pasauliniu mastu“.
Pensijų fondus R.Kuodis įvardija kaip šizofreniją, reikalaujančia psichiatrų įvertinimo. Jokia valstybė jokių pinigų neturi, nes pati valstybė yra negyvas daiktas. Tai yra tiesiog stalas ant kurio vienos žmonių grupės suneša pinigus, o kitos juos gauna. Pensijų fondų pasakymas, kad valstybė tau iš kairės kišenės subsidijuoja dešinę ir „todėl dešinioji apsimoka“, nematant kad kairioji tuštėja, tai ir yra šizofrenija.
Bet jie mielai ir toliau manipuliuoja viešąja nuomone, sugeba įtikinti politikus daryti keistus veiksmus, kai „negyvas daiktas – valstybė – pradeda subsidijuoti jūsų pensiją“, nepasakant iš kur tie pinigai bus paimti. O jie bus paimti iš tų pačių žmonių: arba bus mažesnės pensijos, arba mažesnės algos viešajame sektoriuje, arba suteikta mažiau viešųjų paslaugų.
Pensijų fondai agituoja, kad Sodra yra pragaras, o kita sistema – išganinga išeitis. Neva jų tikslas yra palengvinti valstybei pensijų mokėjimo naštą. Bet finansininkai mielai pasiimtų kažkieno „naštą“ tam, kad finansinis upelis bėgtų per jų kiemą ir jie iš jo galėtų semtis sau. Šios kompanijos ciniškai žeriasi pelnus, apsimesdamos, kad padeda „spręsti problemą“.
* * *
Profesorius Romas Lazutka „Delfio“ portale tikina, kad ilguoju laikotarpiu pensijų fondo turėto vertė gali augti greičiau nei infliacija, bet kur kas svarbiau vertės pokyčius lyginti su darbo užmokesčio pasikeitimais. Ir iš tikro, palyginę atlyginimų augimą 2017 metais – 8,4 proc. su pensijų fondų rezultatais – turto vertės pokytis dėl investavimo – 4,5 proc., metinė svertinė grąža – 3,5 proc. pamatytume itin prastą fondų vaizdą.
R.Lazutkos įsitikinimu, kaupimas pensijų fonduose neturėtų būti finansuojamas „Sodros“ ar valstybės biudžeto lėšomis. Tai turėtų būti daroma asmeninėmis lėšomis. „Privačios pensijos yra privačios dėl to, kad finansuojamos iš privačių pinigų. Tada jau antraeilis dalykas, ar juos įmoka darbuotojas, ar darbdavys. Vietoje visos algos, jis galėtų dalį pinigų įmokėti į pensijų fondą, kaip yra vakaruose. Bet tai yra privatūs to žmogaus pinigai.
„Kaupimą finansuoti iš valstybės pinigų negerai. Vieni žmonės kaupia, kiti nekaupia, o iš valstybės ar visų pinigų bus remiama tik dalis žmonių, tai kaip pagrįsti tokį neteisingumą? Mokesčius sumoka visi, o pinigai taupyti atiduodama tik daliai. Tai nėra korektiška. Kai mes mokame mokesčius ir išlaikome kariuomenę, tai ji saugo visus. O čia toks perskirstymas – vieniems naudingiau, kitiems ne taip naudinga“, – aiškina profesorius.
Jo vertinimu, finansuoti kaupimą iš valstybės biudžeto būtų teisingiau nei tik iš „Sodros“, kadangi jos mokamos pensijos šiuo metu ir taip yra mažos: „Tarp pensininkų skurdas paplitęs labiau nei tarp kitų grupių. Pensijos yra mažos ir jas reikia didinti. Ir iš „Sodros“ paimti dalį pinigų negerai.“
Pasižiūrėkime į kaimynus. Šalia mūsų pensijų ekonomikos liūtų padėties supratimui, tiktų suteikti žodį ir mano kalbintai Estijos Socialinių reikalų ministerijos pensijų politikos vadovei Agnei Netta-Sepp: “Jeigu būtume žinoję, kuo pavirs Estijos pensijų sistema, įvedus privalomą kaupimą privačiuose fonduose, jokiu būdu nebūtume to pradėję”.
Dar vienas vinis, šįkart į Lenkijos privačių pensijų karstą. Tarptautinio lygio Lenkijos sprecialistė prof. Leokadia Oręziak: „Lenkijos atvirieji pensijų fondai (OFE) nusipelnė kuo greitesnio likvidavimo. Negalima sutikti, kad Lenkija taptų rinkos įkaite. Tolesnis įmokų mokėjimas pensijų fondams Lenkijos pensininkų priklausymą nuo rinkos tik pagilins”.
Grįžtant prie S.Jakeliūno įstatymo projekto irgi peršasi siūlymas ne atstatyti biudžeto kompensacijas Sodrai už jos pervedimus fondams, bet iš viso nutraukti Sodros pervedimus, tuo pačiu ir kompensacijas už juos. Imkimės ryžto ir nukirpkime Sodros ir pensijų fondų bambagyslę, leiskime fondams savarankiškai plaukti rinkos jūroje, jie sako, kad labai to nori.
O jeigu valstybė sutinka iš savo biudžeto premijuoti fondų dalyvius vien už tai, kad jie perveda savo lėšas pensijų fondams, tebūnie tai valstybės vargas, bet tikrai ne Sodros rūpestis.
