Anatolijus Lapinskas
Pažvelkime į naujai pateiktą Lietuvos tautinių mažumų įstatymo projektą, ar tikrai mums tokio reikia? Šalia jo užmeskime akį į Latvijos ir Estijos mažumų įstatymus, jų patirtis mums būtų pamokoma. Ir galų gale paskaitykime visos Europos šios srities įstatymą, o jei tiksliau – Europos tautinių mažumų konvenciją. Ji irgi mums būtų tikrai naudinga.
Ką įsipareigoja mažumoms Lietuvos valstybė? „Užtikrinti asmenims, priklausantiems tautinėms mažumoms teisę į savo tautinės kultūros, tradicijų, kalbos puoselėjimą, mokytis mažumos kalba ar mažumos kalbos mokyklose, viešai, žodžiu ir raštu vartoti mažumos kalbą, gauti ir skleisti informaciją mažumos kalba.
Burtis į tautines bendrijas, steigti juridinius asmenis ir dalyvauti sprendžiant su mažumomis susijusius klausimus, mažumos kultūros paveldo išsaugojimą, švęsti savo tautines šventes ir istorines datas, viešai naudoti tautinius simbolius, teisę į valstybės paramą tautinėms bendrijoms“.
„Draudžiama mažumų asimiliacija ir diskriminacija. Valstybė ir savivaldybės teikia paramą tautinei mažumai priklausančių asmenų integracijai, kultūros ir tapatumo puoselėjimui“. „Turi teisę kreiptis raštu arba žodžiu mažumos kalba į savivaldybės viešojo administravimo subjektus.
Savivaldybės teikiama vieša informacija ir pirminė teisinė pagalba gali būti greta valstybinės kalbos teikiama ir mažumos kalba. Gyvenamųjų vietovių, gatvių, viešojo administravimo subjektų pavadinimai, topografiniai ženklai greta valstybinės gali būti užrašomi ir mažumos kalba“.
Čia nieko naujo nėra, išskyrus „kreiptis raštu ir žodžiu mažumos kalba į savivaldybes“ ir „vietovių, gatvių pavadinimai rašomi ir mažumos kalba“. Vis dėlto, įdomu būtų palyginti mūsų įstatymą su panašiu Latvijos „įstatymu dėl Latvijos tautinių ir etninių grupių nevaržomos plėtros ir teisės į kultūrinę autonomiją“. Tuo labiau, kad, pvz., Lenkijos aukščiausi politikai lenkų padėtį Latvijoje laiko tiesiog pavyzdine, suprask Lietuva turi sekti latvių pavyzdžiu.
„Latvijos Respublika garantuoja visiems šalies gyventojams, nepaisant jų tautybės, lygias ir tarptautines normas atitinkančias, žmogaus teisės… lygias teisės į darbą ir užmokestį… draudžiami tautybe pagrįsti veiksmai apribojantys galimybes pasirinkti profesijas.
Garantuojama teisė nuolatiniams gyventojams steigti savo tautines bendrijas, asociacijas, skatinti jų veiklą, laikytis tautinių tradicijų, skatinti tautinį švietimą, plėtoti kalbą, švęsti tautines šventes“.
„Latvijos Respublika turėtų skatinti savo nuolatinių gyventojų galimybes įgyti aukštąjį mokslą jų gimtąja kalba už Latvijos ribų“. „Tautinės diskriminacijos veiksmai arba tautinio pranašumo ar nacionalinės neapykantos skatinimas baudžiamas pagal galiojančius įstatymus“.
Kaip matome, viskas daugiau mažiau žinoma, bet Latvijos įstatyme skirtingai nuo Lietuvos neužsimenama apie teisę „kreiptis raštu arba žodžiu mažumos kalba į savivaldybės viešojo administravimo subjektus“, nieko nėra apie „savivaldybių informaciją ir pirminę teisinę pagalbą ir mažumos kalba“, taip pat „gyvenamųjų vietovių, gatvių, viešojo administravimo subjektų pavadinimus, topografinius ženklus užrašus mažumos kalba“.
Kaip matome, Latvijos lenkai puikiausiai gyvena be minėtų postulatų, apie tai jie garsiai deklaruoja, o Lietuvos lenkai jau ne vieną dešimtmetį dar garsiau dėl jų pyksta ir skundžiasi visur kur tik įmanoma. Beje, dėl dvikalbių gatvių pavadinimų, Daugpilio meras, ten gyvena dauguma Latvijos lenkų, aiškino, kad Latvijos lenkams lenkiškų užrašų nereikia, nes jie yra labiau išsilavinę nei Lietuvoje ir latviškus užrašus lengvai perskaito. Lietuvoje, kol kas – ne.
Estijoje jei ir yra problemų tai tik su rusais. „Estijos tautinių mažumų kultūrinės autonomijos įstatymas“ mažumomis laiko piliečius: kurie gyvena Estijos teritorijoje, palaiko senus, tvirtus ir nuolatinius ryšius su Estija, skiriasi nuo estų savo tautiniais, kultūriniais, religiniais ar kalbiniais požymiais, nori išsaugoti kultūrines tradicijas, religiją, kalbą“. Kaip matome, skirtingai nuo Latvijos ir Estijos yra būtini „seni, tvirti ir nuolatiniai“ mažumų ryšiai su Estija.
„Tautinės mažumos turi teisę: kurti kultūros ir švietimo įstaigas, sudaryti tautines organizacijas, laikytis kultūrinių tradicijų, vartoti gimtąją kalbą, tvarkant reikalus pagal Kalbos įstatymą, leisti leidinius nacionaline kalba, skleisti informaciją gimtąja kalba“.
Kalbos įstatyme pažymėta, kad savivaldybėse, kur daugiau nei pusę gyventojų sudaro mažuma, galima kreiptis ir gauti atsakymą tautinės mažumos kalba, tačiau dauguma miestų, bet, pvz., Talinas į jų sąrašą nepatenka.
Esmė ta, kad, norėdami būti pripažinti mažuma, rusai turi būti Estijos piliečiai ir jeigu jie tokiais nėra, nesvarbu, kad jie toje vietovėje sudaro daugumą, jie nelaikomi mažuma ir neturi teisės kalbėtis su valdžios atstovais rusiškai. Iš 330 tūkst. Estijos rusų tik 1,7 proc. turi konstitucinę teisę kalbėtis rusiškai su valdžios atstovais. Geografiniai pavadinimai Estijoje (tarp jų ir gatvės) užrašomi tik estiškai. Taigi, mažumų problemos Estijoje tiesiog nėra.
O kaip siūlo tvarkyti mažumų reikalus Europos tautinių mažumų konvencija, pagrindinis Europos dokumentas?
10 str.„Šalys pripažįsta tautinėms mažumoms privačiai ir viešai, žodžiu ir raštu vartoti savo mažumos kalbą“. „Viešai“ reiškia „viešojoje vietoje, lauke, arba kitų žmonių akivaizdoje… bet tai nesiejama su santykiais su viešąja valdžia“. Argi to Lietuvoje nėra?
Konvencijos oficialiame komentare aiškinama, kad „Šalys Teritorijose, kuriose tradiciškai gyvena mažumos, stengiasi sudaryti sąlygas mažumos kalbą vartoti bendraujant su administracinės valdžios institucijomis“. Rytų Lietuvoje yra tiesiog ideali padėtis, ir be jokių įstatymų visur lenkiškai galite kreiptis į valdžią, problemų čia greičiau yra ne su mažumų kalba, bet su valstybine…
11 str. „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“.
Deja, toks neva poreikis Lietuvoje rašyti lenkiškai ar rusiškai tik klaidina ir jo jau seniai atsisakyta. Pavyzdžiui, neva lenkiški pavadinimai, pvz. ul. Duksztu, Sw. Antano, Wilniaus. O jei iš versime, bus nei šis, nei tas, pvz., vietoje Birbynių gatvės vadinti ul. Piszczalkowa, galima ir Fujarkowa, Fujarczana, Fujarek, o gal net Birbiniarska…
O ieškant „tradicinio“ vardo, nusivažiuosime iki Vilniaus Gedimino prospekto „atvadinimo“ į: Lenino, Stalino, A.Mickevičiaus, Laisvės, A.Mickiewicza, Sw. Jerska, Кончевский, Георгиевский prospektų, taip pat 1 и 2 Кафедральная gatvių pavadinimų. Tokie jie tikrai buvo. Negi kurį nors iš jų reikės paimti vien dėl to, kad sugyventume su lenkais ir rusais?
Metas baigti visus paminėtus žaidimus su naujuoju Lietuvos Tautinių mažumų įstatymu. Europoje nuo Europos konvencijos priėmimo Mažumų įstatymai nekuriami, visiškai užtenka Konvencijos. Pagaliau jei labai norisi kurti, tai nusikopijuokime nuo latvių, gyvensime vienoje kultūrinėje erdvėje, o kaimynai lenkai tik pasidžiaugs, kad sugyvename su jais kaip ir latviai, be konfliktų, kaimyniškai, draugiškai.
