Mielieji Lietuvos žmonės,
Šiandien pasirašiau 2008 metų Lietuvos valstybės biudžetą, kuris, mano nuomone, turėjo būti daug taupesnis. Priėmiau šį sprendimą, prieš tai ne kartą įspėjęs Seimą ir Vyriausybę, kad, nesubalansavus mūsų pajamų ir išlaidų, galime nesuvaldyti infliacijos ir kainų augimo. Vyriausybė patikino, kad imasi atsakomybės už mūsų krašto ekonominę ir socialinę gerovę, o tam įtikinama balsų dauguma pritarė Seimas. Prezidento veto jau nieko nepakeistų.
Mažumos Vyriausybė sugeba gauti Seimo paramą savo sprendimams, dėl kurių būta nemažai ginčų ir kritikos. Tačiau pasigendu ministrų kabineto pastangų įtikinti Seimą priimti valstybei svarbius strateginius sprendimus teismų, mokslo ir studijų, sveikatos apsaugos reformų klausimais. Nematau realios kovos su korupcija bei užsienio investicijų skatinimo.
Šia proga, baigiantis 2007 metams, kartu noriu įvertinti ir apžvelgti mūsų politinio gyvenimo reiškinius, ne vienam keliančius pagrįstų rūpesčių.
Žmonės pastebi, kad daugelis Seimo narių ir kiti aukštieji politikai vis labiau įsitraukia į būsimų rinkimų kampaniją, tarpusavio santykių reikalus. Nors nevykdomos esminės reformos, nuo kurių priklauso valstybės, o kartu ir mūsų visų bendra ateitis.
Lietuvos žmones, ypač gyvenančius atokesnėse krašto vietovėse, dažnai girdžiu sakant: , Mes Vilniui, supraskite, valdžiai, nerūpime.“ Tai pavojingas aukščiausios valdžios atskirties nuo ją renkančių žmonių suvokimas. Jeigu atidžiau apsižvalgytume, pastebėtume, kad visuomenės branda stiprėja greičiau, negu kai kurių mūsų politikų atsakomybė ir politinė išmintis. Visuomenė pati imasi spręsti jai svarbias problemas: teikia paramą skurstantiems, stabdo karą keliuose, skatina sąžiningą verslą.
Mane tai džiugina ir skatina didžiuotis mūsų bendruomenės savimone, jos stiprėjančia jėga. Tačiau ramybės neduoda klausimas: ,,Ar ne mūsų išrinktieji politikai turėtų būti viso to priekyje?“
Seimas pastaraisiais metais, atrodo, nuėjo lengviausiu politinių peštynių keliu. Aš, kaip ir Jūs, esu rinkėjas, todėl pasigedau atsakingų sprendimų, kuriuos dažniausiai pakeitė populistinės, būsimiesiems rinkimams skirtos diskusijos ir balsavimai. Tai tenkina vieną ar kitą partiją, tačiau nedaug bendro turi su valstybei svarbiomis problemomis.
Neatsitiktinai viešojoje erdvėje vyravo nuoseklios pastangos nevykėliais, kenkėjais, netgi išdavikais vadinti Lietuvos diplomatus, specialiųjų tarnybų darbuotojus, kariškius. Septynioliktaisiais mūsų nepriklausomybės metais su nauja jėga kylama į nebeegzistuojančio KGB bendradarbių medžioklę, praeityje randama politikų ryšių su teroristinėmis organizacijomis.
Kodėl tarp žmonių, kuriuos gyrėme už nuopelnus Lietuvą priimant į NATO ir Europos Sąjungą, šiandien ieškome priešų?
Juk iki šiol tiek kairiosios, tiek ir dešiniosios partijos atskirai, ir drauge su centristais ar liberalais turėjo daugumą Seime, disponavo visa informacija ir galėjo laisvai priimti bet kokį sprendimą šiuo klausimu.
Gal per daug energijos buvo skirta žemės nuosavybės įstatymo kaitaliojimui? Todėl paprasti žmonės niekaip negali susigrąžinti iš senelių ar tėvų paveldėtos žemės ne tik dokumentuose, bet ir atmintyje išsaugotose teritorijose? Grįždamas iš susitikimų rajonuose parsivežu šūsnis žmonių laiškų, valdininkų biurokratinio atsirašinėjimo bylų.
Būkime atviri, žemės reforma iki 2007 metų pabaigos nebus baigta ir nemažai žmonių dar neatgaus savo turto, nors jiems ne kartą tai buvo žadėta. Dauguma valdžioje buvusių ar esančių šios problemos, atrodo, nepajus. Ne vienas sėkmingai pasinaudojo priimtų įstatymų teikiamomis galimybėmis susigrąžinti žemes, įsigyti naujų sklypų.
Dabar politikai ieško ir randa erozijos įvairiose valstybės gyvenimo srityje, tik ne savo aplinkoje. Aš erozijos požymių pastebiu mūsų politikoje, dylančioje atsakomybėje savo rinkėjams, atotrūkyje nuo žmonių.
Šią mano mintį dar labiau sustiprino apsilankymas Tauragėje. Už dešimtis milijonų litų perkama moderniausios technikos pasieniui saugoti ir kontrabandininkams gaudyti. Tačiau nelegalus verslas čia klesti, nusikalstamų grupuočių vadeivos ramiai tvarkosi pareigūnų pašonėje.
Kontrabandininkai jau nusitaikė į vaikus, kurių paslaugas jie perka už šimtinę ar kelias dešimtis litų. Perka ne tik įstatymu nebaudžiamą nepilnamečių bendradarbiavimą, bet ir jų sielas, jų ateitį. Formuoja naujos kartos pasaulėžiūrą – nelegalaus pinigo valdžią prieš įstatymą. Mano supratimu, tai valstybinio masto ir nacionalinio saugumo problema, kuri žinoma jau ne vieneri metai.
Deja, tie Seimo nariai, kurie privalo rūpintis nacionaliniu saugumu, ieško, kaip susiaurinti iš aukščiausių šalies vadovų sudarytos Valstybės gynimo tarybos funkcijas. Politikai gilinasi į teisinius skirtumus tarp žodžių „gynimas“ ir „gynyba“, svarsto, ar tikrai Konstitucijos dvasia ir raidė Valstybės gynimo tarybai neleidžia spręsti visų reikalų, susijusių su nacionaliniu saugumu.
Gerbiamieji,
Ypač didelį rūpestį kelia pastarosiomis savaitėmis sustiprėjęs politinis spaudimas visoms nacionalinio saugumo institucijoms. Mūsų valstybėje nėra idealiai tvarkomų sričių ir negalime nutylėti problemų, nors kartais jų neįžvelgia mūsų partneriai tarptautinėse gynybos struktūrose.
Daugeliui pagrįstai kyla klausimas, ar ilgai dar bus eskaluojamas VSD skandalas ir prasidėjęs Lietuvos kariuomenės autoriteto menkinimas. Nemotyvuotos kritikos ir politinių ambicijų kaina gali būti labai didelė. Tai – prarastas valstybės stabilumas, žlugęs pasitikėjimas savo išugdytais pareigūnais.
Šiandien Lietuvos valdžia tebelaiko gebėjimo dirbti ir susitarti egzaminą. Matau, kokią Seimo priešpriešą, įtarinėjimus dėl galimų interesų ar klanų įtakų sukelia jau antrus metus svarstomas teismų įstatymo projektas. Gal vertėtų šį labai reikalingą įstatymą atidėti svarstyti ir priimti jau kitam Seimui?
Tikiuosi, kad šios kadencijos Seimas savo ateities egzaminą išlaikys ir neprašys Prezidento pagalbos jį paleisti. Įstatymas Parlamentui suteikia teisę priimti sprendimą dėl savo veiklos. Nesileisiu įtraukiamas į tuščias diskusijas, nepalaikysiu populistinių kaltinimų ir reikalausiu atsakomybės visa Prezidento galia, kurią man suteikia Konstitucija.
Ankstyva Lietuvos narystė ES ir NATO yra sėkmės istorija, tačiau ji negarantuoja laimingos pabaigos. Nuo tradicinių partijų gebėjimo vykdyti solidžią ir toliaregišką politiką, noro žengti ne priešrinkiminės, o kuriančios kritikos keliu, priklausys, ar būsimuose rinkimuose sugebėsime išvengti populistų, šauklių iš Rytų ir oligarchų valdžios.
Šios kadencijos Seimas ir Vyriausybė gali pasiekti esminį proveržį energetikos srityje. Sugebėjome Europos Sąjungą įtikinti, kad energetinės politikos klausimu visos šalys narės turi kalbėti vienu balsu. Turime sugebėti padaryti ir savo namų darbus – pastatyti modernią Ignalinos atominę elektrinę, nutiesti būtinas elektros jungtis į Vakarus. Skaidrumas ir valstybės intereso gynimas čia nediskutuojama taisyklė.
Man tik neramu, kad atėjus laikui konkrečiais sprendimais parodyti ryžtą ir imtis strategiškai svarbių projektų, painiojamės vertinimuose ir keičiame poziciją. Nuo ko priklausys Lietuva, jeigu neturėsime savo elektrines ir elektros tiltų su Vakarais?
Artėjant rinkimams matau aiškius bandymus išbalansuoti Lietuvos politinę sistemą ir puolimą prieš pačių sukurtas valstybines institucijas. Tai pavojinga jaunai valstybei ir jos suverenumui.
Primygtinai raginu Lietuvos politikus Seime ir Vyriausybėje – raskite jėgų atsispirti neatsakingoms pagundoms. Imkitės ir atlikite žadėtus darbus, kurių reikia Lietuvos žmonėms.
Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Prezidentas
2007-12-12
