Prieš gamtą nepapūsi: su metų našta žmogus praranda fizines ir dvasines jėgas, tuo pačiu – proto aštrumą, sprendimų drąsą. Todėl jau mūsų protėvių laikais buvo įprasta, kai silpstančiose rankose pradedantis merdėti ūkis šeimininko būdavo perduodamas jaunesniam, energingesniam, o pats šeimininkas kraustydavosi užpečkin ir ten šiltai leisdamas dieneles tenkindavosi garbinga išlaikytinio padėtimi. Kad karšinčius turėtų ką veikti, kai nepoteriauja, jam dar leisdavo parodyti savo valdžią kokiam piemenukui ar pusberniui. Vėlgi iš pragmatizmo: ir kad pats taip greitai nesusmegtų, ir kad samdiniai dykai duonos nevalgytų.
Sakyčiau, į tokią padėtį save pastatė Darbo partijos įkūrėjas Viktoras Uspaskichas, prieš kelerius metus pareiškęs, kad visą jo partijos „ūkį“ perduoda energingesniems, o pats išeina į užtarnautą poilsį. Išsikraustydamas į užpečkį, Viktoras liekantiems pagrūmojo lazda ir apdalijo „pirdylų“ etiketėmis, o už tai gavo garbės pirmininko rožančių. Kad užpečkyje turėtų ką veikti.
Tik štai, panašu, užpečkyje Viktorui veikti visai nebuvo ką. Bemedituodamas dienų dienas su čakromis ir astralais, Viktoras vieną dieną ūmai nutarė, kad jo „ūkis“ valdomas ne taip, kaip derėtų, kad miežiai sėjami iš šiaurės į pietus, o ne atvirkščiai, kad vištos per daug dedančios baltų, o ne rudų kiaušinių, ir visiems pareiškė pradedantis reinkarnacijos procesą, tai yra persikraustantis iš užpečkio atgal į krikštasuolę.
Tačiau tik tiems, kurie Darbo partijos gyvenimą matė iš išorės, gali pasirodyti, kad taip nutiko vieną dieną.
Darbo partijoje, taip pat jos vadovybėje buvau nuo pat ištakų. Bėgant metams vis labiau tapo akivaizdu, kad ši partija niekaip neišsivaduoja iš ją pagimdžiusio Viktoro vystyklų. „Gimdytojo“ vadovavimas partijai kaip savo asmeninei įmonei, su elementaria etika dažnai prasilenkiantis „aukštasis politinis pilotažas“, autoritariniai valdymo metodai, pataikūnų išaukštinimas, asmeniškai naudingų jėgų protegavimas, abejotini politiniai susitarimai neretai tapdavo priežastimi vidinei kritikai. Tačiau partija, sukurta ir valdoma kaip uždaroji akcinė bendrovė, kurios įkūrėjas turi kontrolinį akcijų paketą, vargiai galėjo pasikeisti, juo labiau – į gerąją pusę. Net pasitraukęs į užpečkį, Viktoras sumaniai kūrė intrigėles ir lyg koks Mao savo klapčiukų rankomis griovė pastangas šią partiją išgydyti nuo autoritarizmo sindromo, neleido išvesti iš praeities klaidų kelio.
Panašumų su Mao Dzedongu matau neatsitiktinai. Tai, ką daro Viktoras, nėra nauja ir primena politinius įvykius, kurie klostėsi septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Kinijoje. Pajutęs, kad su metų našta vis sunkiau išlaikyti partijos vairą ir savo politinį svorį, Mao su savo oponentais susidorojo karjeros ir valdžios alkstančios jaunuomenės, į istoriją įėjusios chunveibinų vardu, rankomis. Tuo pačiu Mao sustiprino savo, kaip neginčijamo lyderio ir ideologo, vaidmenį. Visi tie, kas nesutiko su Mao, buvo įvardyti atgyvenomis. Arba, kaip dabar mėgsta kartoti Viktoras, – „pirdylomis“.
Taigi sėdėdamas užpečkyje Viktoras puikiai naudojosi tais, kuriuos didžia dalimi padarė partijos veidu. Sakyčiau, puiku, kai jaunuomenė savo autoritetą išsikovoja idėjomis, energija, novatoriškumu. Blogai, kai į politines aukštumas kopiama iš ištikimų chunveibinų gretų. O juk ne vienas partietis savo laiku kritikavo Viktoro norą pirmosiose partijos gretose į Seimą stumti sau ištikimus, tačiau partijoje mažai dar kuo nusipelniusius pagalbininkus. Kėlė juos kuo aukščiau, per kitų galvas, o taip keldamas barstė partijos autoritetą. Žmonės paprastai apie tokius priduria: „Kėlė kaip ant šakių…“ Ar ne dėl to partija ir nugarmėjo į didžiosios politikos užribį, kad ant šakių keliamas daiktas paskui yra nukratomas?
Tačiau Viktorui sėdint užpečkyje partijos gyvenimas nesustojo. Iškilo naujų žmonių. Buvo analizuojamos klaidos, bandoma jas taisyti, stengtasi į partijos reikalus įtraukti kuo daugiau eilinių partiečių, ieškota, kaip tobulinti jos struktūrą. Darbiečiai suprato, kad partija išgyvena sunkias dienas, dauguma nuoširdžiai dėl to išgyveno ir vylėsi, kad partijos ateitis vis dėlto bus šviesi. Gal ir buvo padaryta naujų klaidų, nes prisijungę, iniciatyvą parodę žmonės tik mokėsi. Tačiau jau pati pasikeitimų grėsmė, bandymai partiją padaryti demokratišką jau nuo pirmų dienų gąsdino mūsų karšinčių, kol vieną dieną jis pratrūko, t.y. reinkarnavosi, sugrįžo atgal į partiją. Pagal komandą tuojau pat pasigirdo ir per tą laiką aptilusių, nuo valdymo nustumtų ištikimiausių klapčiukų balsai.
Kažkuria prasme Viktoro vykdomą partijos valdymo politiką pavadinčiau „pirdylizmu“. Tai ne kitų vadinimas pirdylomis, o pačiam tapus tokiu – nenoras prarasti savo, kaip lyderio, vaidmenį. Tai aklas nenoras, kad partija vystytųsi pagal kitas taisykles, siektų kitų tikslų, nei numatyta „UAB‘o“ įstatuose. Kitaip būti ir negali, jei partija reikalinga tenkinti pirmiausia savo asmeninius interesus. Ji Viktorui – vienintelis laiptelis, nuo kurio galima pabandyti dar kartą patekti į Europarlamentą. Juk blaiviai mąstant, vargu, ar atsirastų bent viena nors kiek labiau apčiuopiamą rinkėjų palaikymą turinti partija, kuri į tokį postą sutiktų deleguoti svetimą karšinčių.
Kai šeimoje dėl išryškėjusio vertybių skirtumo išsiskiria požiūriai ir nebelieka to, kas vienijo, mobilizavo, į duris pasibeldžia skyrybos. Taip, beje, nutinka ir politikoje, versle, visuomeninėje veikloje. Puiku, jei pavyksta gražiai pasukti skirtingais keliais. Juk niekas nežino, kada ir kokiomis aplinkybėmis tie keliai vėl susikirs. Gal reikės tvirto paramos peties, gal patarimo, gal bendradarbiavimo. Deja, nelabai įsivaizduoju, kaip galima bendrauti su žmogumi, tau ciniškai klijuojančiu „išdaviko ir parsidavėlio komunistinei pirdylų, perbėgėlių, prostitučių ir prostitutų partijai“ etiketę. Nesiginčiju, gal ir nepateisinau Viktoro lūkesčių, gal nekeliaklupsčiavau, ko jis iš manęs tikėjosi, gal nesidaviau keliamas ant šakių… Apskritai sunku patikėti, kad tokie žodžiai – iš didžiuoju politiku save laikančio asmens, reprezentuojančio Lietuvą Europai, leksikono.
Po viso to, ką čia paminėjau, šiandien tvirtai pareiškiu, kad po keliolikos didžiojoje politikoje praleistų metų nesijaučiu užsitarnavęs „garbės“ būti žeminamas Viktoro Uspaskich, juo labiau – toliau likti jo „UAB‘o“ gretose. Jei Viktoras tokį mano žingsnį atsisveikinti su Darbo partija pavadins jo didele pergale ir dar vienu apsivalymu, jo valia. Tai tik įrodys, kad mūsų karšinčius pasiekė tai, ko anuomet siekė Mao, sau iš kelio šalindamas tuos, kurie partiją ir šalį galėjo nuvesti visai kitu keliu. Bet kuriuo atveju, akivaizdu, kad mums – nepakeliui.
Jonas Pinskus
