V. Balkus: Kai kas iš Lietuvos tautinės pakraipos visuomenininkų teigiamai atsiliepia apie kaimyninės Baltarusijos ekonominį modelį. Esą, nors eiliniai Baltarusijos gyventojai negali girtis aukštomis pajamomis, vis dėlto šalies vadovui Prezidentui Aleksandrui Lukašenko pavyko sukurti tokią santvarką, kurioje pagrindiniai piliečių socialiniai poreikiai yra minimaliai apsaugomi. Kol kas Baltarusijoje lyg nėra masinės emigracijos grėsmės; oficialus nedarbo lygis lieka žemiau vieno procento; komunalinių paslaugų kainos yra žemos dėka valstybės dosnių dotacijų. Pats šalies vadas kalba apie socialinės rinkos modelį, kuriame baltarusiai gali tikėtis, jog valdžia apsaugos juos nuo laukinio kapitalizmo išnaudojimo pavojaus. O užsienio ekonominių santykių sferoje kartais pastebime, kad A.Lukašenka bando laviruoti tarp Rusijos, Europos Sąjungos, Kinijos bei Trečiojo pasaulio tam, kad išvengtų per didelės priklausomybės nuo Maskvos. Kitaip sakant, jis esą yra nacionalistas. Tai ar galima sakyti, kad Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka valdo šalies ekonomiką pagal Trečiojo Reicho ekonominius dėsnius?
A.Avižienis: 1995 m. interviu Vokietijos dienraščiui „Handelsblatt” A.Lukašenka taip kalbėjo: „Ne viskas, kas susiję su tūlu Adolfu Hitleriu Vokietijoje, buvo blogai. Atsiminkime jo valdymą Vokietijoje. Vokietijos tvarka per šimtmečius kilo aukštyn. Hitlerio valdymo metu šis procesas pasiekė savo viršūnę. Tai visiškai derinasi su mūsų prezidentinės respublikos ir jos prezidento vaidmens sąvoka.“
Vėliau, atsakydamas į aštrią tarptautinę kritiką dėl šių žodžių, A.Lukašenka neišsižadėjo savo teiginių, kai ką pakoregavo ir dar pareiškė, kad „Vokietijos istorija yra pavyzdys Baltarusijai… Savo laiku Vokietija buvo pakelta iš griuvėsių dėka labai griežtos vadovybės. Hitlerio vadovavimo pasekmės užsienio politikoje buvo blogos, aš sutinku, bet tauta buvo vieninga ir tvarka buvo išlaikyta. O ta tvarka sukūrė dabartinės Vokietijos gerovės pamatus.“
V.Balkus: Kad Lukašenko galėjo taip pasisakyti apie Trečiąjį Reichą viena ar kita proga, aš tikiu. Bet juk Baltarusijoje nepuoselėjamas nacizmo ar fašizmo kultas. Tiesa, vado, A.Lukašenkos, kultas yra, bet atsiminkime, kad Baltarusijos Prezidentas yra labai artimai ideologiškai bei emociškai prisirišęs prie Sovietų santvarkos. Kai prieš 27 metus Sovietų Aukščiausioje Taryboje buvo balsuojama, ar išskaldyti Sovietų Sąjungą į atskiras nepriklausomas valstybes, A.Lukašenka buvo vienintelis deputatas, pasisakantis prieš. O Sovietų Sąjungos ir dabartinės Putino Rusijos požiūris į Trečiajį Reichą buvo ir lieka itin neigiamas. Kaip mes visi žinome, Rusijos pergalė prieš nacistinę Vokietiją yra Rusijos bei Baltarusijos vadovybės laikoma praktiškai šventu dalyku, nes tam tikslui pasiekti, teigiama, 20 milijonų Sovietų piliečių paaukojo savo gyvybes.
A.Avižienis: Į šiuos faktus A.Lukašenka vėlesniuose pasisakymuose atsižvelgė. Aišku, kad Hitlerio užsienio politika ir karas Baltarusijos vadui yra neginčijamai neigiami reiškiniai. Bet, kad jis įžvelgia kai kuriuos sąsajos punktus, kai kuriuos panašumus su Trečiuoju Reichu, man yra suprantama.
Atsiminkime padėtį Baltarusijoje, kai 1994 m. į valdžią atėjo A.Lukašenka. Po Sovietų Sąjungos griuvimo jo šalyje BVP, kaip ir pas mus tuomet, katastrofiškai susitraukė, galbūt ir smarkiau nei Lietuvoje. Skelbiama, kad BVP sumažėjo per pusę. Kaip ir Rusijoje, Baltarusijoje klestėjo laukinė privatizacija, masinė korupcija, turto pasisavinimas smurtu ir apgaule. Paprasti piliečiai smarkiai nerimavo dėl savo materialinės ateities.
Štai A.Lukašenka įžengė į vietos politinę areną ir griežtai pasisakė prieš vadinamąjį laukinį kapitalizmą ir pareigūnų korupciją. Galima pasakyti, kad jis buvo išrinktas dėl jo, kaip kovotojo prieš korupciją ir Vakarų pasaulio ekonominį liberalizmą, sukurto įvaizdžio. O tai buvo labai populiari pozicija tarp eilinių baltarusių, nerimaujančių dėl gresiančios ekonominės katastrofos.
Priešingai nei Rusijos vadas B.Jelcinas, A.Lukašenka iš pradžių nebandė surasti artimo bendradarbiavimo su Vakarų valstybėmis, jis nepaisė Vakarų politikų bei ekonomikos ekspertų patarimų dėl šalies ekonominės reformos.
Štai A.Lukašenko savo rinkėjams prisistatė kaip nepaperkamas kovotojas už tvarką ir teisingumą bei gynėjas nuo Vakarų pasaulio peršamos liberalios ekonominės politikos.
Panašioje padėtyje, kaip A.Lukašenka, 1994 m. atsirado naujai išrinktas Vokietijos Kancleris Hitleris 1933 m. Dėl Didžiosios ekonominės depresijos Vokietijos ekonomika buvo susitraukusi panašiai kaip ir Baltarusijoje. Kas trečias dirbantysis buvo be darbo arba dirbo tik nepastoviai. Paprasti gyventojai, nemaža jų dalis ir badaujantys, bijojo, kad Vokietija niekada neišbris iš nesibaigiančių nelaimių.
Weimaro Vokietija iki Hitlerio atėjimo į valdžią irgi, kaip ir Jelcino Rusija, siekė kuo glaudesnių ekonominių bei politinių ryšių su kapitalistiniu pasauliu. Weimaro valdžios derino savo ekonominę politiką su kitomis Vakarų pasaulio šalimis ir bandė įvykdyti visus Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų reikalavimus dėl kompensacijas už karo metu padarytą žalą. Buvo net plačiai paplitęs terminas „įvykdymo politika”.
Tiesa, tie karą laimėjusių reikalavimai nemaža dalimi buvo ta priežastis, kodėl Weimaro Vokietija taip giliai įklimpo į ekonominę duobę, iš kurios Hitleris vokiečius žadėjo ištraukti.
V.Balkus: Tai gal savo valdymo pradžioje A.Lukašenka įsivaizdavo, kad jis su savo diktatoriaus priemonėmis išgelbėjo Baltarusijos piliečius nuo katastrofiško ekonominio nuosmukio, taip kaip Hitleris per keturis metus pašalino Vokietijos bedarbystės rykštę.
Mūsų minėti tautinės pakraipos visuomenininkai gi rodydavo pirštu į A.Lukašenkos 1994-2014 metų valdymo periodą, kai iš tikrųjų, buvo pasiekti įspūdingi BVP augimo rodikliai. Per šį laikotarpį Baltarusijos ekonomika augdavo 7-8 proc. į metus, o kartais ir beveik pasiekdavo 10 proc. augimo rodiklį. Tai jau panašu į Kinijos vadinamąjį ekonominį stebuklą, arba Trečiojo Reicho augimo rodiklius.
Mūsų A.Lukašenkos gerbėjams taip pat didelį įspūdį padarė tai, kad, priešingai nei Lietuvoje, sąskaitos Baltarusijoje už šildymą, karštą vandenį, elektrą, bei masinį transportą liko labai mažos.
Kitą vertus, Vakarų pasaulio ekspertai mano, kad tokie geri ekonominiai rezultatai nebūtų įgyvendinti be masinės Rusijos pagalbos, o konkrečiai Maskvos tiekiamos pigios naftos bei dujų.
A.Avižienis: Atsiminkime, kad per šį A.Lukašenkos „aukso amžių“ Lietuva taikėsi prie pasaulinių rinkų energijos kainų. O jos kaip tik per šį periodą jos, galima sakyti, „išprotėjo“. Dabar naftos kaina viršija 60 JAV dol už vieną barelį, kai tuo metu vyko smarkus naftos kainų proveržis į viršų. 2008 m. naftos kaina pasaulio rinkose pakilo iki 147 JAV. dol. už barelį, ir žinoma, tuoj po to įvyko didžioji finansinė krizė, kuri iš esmės dar nesibaigė. Kylant naftos kainoms, taip pat smarkiai pabrango dujų importas. Lietuvai teko sumokėti dujų importo sąskaitas, kurios išaugo praktiškai 300 proc. Žymi dalis Lietuvos gyventojų skaudžiai patyrė energetinių resursų pabrangimą.
O tuo metu A.Lukašenkos Baltarusija išvengė tokių galingų ekonominių smūgių, nes Rusija iš pradžių jai tiekdavo šiuos energetinius išteklius už žymiai pigesnes kainas. Baltarusija ypač daug uždirba importuodama rusišką naftą ir ją perdirbant savo dviejose stambiose naftos rafinerijose. Ši šalis gaudavo žalią naftą už palankias Rusijos viduje galiojančias kainas, o eksportuodavo į užsienį jau už aukštas pasaulines kainas.
Pasak Vakarų ir rusų ekspertų, kasmet Rusijai toks verslo modelis kainuodavo nuo 2 iki 3 mlrd. eurų. O papildomas stambias sumas A.Lukašenko sutaupydavo dar iš pigesnių dujų importo. Europos Sąjungos Parlamento apskaičiavimais, maždaug 20 proc. viso Baltarusijos BVP sudarė šios įvairios Rusijos subsidijos.
Kitas svarbus veiksnys buvo Rusijos rinkos atvirumas Baltarusijos pramonės bei žemės ūkio gaminiams, iš kurių svarbiausi buvo automobiliai, sunkvežimiai, traktoriai ir kitos sunkiosios transporto priemonės taip pat ir mėsa bei pieno produktai. Deja, šių mašinų gamyklų nuosavybė liko valstybinė, kaip ir žemės ūkis liko kolektyvizacijos stadijoje. Tai reiškia, kad Baltarusijos pramoniniai bei žemės ūkio gaminiai liko sąlyginai imlūs energetiniu požiūriu.
Iš pradžių, tai neturėjo didesnės reikšmės. Bet vėliau ir ta pati Rusija įsileido daug Vakarų pasaulio auto bei kitų transporto priemonių gamintojų, kurių produkcija pralenkė Baltarusijos gaminius pagal kokybinius rodiklius. Jau antroje A.Lukašenkos valdymo pusėje (nuo 2014 m. iki dabar) pradėjo kauptis sandėliuose neparduotų pramoninių prekių masiniai kiekiai. Vien sunkvežimių gamyklos pradėjo patirti milžiniškus nuostolius (iki 70 mln. eurų kasmet), kuriuos pagal seną tvarką padengė valstybės iždas.
Maždaug 2014 m. prasidėjo politikos stebėtojų vadinamas „naftos karas“ tarp Minsko ir Maskvos. Putino Rusija pradėjo vis daugiau spausti baltarusius, kad jie mokėtų aukštesnes energetinių resursų importo kainas. Paskutiniais metais jau ir eiliniai Baltarusijos gyventojai yra ruošiami komunalinių paslaugų branginimui. 2017 m. komunalinės paslaugos turėjo pabrangti vidutiniškai 15 proc. O bendras BVP augimo rodiklis jau 2015 m. nebeaugo, bet ėmė trauktis. 2015 m. BVP sumažėjo 3,6 proc., o 2016 m. buvo pasiektas 2,6 proc. minusas. 2017 m. BVP galėjo stabilizuotis ir jau tikriausiai nebus neigiamas.
V.Balkus: O kaip su energetiniais iššūkiais tvarkėsi Trečiojo Reicho vadovybė? Juk Vokietijai irgi trūko naftos bei kitų energetinių resursų, kaip kad Baltarusija dabar kenčia „energetinį badą“? Kuri šalis efektyviau sprendė energetinius iššūkius?
A.Avižienis: A.Lukašenkos politika energetinės krizės kontekste iš tikrųjų neatrodo labai įspūdinga; jai nelabai galima priklijuoti ekonominio nacionalizmo etiketę. Diplomatinių iniciatyvų, ypač Maskvos atžvilgiu, A.Lukašenka ėmėsi pakankamai daug. Jis taip pat vienu metu koketavo su Venesuelos buvusiu vadu, Hugo Chavez, ir matomai tikėjosi įsigyti naftos palankiomis sąlygomis taip, kaip Venesuela vienu metu aprūpino Kubą pigesne nafta.
Bet A.Lukašenka, atrodo, ilgą laiką net nebandė skatinti vietos energetinių išteklių gavybos. Tikras nacionalistas vadas kaip tik ieškotų būdų kaip šaliai tapti daugiau nepriklausoma energetiniu atžvilgiu, o A.Lukašenka, matyt, pagal seną įprotį toliau tikėjosi išsigelbėjimo Maskvoje.
Jau nuo pat 1933 m. pradžios Trečias Reichas ėmėsi iniciatyvos apsirūpinti skystu kuru iš vietinių žaliavų, konkrečiai, iš Vokietijos anglies išteklių. Per 7 metus buvo paruošta gamybinė bazė, galinti aprūpinti šalies skysto kuro poreikius 50 proc.
Galima teigti, kad nuo 1994 m. iki šios dienos, liberaliosios Lietuvos energetinė politika daugiau pasižymėjo ekonominiu nacionalizmu nei Baltarusija su savo tvirtu vadu. Būtent nuo 1994 m. Lietuva atsargiai pradėjo diegti skandinavišką techniką naudojant miško kirtimo atliekas centralizuotos šilumos tiekimui. Iš pradžių tik Molėtų savivaldybė pradėjo naudoti biomasę vietoj mazuto centralizuotam šildymui. Nors Danijos vyriausybės parama buvo sutikta skeptiškai, patirtis rodė, kad tai ekonomiškai naudinga. Po Molėtų sekė Varėnos savivaldybė, kuri irgi pradėjo naudoti tik vietinę biomasę šildymui. Šiuo metu Lietuva jau patenkina 63 proc. savo centralizuotai tiekiamos šilumos poreikius iš vietinės medienos resursų ir tokiu būdu sutaupo šimtus milijonų eurų rusiškoms importinėms dujoms.
Prieš tris metus A.Lukašenka pagaliau ėmėsi pirmų žingsnių energetinės nepriklausomybės link, ir tai tik po to, kai jį įtikino taip padaryti Pasaulio Banko (PB) ekspertai. Šiuo metu PB diegia 90 mln. eurų vertės programą pertvarkyti Baltarusijos centralizuotą šilumos sistemą. Kai ši programa bus užbaigta 2020 m., Baltarusija gali tikėtis aprūpinti 30 proc. savo centralizuotai tiekiamos šilumos poreikių vietine biomase.
V.Balkus: Kaip galima paaiškinti tokį pasyvumą? Kodėl vokiečiai ir lietuviai greičiau parodė iniciatyvą?
A.Avižienis: A.Lukašenka ir jo tėvynainiai baltarusiai jau dešimtmečius mokėsi, augo ir dirbo supercentralizuotoje, subiurokratintoje Sovietų sistemoje, kuri kaip tik ugdė paklusnumą bei pasyvumą aukštesnės vadovybės atžvilgiu. O Stalino laikais dar ir dosniai buvo išdalinama mirties bausmė už nepaklusnumą.
Tuo tarpu Trečiojo Reicho ekonominė sistema susidarė daugiausia iš privačių įmonių, ypač daug vidutinio ir smulkaus dydžio kompanijų. Jos ilgus dešimtmečius, ir dar prieš Hitlerio atėjimo į valdžią, išmoko tvarkytis savarankiškai aštrios vidinės konkurencijos sąlygomis. Taigi, kai autoritarinės valdžios buvo duotas įsakymas rasti alternatyvas importuotai naftai, angliai, medvilnei, gumai ir kitiems resursams, daugybė privačių įmonių ėmėsi intensyvaus kūrybinio darbo. Viename užsienio spaudos interviu Hitleris pareiškė, kad Vokietijoje nebuvo vienas „Fiureris“, o 50 000 iniciatyvių vadų, kuriais jo režimas rėmėsi.
O kas dėl Lietuvos iniciatyvumo, aš manau, kad Lietuvos privalumas yra tas, jog ji iškovojo nepriklausomybę prieš 100 metų ir 20 metų galėjo išvengti Sovietų Sąjungos centralizuoto valdymo, kai tuo tarpu Baltarusija jau 1920 m. tapo Sovietinės imperijos dalimi.
Galbūt tai A.Lukašenka ir turėjo omeny, kai jis vokiečių dienraščiui duotam interviu pasakė, kad vokiečių tauta kūrė savo tvarką šimtmečiais.
A.Lukašenko dažnai mėgsta sakyti, kad jis nenori jokių staigių, revoliucinių pokyčių, kurie galėtų pakenkti jo mylimiems Baltarusijos gyventojams. Todėl baltarusių vadas esą atmetė liberalių pažiūrų ekspertų raginimus 1994 m. įvesti šoko terapiją arba greitai ir ryžtingai reformuoti Baltarusijos ekonomiką pagal laisvos rinkos modelį. Pasak A.Lukašenkos, pažangos galima tikėtis tik lėtu, evoliuciniu keliu.
Pagal „Iš savo varpinės“
