Gediminas Vasiliauskas, LR Seimo narys
Lietuva, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, pasižymi tuo, kad pas mus specialiųjų poreikių vaikų daugiausia – 14 proc. Visos pasaulio šalys raginamos nediskriminuoti vaikų, neperkelti į specializuotas institucijas, kurių Lietuvoje dar pernelyg daug.
Labai dažnai kalbame apie tolerancijos ugdymą, apie skirtingų žmonių buvimą kartu, pagarbą vienas kitam, užuojautą, bendruomeniškumą, geriausių mokymosi sąlygų užtikrinimą atsižvelgiant į kiekvieno mokinio ugdymosi poreikius ir lūkesčius. Tolerancija specialiųjų ugdymosi poreikių dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų vaikams, gebėjimas juos suprasti, jiems padėti turėtų būti lanksčiai ugdoma kasdien.
Tačiau švietimo sistemoje dar išlikę „baltų dėmių“. Specialiųjų poreikių vaikus gana sparčiai bandoma integruoti į bendrojo lavinimo mokyklas, tačiau tokiu atveju yra sukuriamas tik vienas ugdymo aplinkos modelis.
Tuo tarpu mokymosi įstaigoje, kurioje mokytųsi ne mažiau kaip 20 proc. spec. poreikių turinčių vaikų, galėtų būti įgyvendinti šie ugdymo aplinkos modeliai, kai:
specialiųjų ugdymosi poreikių turintis mokinys mokosi visą laiką bendrojo ugdymo klasėje;
specialiųjų ugdymosi poreikių turintis mokinys mokosi visą mokymosi laiką specialioje klasėje;
specialiųjų ugdymosi poreikių turintis mokinys mokosi dalį mokymosi laiko bendrojo ugdymo klasėje ir dalį specializuotoje klasėje ir dalį specialiojoje klasėje ar grupėje.
Visiems šiems modeliams įgyvendinti, atsižvelgiant į mokinio poreikius, pagalbą galėtų ir turėtų teikti specialusis pedagogas, surdopedagogas, tiflopedagogas, logopedas, mokinio padėjėjas, socialinis pedagogas, psichologas, kurie tiesiogiai dalyvautų įgyvendinant inidividualizuotą ar pritaikytą ugdymo programą. Šių specialistų konsultacijų reikia ne tik mokiniams, bet ir mokytojams, nes specialistai kompetetingai atsakytų į ugdymo procese kylančius klausimus apie mokymo medžiagos bei priemonių pritaikymą, kompensacinės technikos naudojimą, mokinio savarankiškumui svarbių įgūdžių formavimą.
Tokiose mokyklose galėtų būti formuojamos ir specialiosios klasės intelekto sutrikimą turintiems vaikams, kai mokiniai mokosi atskiroje patalpoje, tačiau dalyvauja gimnazijos neformalaus ugdymo veikloje, projektuose ar renginiuose, t.y. tokiu būdu sukuriama ugdymosi aplinka, kurioje per bendrus mokinių projektus, būrelių veiklą, renginius pasiekiamas ugdymosi proceso vientisumas.
Be to, tokiose mokymosi įstaigose iš paralelių klasių galima būtų sudaryti laikinas didelių ugdymosi poreikių turinčių mokinių (nedidinant valandų skaičių klasei), kuriems organizuojamos tam tikros pamokos atskiroje patalpoje, grupes. Tokiu būdu ugdymo turinys yra geriau pritaikomas skirtingų poreikių mokiniams ir jie pasiekia geresnių rezultatų.
Būtų galima taikyti ir daugelį kitų efektyvių mokymosi veiklos organizavimo metodų. Vienas jų yra specialaus pedagogo ir mokytojo bendradarbiavimas. Jie abu dirba vadovaudamiesi bendru pamokos planu, tačiau mokytojas organizuoja visos klasės darbą ir dėsto dalyką, o specialusis pedagogas sprendžia raidos sutrikimų išprovokuotas problemas, kylančias iš nemokėjimo paklausti, ugdymo turinio nesuvokimo, nemokėjimo bendradarbiauti grupėje ir t.t.
Esminė problema yra ta, kad iki šiol Lietuvoje mokykloms, kuriose mokosi ne mažiau kaip 20 proc. spec. poreikius turinčių vaikų, leidžiama vykdyti tik akredituotą pagrindinio ugdymo ir pradinio ugdymo programą. Tačiau mokiniams, turintiems spec. poreikių, labai svarbu užtikrinti galimybę mokytis tos pačios mokymo įstaigos 11 ir 12 klasėse. Svarbu dėl to, kad moksleiviai nebūtų paimti iš jiems įprastos aplinkos, nepajustų socialinės atskirties, neužkertant kelio tolesnei jų integracijai ir tobulėjimui, o jų socialiniai įgūdžiai būtų lavinami maksimaliai.
Moksleiviams, turintiems didelius ir labai didelius specialiuosius ugdymosi poreikius dėl intelekto sutrikimo, lavinti socialinius įgūdžius yra labai svarbu, nes jie turi gebėti pasirūpinti savimi, savo aplinka, pagal galimybes būti veikliais, integruotis visuomenėje. Tad tokiose mokymo įstaigose gali būti teikiamos specialioji (susijusi su buitinių asmens poreikių tenkinimu ir mokymosi funkcijų realizavimu) ir specialioji pedagoginė pagalba (siejama su mokinio galimybėmis mokytis ir dalyvauti ugdymo veikloje).
Manau, naivu būtų tikėtis, kad bet kuri mokykla galėtų įdarbinti tiek skirtingų specialistų ir galėtų sukurti tinkamas sąlygas visų ankščiau išvardintų mokymosi modelių įgyvendinimui. Tačiau tai sėkmingai daro Kovo 11-osios gimnazija, kuri daugelį ankščiau išvardintų projektų įgyvendino praktiškai.
Todėl parengiau ir siūlau Seimui papildyti Švietimo įstatymą ir numatyti, kad „Ilgosioms mokykloms“ būtų priskiriamos ir tos mokymo įstaigos, kuriose ne mažiau kaip 20 procentų viso mokinių skaičiaus sudarytų specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai.
Šią mano iniciatyvą palaiko dar septyni parlamento nariai.
