Anatolijus Lapinskas
Lenkijos prezidento kanceliarijos vadovas Krzysztofas Szczerskis prieš savaitę žiniasklaidai priminė, kad kitų metų vasarį prezidentas Andrzejus Duda lankysis Lietuvoje. „Lenkijos negali nebūti šiame minėjime. Tačiau tikimės taip pat, kad Lietuva įgyvendins įsipareigojimus lenkų tautinei mažumai savo šalyje. Ir tai bus padaryta pagal Europos standartus“.
Iš pirmo žvilgsnio gražu, kad vėl pradės bendrauti kaimyninių šalių prezidentai (mūsiškė prezidentė kitąmet taip pat žada apsilankyti Varšuvoje). Kartu tektų pastebėti, kad šį faktą lydintys K.Szczerskio žodžiai suneramina. Pastebėsiu, kad mandagus žodis „tikimės“, didesnei valstybei kalbantis su mažesne dažnai reiškia tą patį, ką ir „reikalaujame“. Žodį „tikimės“ dažnai naudodavo ir sovietai pokalbiuose su Lietuva ar Suomija 1939-1940 metais.
Šiaip ar taip, tai praktiškai išankstinė sąlyga – „conditio sine qua non“ ilgai lauktam A.Dudos vizitui. Jei kam įdomu, 1938 m. po incidento pasienyje Lenkija pateikė tikrą ultimatumą Lietuvai. Tuomet mūsų šalis civilizuotai pasiūlė spręsti konfliktą: sudaryti abiejų pusių įgaliotųjų atstovų komisiją, kuri ištirtų incidentą ir pradėtų derybas dėl panašių įvykių prevencijos ateityje.
Lenkija atsisakė derybų ir pareikalavo užmegzti diplomatinius santykius per 48 valandas (iki tol jų nebuvo). Šis reikalavimas „negali būti diskusijų objektu nei turinio, nei formos atžvilgiu… Atsakymo nedavimas, pateikimas bet kurių papildymų arba rezervų Lenkijos vyriausybės bus laikoma atmetimu. Šiuo neigiamu atveju Lenkijos vyriausybė garantuos savo valstybės tikrą interesą savomis priemonėmis“. Lietuva priėmė ultimatumą.
Kitaip baigėsi 2011 m. rugsėjį ultimatyvus lenkų mokinių streikas „prieš lietuvių kalbą“, kurio „gesinti“ atskrido Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas. Su jo pagalba nuspręsta baigti streiką ir ginčą spręsti derybomis. Bet po kelių susitikimų Lenkijos delegacija… pabėgo iš derybų, net neištiesusi rankos atsisveikinimui. Toks skandalas įvyko dėl to, kad lenkai tiesiog nerado prie ko prisikabinti, nes Lietuva atitiko ir viršijo visus Lenkijos ir Europos švietimo normatyvus.
Grįžkime į šias dienas. Kodėl reikia laukti prezidentų susitikimų, norint išgirsti Lenkijos pretenzijas Lietuvai? Juk yra dvipusiai politiniai institutai problemoms spręsti – Prezidentų konsultacinis komitetas, Parlamentinė asamblėja, Vyriausybių bendradarbiavimo taryba, pagaliau ambasados. Deja, Lenkija neketina tuo naudotis. Taip išeitų, kad tik prezidentai ar premjerai jų retų ir trumpų vizitų metu gali pajudinti tuos Lenkijai rūpimus klausimus.
Bet gal Lietuva galėtų imtis, taip sakant, be progos, įgyvendinti tuos įsipareigojimus lenkų tautinei mažumai savo šalyje, ir tai padaryti pagal Europos standartus? Bet čia gali atsirasti nenumatyta kliūtis: reikėtų sužinoti, kokie tai įsipareigojimai, kad nebūtų taip, kad apie juos sužinosime tik aukštam svečiui atvykus.
Tokia, gal kam nors ir netikėta mintis, man kilo, paskambinus aukštiems Prezidentūros, Seimo, Vyriausybės pareigūnams, kai niekaip negalėjau iš jų iškvosti, ką Lietuva turi padaryti, kokius konkrečius įsipareigojimus įvykdyti, kad Lenkija būtų patenkinta.
Vieni iš tų pareigūnų pasiūlė man pačiam paskambinti tam lenkų diplomatui, prakalbusiam apie tuos įsipareigojimus ir sužinoti, ką jis turėjo omenyje, juos minėdamas, kiti – kreiptis į Lenkijos ambasadą, treti – paklausti Lenkijos prezidento…
Tai iš kur, po velniais, sužinoti, ko Lenkija prašo iš Lietuvos, kokių įsipareigojimų Lietuva neįvykdė, kokiuose dokumentuose apie juos parašyta? Keista, kad šį „darbelį“ tie nemažus atlyginimus gaunantys aukščiausių institucijų pareigūnai deleguoja eiliniam Lietuvos pensininkui, o patys ir toliau, matyt, geria kavą, kol dar Ramūnas Karbauskis neuždraudė darbo metu jos gerti, mat jis pats jos negeria.
Vis dėlto, neilgai pasirausęs aukštų Lenkijos valdžios atstovų – nuo vicepremjero ar viceministro iki ambasadorės – pamąstymuose apie nedraugišką Lietuvą, radau vieną jungiančią minčių giją, anot jų, Lietuva nevykdo 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties punktų, kur kalbama apie tautines mažumas. Panagrinėkime, ar tikrai? Štai tie punktai.
13 str. „Šalys įsipareigoja laikytis tarptautinių tautinių mažumų teisių apsaugos principų ir standartų…“ Tai visiškai suprantama, tačiau Sutartyje nepaminėta Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos rėminė konvencija, nes tuo metu jos dar nebuvo, bet dabar ji yra pagrindinis šios srities dokumentas. Lietuva ją ratifikavo be išlygų, kai Lenkija pridėjo savo gana prieštaringą „interpretacinę deklaraciją“, leidžiančią jai naudoti principą „dantis už dantį“. Konvencijos originale tokių nuostatų nėra.
„Asmenys, priklausantys lenkų tautinei mažumai… turi teisę laisvai reikšti, saugoti ir plėtoti savo tautinį, kultūrinį, kalbinį bei religinį tapatumą be jokios diskriminacijos. o 15 str. dar pridedama, kad šalys visa tai užtikrins.
Kad Lietuva tai daro, įrodymų yra per akis: nuo plačios lenkų tautinės kultūros veiklos iki lenkų kalbos olimpiadų, jau nekalbant apie švietimą, kur 10-čiai tūkstančių lenkų mokinių tenka triskart daugiau lenkiškų mokyklų, nei tokiam pat skaičiui lietuviškų.
14 str. Tautinių mažumų atstovai „turi teisę vartoti savo kalbą asmeniniame ir viešajame gyvenime; turėti masinės informacijos priemones; mokytis tautinės mažumos kalba; steigti savo institucijas, organizacijas, draugijas… visų lygių mokyklas; išpažinti savo religiją; palaikyti kontaktus su kitų valstybių bendros tautinės kilmės piliečiais; dalyvauti viešajame gyvenime per išrinktus atstovus valstybinėje ir vietinėje valdžioje“.
Lietuvos lenkai visa tai turi. Čia būtina dar paminėti pasaulio unikumą – lenkų universitetą Vilniuje, vienintelį už Lenkijos ribų. Sutartis leidžia vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį, o „detalios pavardžių rašymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje“, tačiau Lenkijos lietuviai vis tiek „puošiasi“ lenkiškomis pavardėmis. Lietuvos lenkų mažuma turi politinę partiją, nors politinės partijos sutartyje nėra minimos.
15 str. „Šalys… nustatys tautinių mažumų kalbų vartojimą savo įstaigose, ypač teritorijose, kuriose didelę dalį gyventojų sudaro tautinė mažuma“. Lietuva vykdo Europos tautinių mažumų konvencijos direktyvą: „Šalys teritorijose, kuriose gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, jiems prašant ir jei toks prašymas atitinka realų poreikį, stengiasi minėtiesiems asmenims sudaryti sąlygas tautinės mažumos kalbą vartoti bendraujant su administracinės valdžios institucijomis“.
Lietuvos teritorijose, kur gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, jie gali kreiptis į administracinę valdžią tautinės mažumos kalba. Atvejų, kad tokie prašymai būtų atmetami, nėra.
„Šalys nesiims veiksmų, kurie sukeltų tautinius pokyčius teritorijose, kuriose gyvena tautinės mažumos“. Pastebėsiu, kad nuo 2001 iki 2011 metų, pvz., Vilniaus rajone pokyčių tikrai atsirado: lenkų sumažėjo 10 proc., tiek pat padidėjo lietuvių. Žinomas lenkų politikas, buvęs ambasadorius Janas Widackis aiškina, kad tautinis aspektas čia ne prie ko, tai įtakoja Vilniaus miesto plėtra. Lygiai taip pat į aplinkines teritorijas plečiasi Lenkijos ir Europos miestai.
Ką daryti? Ligšiolinę praktiką, kai Lietuvos vadovai ar diplomatai tik linkčiodavo galvomis pritardami Lenkijai, reikia pagaliau keisti. Ir kaip 1938 m. pasiūlyti civilizuotai spręsti konfliktą: sudaryti abiejų pusių įgaliotųjų atstovų komisiją, kuri išnagrinėtų, kokių įsipareigojimų Lietuva nevykdo ir ar tokie priekaištai nesikerta su Lietuvos-Lenkijos sutarties 1 straipsniu:
„Susitariančiosios Šalys kurs savo santykius tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo, lygiateisiškumo ir geros kaimynystės dvasia, teikdamos pirmenybę tarptautinei teisei, o ypač pagarbos suverenumui… nesikišimui į vidaus reikalus, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių paisymo principams“. Ir jei kertasi, priminti tai mūsų kaimynei. Nelaukiant Lenkijos prezidento vizito.
